Šiltą ir saulėtą sekmadienį į sostinės „Stiklių“ viešbutį rinkosi elegantiški svečiai, nešini gėlėmis ir dovanomis: „Stiklių“ bendraturtė Anna Ciupij šventė savo gimtadienį.
„Tikrasis mano gimtadienis iš tiesų buvo anksčiau – balandžio 9-ąją. Bet visada jį švenčiame tuomet, kai būna geras oras: norime, kad svečiams būtų malonu, šilta ir gražu. O drauge ir mums, žinoma, – šypsojosi sukaktuvininkė. – Norisi pradžiuginti draugus ir pažįstamus, pasidžiaugti ir patiems, nes laikas juk taip greitai lekia. Pati gimimo diena visada prabėga akimirksniu. Šiemet vyrui Aleksandrui net pasiguodžiau: „Na štai, gimtadienis praėjo, dovanų nebebus, tik metų bus daugiau. Kokia neteisybė!“ Pajuokavome, ir viskas – o ką daugiau gali padaryti? Metai bėga, ir tiek.“
Anna ir Aleksandras šventiniam pobūviui specialiai pasirinko popietę. „Svečius pakvietėme atvykti ketvirtą, nes penktą valandą būna šilčiausias paros laikas, – patikino. – Norėjome, kad iš pradžių visi pabūtų mūsų sode, pakvėpuotų grynu pavasarišku oru, paragautų jūrų gėrybių: austrių, juodųjų ikrų, krevečių, pasiklausytų gyvos muzikos – mūsų mylimos atlikėjos Lauros su ansambliu. O vakarėjant visi perėjome į restoraną šventinės vakarienės.“
Į šventę susirinko šeimos draugai. „Mes labai stabilūs – kasmet kviečiame tuos pačius draugus, – linktelėjo Anna. – Deja, šiemet su mumis nebuvo Kirkilų šeimos – dėl netikėtos Gedimino netekties mums labai liūdna. Šią šeimą labai gerbėme, su jais mus siejo šilti santykiai. Visada, kai pavasarį švęsdavau gimtadienį, galvodavau: kaip nuostabu, atgimsta gamta ir gyvybė, visi esame gyvi ir sveiki, galime vienas kitą apkabinti ir pabučiuoti. Pasidžiaugti, kad sulaukėme naujo etapo, pavasario, vasaros... Šiemet yra kitaip. Liūdna, kad vieno iš žmonių, visada buvusių su mumis, daugiau nebebus.
Bet gyvenimą reikia švęsti, kol jį dar turime. Aš nemėgstu, kad žmonės būtų įpareigoti sėdėti už stalo ir sakyti man tostus – svečiai turi jaustis laisvai. Stengiamės, kad jiems būtų smagu ir, be abejo, skanu. Šefas prisipažino, kad jaudinasi, bet taip ir turi būti – žmogus turi jaudintis ir būti neabejingas, tada viskas pavyksta gerai.“
Nors žmona ir nemėgsta tostų, turbūt gražiausią komplimentą jai pasakė vyras Aleksandras: „Anna yra „Stiklių“ siela. Ypač dabar: mes su Romu senstelėjome, o ji jauniausia iš mūsų trijų, tad įkvepia mus ir stumia į priekį, neleidžia mums sustoti ir užmigti. O kalbant asmeniškai apie mane, Anna yra mano fėja.“
