Šarūnas Rapolas Meliešius – jauniausios kartos aktorius, šiuo metu Lietuvos nacionaliniame dramos teatre kuriantis pagrindinį Viktoro vaidmenį Gintaro Varno režisuojamame spektaklyje – Roger Vitraco „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“. Jis priklauso ketvirtajai menininkų kartai.
Jo prosenelis Jonas Vilutis buvo vienas iš pirmųjų šio teatro dailininkų, sukūręs scenovaizdžių Kazimieros Kymantaitės spektakliams „Marti“ (pagal Žemaitę, 1945), „Paskenduolė“ (pagal Vienuolį, 1956), seneliai – dailininkai Nijolė Ingelevičiūtė-Vilutienė ir Mikalojus Povilas Vilutis, tėvai – aktoriai Aldona Vilutytė ir Aurimas Meliešius.
Šarūnas Rapolas Meliešius dar studijuoja paskutiniame kurse Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, bet profesionaliuose teatruose jau yra sukūręs kelis vaidmenis („Nepalaidoti mirusieji“, rež. Justinas Vinciūnas, Kauno miesto kamerinis teatras; „Dulkės“, rež. J. Vinciūnas, Valstybinis jaunimo teatras; „Puikus naujas pasaulis“, rež. Gintaras Varnas, Valstybinis jaunimo teatras).
Daiva Šabasevičienė su Šarūnu Rapolu Meliešiumi kalbasi apie jo gyvenimiškas ir kūrybines patirtis.
Ką Jums reiškia kurti teatre, kuriame dirbo Jūsų prosenelis, dailininkas Jonas Vilutis?
Konkrečiai apie tai negalvoju, bet dažnai susimąstau, koks turėčiau, galėčiau būti, kad nors kiek prilygčiau savo artimiesiems. Pasąmonė vis kužda, kad aš taip pat galiu būti lygiai toks pats menininkas, kaip ir jie. Kai mane mažą vesdavosi į parodas, vis girdėdavau: „Štai, Vilučio anūkas“, į spektaklius – „Štai, Aldonos sūnus“. Aš labai didžiuojuosi, būdamas tokios šeimos nariu, bet atėjo laikas, kai panorau būti žinomu ne dėl šeimos, o dėl savo nuopelnų. Kai užaugi tarp stiprių kūrėjų, kyla noras jiems nenusileisti. Noriu tęsti šią tradiciją.
Kodėl pasirinkote teatrą, o ne dailę?
Bandžiau dailę. Močiutė nuvedė į dailės būrelį, ir sekėsi neblogai, bet iki galo neprilipo. O teatre, galima sakyti, užaugau. Žiūrėdavau visus spektaklius, kuriuose mama vaidino, o po spektaklių jos laukdavau. Kol ji nusivalydavo grimą, lakstydavau „Keistuolių“ teatro koridoriais kokį butaforinį kardą pasiėmęs, kaukę užsidėjęs, ar net teatrinį kostiumą apsivilkęs... Teatras buvo geriausia žaidimų aikštelė.
Dar būdamas kokių dvylikos metų buvau sau pasakęs, kad aktoriumi tikrai nebūsiu, nes mačiau, kiek mama dirba, kiek daug aukoja savęs, kiek tai kainuoja, kaip ji nori būti su manimi, bet negali sau to leisti. O kai suvaidinau Mykolo Vildžiūno filme „Viskas bus gerai“, palankiau teatro būrelį „6 pojūčiai“ pas Gabrielią Kuodytę, sugrįžau ne tik į teatrą, bet ir į dailės galerijas. Kai stojau į aktorinį, mirtino noro nebuvo, bet aš tiesiog žinojau, kad man tai patinka, nes teatras visada buvo įdomus. O su kiekvienu spektakliu noras būti teatre vis didėja.
Ką naujo patyrėte studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje metu?
Labai džiaugiuosi savo pasirinkimu, nes nuolat esu įdomiausioje veikloje, nuolat kūrybos procese, nuolat dirbu, siekdamas tobulėti. Ten savo žiniomis dalinasi geriausi šių laikų Lietuvos kūrėjai – Gintaras Varnas, Viktorija Kuodytė, Nelė Savičenko, Darius Meškauskas ir kiti. Ir mokytis iš jų yra dovana.
Kaip šiandien suvokiate aktoriaus profesiją?
Aktorius privalo būti atviras visoms idėjoms, kurios jį gali iš esmės pakeisti ir tuo pačiu plėsti akiratį ir pasaulio suvokimą. Jis turi nebijoti keistis, nebijoti prarasti dalelytę savęs. Tuo pačiu, privalo išlikti stiprus, kad pasibaigus spektakliui galėtų sugrįžti į kasdienybę. Aktorius turi būti labai stiprus žmogus ir psichologiškai, ir fiziškai, kad galėtų šioje profesijoje išlikti ilgai.
Ar iki kvietimo vaidinti spektaklyje „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“ buvote susidūręs su Roger Vitraco kūryba?
Nedaug – tik tiek, kiek buvau matęs savo kursioko Jauniaus Juodelio to paties kūrinio pirmos scenos interpretaciją.
Kiek apskritai domitės teatro, kultūros istorija, ar, Jūsų nuomone, šiuolaikinis aktorius turėtų savarankiškai studijuoti statomų veikalų politinį, istorinį, socialinį kontekstą?
Pamenu menotyrininkės Giedrės Jankevičiūtės pasakojimą apie studentus, kurie neigia arba nenori domėtis meno istorija, o kuria šiuolaikinį meną. Neįsivaizduoju, kaip kūrėjas gali sukurti ką nors naujo, nesuprasdamas, kas buvo prieš tai. Geru menininku, manau, neįmanoma tapti nesusipažinus su meno istorija.
Kam iš menų skiriate daugiausiai dėmesio?
Kinui. Atostogų metu per dieną pasižiūriu tris–keturis filmus. Tai visai kitas pasaulis. O šiuo metu, daugiau mąstant apie Vitracą, labai įdomu buvo įsigilini į dadaistų meną. Pjesė „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“ labiau susijusi su dadaizmu, nei siurrealizmu, ir būtent jis labai sužavėjo laisve, atsiribojimu nuo racionalumo. Dadaistams buvo nesvarbi ilgalaikė kūrinio vertė. Kurdami meną iš pačių paprasčiausių medžiagų, jie žinojo, kad jų kūriniai bus laikini. Jiems būdingas minčių srauto išlaisvinimas, intuicijos puoselėjimas... Man tai labai svarbu, nes kuriant Viktoro vaidmenį aš taip pat bandau išlaisvinti intuiciją. Čia svarbu atsitraukti nuo teorijų, nuo įvairių nuomonių apie patį Viktorą, dadaizmą, nuo bendro konteksto. Tiesiog svarbu scenoje tapti laisvu, kurti per intuiciją, o ne racionaliai mąstant apie šį vaidmenį.
Kokie dalykai padeda Jums kurti Viktoro charakterį?
Dadaistų kūriniai. Įdomu buvo susipažinti su Marcelio Duchampo drąsa, Maxo Ernsto kūrybos įvairove, stilių, spalvų ir priemonių koliažais, Hanso Arpo skulptūromis ir paveikslais. Jų kūriniai turi ypatingą laisvės jausmą.
Kokius asmeninius, žmogiškus Viktoro bruožus Jums svarbiausia atskleisti?
Viktoras yra jaunas maištininkas, ji priešinasi aplinkos diktuojamai tvarkai. Jis nebijo atvirai išjuokti to, kas jam atrodo neteisinga, bando per vieną dieną visiškai pakeisti savo gyvenimą, visą savo sukurtą įvaizdį, jam priskirtas etiketes ir kurti save iš naujo taip, kaip jis nori. Viktoras yra laisvas. Jis laiko veidrodį prieš visus, kurie ignoruoja savo atspindį ir gyvena toliau. Aš pats esu linkęs nepatogioje situacijoje tik mandagiai nusišypsoti ir patylėti, todėl šis vaidmuo man yra kvietimas gyvenime truputį pakeisti savo požiūrį ir elgesį.
Režisierius suteikia labai daug laisvės. Man šis vaidmuo yra labai svarbus, nes aš pats noriu atsisakyti dalykų, kurie nepriimtini ir Viktorui. Aš esu Viktoras iki jo apsisprendimo pakeisti savo gyvenimą. Viktoras – kuklus, užsisklendęs savyje, kultūringas... Ir staiga jis išdrįsta pasakyti: „Ne, to daugiau aš nedarysiu“.
Labai džiaugiuosi šiuo vaidmeniu, mokausi iš jo. Per Viktorą Vitracas pirmenybę suteikia ne racionalumui, o jausmui. Viktoras nepatenkintas ir neslepia to, ir gyvena tuo. Sieksiu žiūrovui perduoti šį jausmą.
Kol kas mano didžiausias noras – išmokti atsipalaiduoti, nes jaučiu didelę atsakomybę ir stresą – esu tik studentas, jau vaidinu Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Labai džiaugiuosi, kad Gintaras Varnas mus, jaunus aktorius, palaiko, kad jis yra šalia.
Viktoras turi ir Hamleto, ir Kristaus bruožų. Ar patiriate šiuos panašumus?
Kai kada per daug psichologizuoju, bet tuomet Varnas sako: „Užteks man to Čechovo, reikia kažko kito“.
Dabar teatre dažnai išgirstu: „Baikit tą Čechovą čia daryti“ arba „Tą Čechovą nuimkite“.
Ir man taip sako, kai scenoje būnu liūdnas, permąstau kiekvieną savo žodį. Nors tai konkrečiai susiję su šiuo spektakliu, bet manau, tai svarbu ir kitiems spektakliams.
Gintaras Varnas gerai žino pagrindinių teatrų aktorių klaidas. Jis pateikia tikslių pavyzdžių dėl išskaidomų, išskiemenuojamų, išretinamų žodžių, kai visai to nereikia.
Taip, Varnas pirmiausia mus moko vaidybos, bet sykiu moko pagarbos profesijai, teatrui, lietuvių kalbai, sceninei kalbai. Jis nuolat reikalauja švaros – ir vaidybinės, ir veiksminės. Ypač siekia, kad mūsų kalba būtų be gatvinių šiukšlių, be įvairių „nu“. Varnas ypatingai gerbia aktorių. Jį laiko kūrėju, o ne atlikėju. Tam jis sudaro visas sąlygas.
Kaip vertinate šiuolaikinio Lietuvos teatro situaciją, ar ji Jus tenkina kaip jauną, profesinius pagrindus jau įgijusį žmogų?
Daug laiko praleidžiu repeticijose, todėl nesu aktyvus teatrinės panoramos stebėtojas. O tai, ką esu matęs pastaruoju metu – gal dėl studijose įgautų žinių, gal dėl praktikos, gal dėl skonio – negaliu sakyti, kad visada tenkino. Bet jei jau atsiranda galimybė pamatyti spektaklį, visada jo laukiu ir tikiuosi, kad jis mane sujaudins, išmuš iš kasdienybės. Tikiu, kad dabar į teatrą ateina nauja, labai gerų kūrėjų karta.
Kas Jums svarbiausia dalyvaujant spektaklio kūryboje – kolektyvinės atsakomybės lemiamame procese?
Šiame spektaklyje labai daug sudedamųjų dalių, ir visos jos veikia vienu metu. Nuolat juntu didžiulį dėmesį, atidumą ir atlaidumą savo atžvilgiu. Man darbo procese svarbiausia yra pagarba vienas kito darbui. Ją jaučiu iš kitų ir labai tikiuosi, kad jie iš manęs jaučia tą patį.
Kokią asmeninę atsakomybę turėtų prisiimti svarbiausio vaidmens atlikėjas?
Visais atvejais jis turi gerbti aplinkinius – režisieriaus sprendimus, partnerius, visą aplinką, bet labiausiai – idėją, kurią jis transliuoja. Paprastai taip ir būna. Pastebėjau, kad geruose spektakliuose ir patys aktoriai dega ta idėja, kuria gyvena ir jų veikėjai. Tik tada kiekvienas monologas tampa gyvas savo energetika, savo svarba. Žiūrovai visada pastebės, ar pačiam aktoriui svarbu tai, ką jisai sako.
Kokie Jūsų profesiniai autoritetai šiuolaikinio teatro pasaulyje?
Mėgstu menininkus, kurie kalba savo darbais, o ne tik juos afišuoja. Gaila, kad aktorius šiandien, atrodo, privalo save reklamuoti, nes kitaip bus nepastebėtas. O tie, kurie atsisako afišuotis, paskęsta socialinių medijų burbuluose. Todėl tie aktoriai, kurie turi svarias pozicijas, kurie galėtų būti idėjų vedliai, lieka nepastebimi.
Esate atidus, mandagus žmogus. Kaip manote, tai prigimtis ar auklėjimo rezultatas?
Užaugau be galo mylinčioje šeimoje. Man labai daug davė ir močiutė, ir senelis, su kuriuo klaidžiodavom po miškus... Ryte senelis išsiskleisdavo žemėlapį, pažiūrėdavo, kas yra už kokių penkių kilometrų, ir mes eidavome ten per visokias pelkes ir brūzgynus. Seneliai man įskiepijo meilę gamtai, bet, svarbiausia, meilę ir pagarbą žmogui. Ir seneliai, ir tėvai myli mane tokį, koks esu, beatodairiškai. Todėl ir aš manau, kad kiekvienas žmogus yra vertas pagarbos. Prisimenu artimųjų požiūrį į mano klaidas: jie niekada manęs už tai neteisė. Jie gerbė mane nuo pat ankstyvos vaikystės. Nuo mažens jiems buvau ne vaikas, o žmogus. Jie su manimi elgėsi kaip su sau lygiu.
Spektaklio „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“, rež. Gintaras Varnas, premjera Lietuvos nacionalinio dramos teatro Naujojoje salėje vyks balandžio 11 ir 12 dienomis.
