Prestižiniame „BIMM” (British and Irish Modern Music Institute) studijuojanti Monika Linkytė į gimtąją Lietuvą grįžo dieną prieš savo gimtadienį. Prie skubančio Londono ritmo jau spėjusi įprasti viena talentingiausių Lietuvos atlikėjų su šypsena kalbėjo apie svajones, kurios pildosi, praėjusiais metais priimtus svarbius sprendimus ir naują savo bičiulę ukulėlę: „Susidraugavome“, – šypsojosi 25-ąjį gimtadienį birželio 3 dieną mininti dainininkė.
Institute tais pačiais takais, kurius kone kasdieną mina lietuvaitė, vaikščiojo ir žymiausi pasaulio atlikėjai. Londone subrendo ir muzikinį išsilavinimą tobulino grupių „The Kooks“ ir „Radiohead“ nariai, muzikos kūrybos mokėsi Tomas Odellas ir George Ezra.
Būtent todėl, šiais metais kūrybinių idėjų Monikos galvoje nestinga. Mylimą muziką ji spalvina platesniu spalvų spektru.
Bėgant metams vieni iš mūsų tampa švelnesni, nuolaidesni, kiti darosi tvirtesni, nuožmesni... Sulaukusi 25-erių pastebi kažkokių asmenybės pokyčių?
Atsakyti galima dvejopai. Praėjusiais metais priėmiau daug svarbių sprendimų, kuriems reikėjo stiprybės. Tačiau kategoriška jokiais atvejais nebuvau ir nebūsiu. Priimti kitų žmonių nuomonę – štai, kas svarbu. Gerbėjai, artimieji – kaskart stengiuosi įsiklausyti ir išgirsti jų žodžius. Gyvenime nelankstumas man asocijuojasi su nemokėjimu priimti kito.
Iš ko semiesi motyvacijos darbui, kūrybai?
Labiausiai motyvuoja klausytojai. Kurdama jiems aš galiu išsipasakoti, perduoti savo emocijas. Toks mano būdas. Dažnai įkvepia asmeninės patirtys, kartais kitų žmonių išgyvenimai. Net gražus, žinutę nešantis kino filmas gali suteikti kūrybinio įkvėpimo. Arba... Pavyzdžiui, tave kas nors sukrečia iki širdies gelmių – tada mintys liejasi laisvai.
Ar tebesijaudini lipdama į sceną? Galbūt, nerimas prieš pasirodymus su metais vis mažėja?
Jis keičiasi kartu su manimi. Meluočiau sakydama, jog labai jaudinuosi. Išgyvenu gilesnį jausmą. Kiekvieną kartą norisi patenkinti publiką. Prieš užlipdama ant scenos dažnai galvoju, kad tik tas vakaras klausytojams įsmintų, jie liktų laimingi. Atiduodu visą save ir viliuosi sukūrusi prisiminimą žmonėms, kuriuos myliu ir dėl kurių daug dirbu.
Kalbame apie meilę muzikai ir gerbėjams. Paslaptingas tavo asmeninis gyvenimas. Nejauti spaudimo iš artimųjų, kad laikas pagalvoti apie šeimą?
Apie vaikus negalvoju, abejoju, ar ateinančiais metais apie tai susimąstysiu (nusišypso). Iš artimųjų klausimų ir spaudimo nesulaukiu. Tačiau, jei taip nutiktų... Tikriausiai sakyčiau, jog man skirtasis kažkur yra, tik iki šiol jo nesutikau. Į meilę žvelgiu rimtai. Eilinių santykių nenoriu. Esame laisvi. Manau, tokiais dalykais spausti žmonių nereikia. Panašiai yra su neišsipildžiusiomis ir kitų mums primetamomis idėjomis. „Žinai, norėjau būti daktaru, bet man nepavyko, gal tu pabandyk“? Tai čia tas pats. Jei kažkas ištekėti norėjo 25-erių ir vien dėl to stebėtusį, kad aš dar be vyro, tai juk ne mano problema ar klaida. Svarbiausias esi sau. Giliai širdyje juk visiems aišku, kas ir kur įvyks gyvenime, gal tik ne visada save girdime. Didžiausia laimė suprasti, ko tau reikia šiandien.
Šiais laikais, kai pasaulis kraustosi iš proto dėl grožio kulto, net 20-metės ryžtasi įvairiausioms raukšlelių lyginimo injekcijoms...
Esu tapatinama su šešiolikmetėmis. Panašu, kad greitai raukšlių lyginti man nereiks. Šiandien tai laikau didžiuliu pliusu. Džiaugiuosi savo kūnu ir išvaizda.
Gimtadienio šventė jau suplanuota?
Pati nieko neorganizavau. Praskridusi iš Londono turiu begalę reikalų. Prasidėjo įvairiausi atsiskaitymai, rašau dainas. Draugai kažką suplanavo. Pamatysime, ką teks veikti. Sakė – bus linksma.
Neseniai tavo namuose atsirado naujas muzikos instrumentas. 25-mečio proga nusipirkai ukulėlę, ar jau moki ja groti?
Dar mokinuosi. Su ukulėle išties susidraugavome. Seniai norėjau muzikos instrumento. Besirinkdama klioviausi draugų patarimais. Jie pasakojo, kad pradėjus mokytis groti gitara dažnai stygos nuspaudžia pirštus. Pasirinkau mielesnį ir paprastesnį variantą. Beje, ukulėlės skambesys labai gražus...
