Legendinė teatro ir kino aktorė, pedagogė Janina Matekonytė-Antanėlienė rugsėjo 25 dieną mini jubiliejų – vienai gražiausių savo kartos moterų suėjo 75-eri. „Neturiu nuodėmės ko nors kaltinti dėl nesuvaidintų vaidmenų ar dėl savo nesėkmių. Tiesiog taip atsitiko, toks likimas. Visi mano džiaugsmai, laimėjimai, pralaimėjimai, skauduliai ir netektys, viskas yra mano, su niekuo jais nepasidalysi, niekas mano naštos nepaneš ir niekam jos neužkrausi. Kaip negaliu ir aš panešti svetimos naštos“, – žurnalui „Legenedos“ yra prisipažinusi Janina Matekonytė.
Janinos Matekonytės jubiliejaus proga siūlome paskaityti atvirą interviu, kurį prieš kelis metus aktorė davė žurnalui „Legendos“.
Jaunimo teatre turbūt patyrėte įvairių momentų. Matyt, buvo ir liūdnesnis, be vaidmenų, laikotarpis?
Kai 1992-aisiais gimė mano mažasis Antanas, natūraliai atsitraukiau nuo teatro (nors ir laikas buvo toks, kad teatro salės buvo pustuštės) – sūnaus ilgai nevedžiau į darželį, leidau sau pasidžiaugti vėlyvesne motinyste, kuri iš tikrųjų yra ypatinga. Nebėra to bėgimo, skubėjimo, kaip jaunystėje...
...troškimo įsitvirtinti, noro, kad tave pastebėtų?
Būtent taip. Kita vertus, natūralu, kad jaunystėje veržliai eini į priekį. Norisi padaryti daug ir svarbaus, norisi pakeisti pasaulį. Tik vėliau imi stabtelti ir atsigręžti. Pradedi kitaip vertinti laiką. Nors man vaikai visada buvo svarbūs. Ir tų nesuvaidintų vaidmenų laiką laimėjo mano vaikai.
Jums yra buvę ribinių gyvenimiškų situacijų. Netrukus po Sausio įvykių, 1991-aisiais, iš gyvenimo pasitraukė dukra Akvilė, vyriausioji iš vaikų.
Turbūt būsiu visą gyvenimą dėkinga sūnui Antanui – po tos netekties jis