„Canta y no llores (liet. dainuok ir neverk)“ – tai žodžiai, kuriais visose gyvenimiškose situacijose vadovaujasi Argentinoje gimusi atlikėja Gabija Veronika. Tai – jai močiutės Nonos dainuotos meksikiečių liaudies dainos „Cielito lindo“ žodžiai. Šiandien ši daina gimsta iš naujo.
Daina „Cielito lindo“ (liet. gražusis dangus) buvo parašyta 1882 m. Augdama Argentinoje Gabija Veronika ją girdėjo kasdien. Kaip prisipažįsta pati dainininkė, močiutės perduotos dainos žodžiai ne kartą jai įkvėpė drąsos bei jėgų veikti, o ne dejuoti, įstrigus beprasmiškuose
svyravimuose arba neviltyje. Ši daina – kaip gyva motyvacija džiaugtis gyvenimu, jausti jo pilnatvę, tikint, kad ateis tikroji meilė, o dangus – ir tavasis, ir visų – bus taikus bei šviesus.
„Savasties, kurią įgyjame, suvokiame ir auginame, gyvenimas nepajėgia sužlugdyti, jei gebam ją jausti ir vertinti. „Tik dainuok ir neverk!“ – sakydavo man Nona, tad nuo pat mažens buvau auginama kaip stipri, nepažeidžiama ir nesužlugdoma! Ši daina tarsi mano sielos himnas, o
močiutės kartota frazė skamba ne tik dainoje, bet yra ir ištatuiruota ant mano rankos. Pradedu naują kūrybinio kelio etapą ir pasitelkusi vadybos profesionalus šiandien pristatau visiškai naują savo
mylimos dainos „Cielito lindo“ versiją. Kviečiu ir jus ją išgirsti, kad įsigeistumėte gyventi jos lengvumu!“ – sako Gabija Veronika.
Klausykite: