Aktorius Donatas Šimukauskas: „Laikui bėgant gaunu vis didesnius ir ryškesnius vaidmenis“

Aktorius Donatas Šimukauskas / Asmeninio albumo nuotr.
Vaida Baranovė
Šaltinis: Žmonės
AA

Aktorius Donatas Šimukauskas – vienas geriausiai pažįstamų Lietuvos kino veidų, žiūrovams puikiai žinomas iš tokių kultinių filmų kaip „Redirected”, „Zero“, „Čia buvo Saša“ ir daugybės kitų. Artimiausiu metu jį išvysime Emilio Vėlyvio seriale „Kas būtų, jei nebūtų mėnulio“, kuriame jis sukūrė dar vieną įsimintiną blogiuką. Apie tai, kodėl Donatui taip patinka vaidinti „blogus“ personažus, kastingų stresą ir Lietuvos aktorių perspektyvas užsienio rinkoje, prie kavos puodelio aktorių kalbino Vaida Baranovė.

Donatai, Lietuvos kino žiūrovams esate puikiai pažįstamas, o kai kurių jūsų personažų eilutes jau gali pacituoti kone kiekvienas filmų mėgėjas. Sakykite, kas šiuo metu vyksta jūsų karjeroje ir ko galime laukti iš vieno ryškiausių lietuviško kino „blogiečių“?

Galiu pasidžiaugti, kad pastaraisiais metais gyvenime atsiranda vis didesni ir rimtesni vaidmenys. Pastebėjau, kad mano profesiniame kelyje, amžius ir branda yra privalumas – atsiranda dar daugiau drąsos bandyti kažką naujo ir rizikingo, taip pat vis labiau ryškėja mano tipažas, ypač kaip blogiečio, nes geriečių aš, kaip žinia, nevaidinu (juokiasi). Ir, tiesą sakant, manau, kad ir ateityje ta pati tendencija išliks. Na, o naujausias blogietis, kurį atnešiu į ekraną, pasirodys Emilio Vėlyvio seriale „Kas būtų jeigu nebūtų mėnulio“. Tai – įdomus personažas – kriminalistas, kuris, nepaisant jo, rodos, gera žadančių pareigų, išties kelia labai didelę grėsmę kone visiems, su kuriais susiduria. Bet apie jį kol kas per daug atskleisti negaliu – žiūrovams teks pamatyti patiems. 

Panašu, kad blogiečių vaidmenys jums ne tik tinka, bet ir patinka. Kodėl?

Nes jie įdomūs. Man yra tekę vaidinti ir teigiamus personažus, bet vaidinti žmones, kurie turi ryškius charakterius, išreikštus trūkumus, kurie neslepia tamsiųjų savo pusių, man yra daug įdomiau. Gali sau leisti daugiau neįprastų sprendimų, išlipti iš bet ko, kas esi kasdienybėje. Herojus visada nuogas ir atviras ir atitinka labai aiškų standartą. Tam tikra prasme, visi herojai – panašūs. Tuo tarpų blogiečiai savyje talpina daug daugiau unikalumo, jie nepaklūsta taisyklėms ir tai suteikia laisvės.

Donatas Šimukauskas / Asmeninio albumo nuotr.

Panašu, kad kuriant negatyvius personažus, reikia juos „pažinti“, įsigyventi į jų istorijas, perprasti motyvus. Kaip vyksta jūsų blogiečio kūrimo procesas? Ar bandote juos konstruoti iš asmeninių patirčių ar pasikliaujate fantazija?

Sakyčiau, kad pasiruošimo procesas – tai vaizduotės ir patirčių mišinys. Savaime suprantama, aš tikrai nesu daręs tokių dalykų, kuriuos daro mano personažai. Bet nepaisant to, kad neišgyvenau tokių situacijų, aš pažįstu panašias emocijas. Gali jaustis kaltas, kad užmušei žmogų, bet gali ir jaustis kaltas, kad užmynei miegančiam šuniui ant uodegos. Tai – skirtinga kaltė, bet ją galima transformuoti ir pritaikyti įvairioms situacijoms, bandant suprasti įvairias patirtis ir įvairius personažus. Taigi, sulipdai savo patirtis, tarpus užpildai vaizduote ir kažkuo, ką matai aplinkoje, ir gaunasi naujas ir gyvas personažas, kuris, laikui bėgant, be abejo, toliau keičiasi ir auga, kaip ir bet koks gyvas žmogus.

Kalbant apie augimą, trumpam grįžkime prie šaknų. Papasakokite, kaip apskritai tapote aktoriumi ir kaip kelias atvedė į kiną?

Mano gyvenime nebuvo momento, kada ėmiau ir nusprendžiau tapti aktoriumi. Nepatyriau akimirkos, kuomet priėjau liepto galą ir reikėjo arba šokti, arba suktis ir grįžti atgal. Viskas vyko pakankamai organiškai ir savaime.

Apskritai, vaidybos pirmą kartą paragavau būdamas 12-os metų, dramos būrelyje. Iki tol intensyviai sportavau, bet aplinkybės pasikeitė ir sportuoti nebegalėjau, tad mama pasiūlė pabandyti vaidinti. Pabandžiau. Negaliu pasakyti, kad man fantastiškai patiko ir apvertė gyvenimą aukštyn kojom, bet buvo gera, išeiti nesinorėjo. Buvo smagu scenoje sau leisti kažką, ko negali leisti kasdienybėje. Taip ir likau tame būrelyje iki, turbūt, 10-os klasės. Po to atsirado kitų veiklų, bet baigiant mokyklą ir svarstant seną gerą klausimą, „kur stoti?“, prisiminiau tą gerą scenos jausmą ir su juo nuėjau į stojamuosius į LMTA. Ir įstojau.

Donatas Šimukauskas

Studijoms einant į pabaigą, Kęstutis Gudavičius pakvietė mane suvaidinti savo diplominiame filme. Tai buvo mano pirmas bandymas vaidinti kine. Ir tada mane ištiko tas „aha!” momentas, apie kuriuos žmonės kalba. Nors teatras ir buvo įdomi ir turtinga sritis, filmavimo aikštelė buvo ta vieta, kur jaučiausi kaip žuvis vandeny.

Sunku net pasakyti, kas tiksliai buvo ir yra tas elementas, kuris mane kine labiausiai sužavėjo. Pamenu, kad nuo pat pradžių man labai patiko, kad kine visi žino, ką turi daryti ir viskas vyksta kaip gerai sustyguotas mechanizmas. Neturi rūpintis niekuo kitu, tik tuo – ką darai – vaidmens kūrimu.

Ar perėjus nuo teatro vaidybos studijų prie darbo kine, reikėjo užkamšyti kažkokias žinių spragas arba netgi „atsimokyti“ kažką, kas buvo išmokta?

Išties, teko labai daug visko išmokti. Galiu drąsiai pasakyti, kad daugiausiai išmokau stebėdamas kitus, o taip pat ir save patį: analizuodamas savo pasirodymus, bandydamas perprasti, kas veikia, ir kas neveikia. Iki dabar manau, kad stebėjimas ir analizė yra vienas geriausių būdų tobulėti. Kadangi greta buvimo aktoriumi, esu ir kastingo režisierius, matau daug kitų aktorių kastingų, galiu palyginti skirtingas jų prieigas prie to paties vaidmens, perprasti kodėl vieni metodai pasiteisina, o kiti – ne, pamatyti, kur reikia drąsių sprendimų, o kur geriau pasikliauti scenarijumi ir leisti tekstui diktuoti taisykles.

Donatas Šimukauskas / Asmeninio albumo nuotr.

Derinate aktoriaus ir kastingo režisieriaus bei prodiuserio veiklas. Ar yra tekę pastebėti, kad žmonės dėl to į jus žiūri kreivai ar skeptiškai? Ar pastebite, kad yra norima, kad aktorius būtų tik aktorius, prodiuseris – tik prodiuseris ir t.t.

Taip, tokių atvejų pasitaiko. Nors dažniau su tuo susiduriu ne Lietuvoje, o užsienyje. Žmonėms kartais atrodo, kad jei esi ir aktorius, ir prodiuseris, ir kastingo režisierius, tai finale esi niekas. Jei jie neskiria laiko įsigilinti į situaciją ir išties suprasti, kas tu esi ir kodėl darai tai, ką darai, tai ta nuomonė ir nepasikeičia. Bet jeigu žmogus įsigilina, pamato, kad viskas turi savo priežastis.

Tiesa ta, kad, bent jau mano žiniomis, Lietuvoje nėra nė vieno aktoriaus, kuris gyventų tik iš kino ir neturėtų nei teatrinės veiklos, nei darbo kokioje nors kitoje srityje. Kadangi kino produkcijos kol kas kuriame nedaug, gauti vaidmenį kiekviename kuriamame projekte yra tiesiog ne realistiška. Nors ir pasitaiko, kad koks nors aktorius kurį laiką būna „ant bangos“ ir filmuojasi nuolat, bet visos bangos nuslūgsta, ir tada vėl tenka grįžti prie supratimo, kad horizontus plėsti yra ir svarbu, ir būtina. Lietuvoje tik kino aktorių šiuo metu nėra – visi aktoriai „įdarbina“ ir kitus savo talentus.

Bet, galbūt, tai nėra blogai?

Mano nuomone, tai tikrai nėra blogai. Įvairiapusiškumas ne sumenkina žmogų, o jį praturtina. Lietuva pilna aktorių, kurie geba dainuoti, šokti, kurti muziką, vesti renginius, rašyti, fotografuoti ir taip toliau. Ir nuo to jie tampa tik įdomesni. Taip pat, tokio įvairiapusiškumo svarba įgijo naują mastą per karantiną, kuomet teatrai užsidarė, sustojo nemažai filmavimų, bet gyvenimas tęsėsi toliau ir reikėjo rasti ir iš ko gyventi, ir kur dėti savo laiką ir energiją.

Donatas Šimukauskas / Asmeninio albumo nuotr.

Dabar, kai dirbate su kastingais, ar pačiam dalyvavimas juose vis dar kelia stresą? Vienaip ar kitaip, klausantis aktorių pasakojimų, atrodo, kad kastingas – tikrai ne pramoga, o greičiau kažkas, ką reikia padaryti, bet būtų smagiau, jei būtų galima nedaryti.

Taip, kastingai man vis dar tikrai kelia stresą. Be abejo, kastingas kastingui nelygu. Jei eini pas visiškai nepažįstamus žmones, išties gali jaustis, kaip ant adatų, bei jei eini pas kažką, kas tave žino ir vis tiek pasikvietė, jautiesi kiek ramiau. Su laiku pasikeitė ir subrendo ir reakcija į rezultatus. Negavęs vaidmens tikrai nepuolu į neviltį ir klausimus „ką padariau ne taip?“, nes žinau, kad tai, koks aktorius bus pasirinktas, lemia daugybė skirtingų dalykų, kurie nuo manęs niekaip nepriklauso. Kartais dar iki tau įeinant į kambarį, režisierius jau žino, kokio žmogaus ieško, ir jeigu tu nesi tas žmogus, gali išsinerti iš kailio, bet juo netapsi ir vaidmens negausi.

Jums atstovauja agentūra „Baltic Actors“. Gal galėtumėte papasakoti skaitytojams, kaip veikia toks atstovavimo principas, ką reiškia turėti agentą ir ką tai duoda aktoriui?

Mano nuomone, agento turėjimas yra prabangos dalykas, kurį aktorius sau gali leisti, kuomet jau yra pasiklojęs pamatus ir nori pasilengvinti gyvenimą. Paprastai tariant, agentas nuima nuo aktoriaus pečių daug techninių ir organizacinių klausimų. Aktoriui nebereikia pačiam skaityti sutarčių, mąstyti apie komunikaciją, derinti honorarus ir kitokias dideles ir mažas smulkmenas. Taip pat, agentas nuolat ieško aktoriui naujų galimybių, naujų vaidmenų, padeda prasiskinti kelią į platesnius horizontus, padeda atsirasti vietose, kur be jo pagalbos galimai neatsirastum.

Kadangi Lietuvoje agentų kultūros dar neturime, kol kas labai sunku pasakyti, kaip smarkiai agentas pakeičia aktoriaus gyvenimą. Bet neabejoju, kad su laiku vis daugiau aktorių rinksis būti atstovaujami agentų ir tada galėsime labai aiškiai įsivertinti, kas geriau – turėti agentą, ar atstovauti save patį.

Donatas Šimukauskas / Asmeninio albumo nuotr.

Pabaigai – pafantazuokime ir papranašaukime. Kokia yra jūsų prognozė Lietuvos kinui? Ko galime tikėtis per artimiausius 4-5 metus?

Viskas labai sparčiai keičiasi ir turbūt daugiausiai prie to prisidėjo „Netflix“. Jie keičia ne tik globalines kino vartojimo tendencijas, o ir Lietuvos kino pasaulio aktualijas, kadangi vis daugiau „Netflix“ produkcijos kuriama ir pas mus. Esu tikras, kad jos tik daugės.

Apskritai, turėtų sumažėti „žiūrovinio kino“ ir scenarijų, kurie skirti būtent didiesiems ekranams. Kino teatras turėtų tapti elitinių kino kūrinių stebėjimo vieta, o komercinę produkciją greičiausiai vis dažniau žiūrėsime tik per mažuosius ekranus. Nebent jei tai bus įspūdingų specialiųjų efektų filmai arba filmai vaikams. Jie turėtų ir toliau vilioti žiūrovus į sales.

O jei žvelgtume į Lietuvos aktorių perspektyvas? Ar Lietuvos aktoriams daugėja galimybių išplaukti į tarptautinius vandenis.

Lietuvos aktoriams visos galimybės atsivers, kai jie pradės tikrai puikiai kalbėti angliškai. Kol kas 35+ kartoje puiki anglų kalba yra visiška retenybė ir nepriekaištingai angliškai kalbančius aktorius, turbūt, galime suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Be abejo, su jaunąja karta viskas kitaip – jų anglų kalba daug geresnė, todėl ir galimybių atsiveria ženkliai daugiau.

Vienaip ar kitaip, kol kas lietuviai aktoriai dažniausiai vaidina slavų kilmės personažus su slaviškais akcentais. Bet tikrai nemanau, kad ši tendencija išliks nepakitusi. Žingsnis po žingsnio mes užsidirbame savo vietą pasaulinėje kino industrijoje, ir nors, kaip ir visada, norisi, kad progresas vyktų greičiau, viskas juda gera kryptimi.

Fotogalerija:

Aktorius Donatas Šimukauskas (14 nuotr.)
+8

Skaitykite daugiau