Jis buvo tobulas aktorius. Sugebėjo apgauti visus. Žybčiodamas juodomis akimis ir įsispaudęs į veidą šypseną, kad tik svetimi nepamanytų, jog kažkas – ne taip... Paskutinis Vytauto Šapranausko (1958-2013) spektaklis baigėsi su nevaldomais ašarų upeliais ir baltų gėlių jūra juodoje Vilniaus Mažojo teatro scenoje.
2024 metų balandžio 18-ąją sueina 11 metų, kai nebeturime Vytauto Šapranausko.
Tuomet per atsisveikinimą su aktoriumi skambėjo spektaklio „Maskaradas“ muzika, o ant suolelio gulėjo atsainiai numestas kunigaikščio Zvezdičiaus paltas, tarsi primindamas, kad lygiai taip pat su savo gyvenimu elgėsi ir Vytautas.
Skaitykite – apie vaikystę be tėčio, begalinį jautrumą, ciniškumą, virtuvės šefo gyslelę, drąsų prisipažinimą, jo gyvenimo moteris ir kodėl tikruosius draugus skaičiavo vienos rankos pirštais.
„Viliuosi, kad nesulauksiu pensijos“, – sakė interviu „Žmonėms“ vos du mėnesiai iki mirties.