B.Garmus literatūrinis debiutas sukėlė audrą literatūros pasaulyje: keičia moterų gyvenimus

Bonnie Garmushr / Serenos Bolton nuotr.
Šaltinis: Pranešimas spaudai
AA

Į televizijos kulinarinio šou virtuvę ji įsisuko tarsi viesulas. Tarp puodų, keptuvių ir tyškančių riebalų amerikiečių rašytojos Bonnie Garmus sukurta chemikė ir televizijos žvaigždė Elizabetė Zot 1961-aisiais moterims kalbėjo dalykus, kurie keitė jų gyvenimus.

Labai gali būti, kad šiandien pokyčiai irgi vyksta – knyga „Chemijos pamokos“ išversta į daugybę kalbų, atsidūrė visuose svarbiausiuose knygų topuose, o netrukus turėtų pasirodyti ir serialas, kuriame pagrindinį chemijos ir kulinarijos ikonos vaidmenį atliks aktorė Brie Larson.

Chemikė Elizabetė Zot nėra eilinė moteris. Iš tiesų, tai ji pirmoji ir pasakė, kad nėra tokio dalyko kaip paprasta eilinė moteris. Tačiau septintojo dešimtmečio pradžioje Elizabetės vyriška kolegų komanda Hastingso tyrimų institute lygybę supranta labai nemoksliškai. Tiesą sakant, gyvenimas, kaip ir mokslas, yra siaubingai nenuspėjamas, – po kelerių metų Elizabetė Zot tampa vieniša motina ir, nenoromis, populiariausios televizijos laidos „Vakarienė šeštą“ žvaigžde.

Čia ir paaiškėja: Elizabetė Zot moteris moko ne tik ruošti valgį, bet ir drąsina keisti savo gyvenimą bei padėtį visuomenėje.

chemijos pamokos / Leidyklos nuotr.

Šmaikštų, įžvalgų, pasauliniu bestseleriu tapusį, į 35 kalbas išverstą amerikietės Bonnie Garmus romaną „Chemijos pamokos“ į lietuvių kalbą išvertė Inga Tuliševskaitė, išleido leidykla „Alma littera“.

Iš Jungtinių Amerikos Valstijų į Angliją persikėlusi kūrybininkė B.Garmus šiandien daro tai, ką visą laiką norėjo daryti – rašo. „Jau galiu iš to gyventi“, – džiaugiasi. Ir tikrai – debiutinė autorės knyga „Chemijos pamokos“ sulaukė nepaprastos sėkmės. Galbūt dėl to, kad B.Garmus neabejotinai turi ką pasakyti – su savo pirmąją knyga ji debiutuoja būdama 64-erių.

Rašytoja pasakoja, kad knygą parašyti ją įkvėpė bloga nuotaika. „Kartą, po kažkokio susitikimo, kuriame mane suerzino kasdienio seksizmo apraiškos, parėjau namo, atsisėdau prie darbo stalo ir staiga pajutau, kad šalia sėdi dar kažkas. Jos vardas buvo Elizabetė Zot. „Tau buvo prasta diena? – ji paklausė ir pasiūlė: perkraukim ją“.

BONNIE GARMUSHR / Asmeninio archyvo nuotr.

Elizabetės Zot pasirodymas, pripažįsta autorė, jai nebuvo naujiena. Šis personažas jau atliko nedidelį vaidmenį romane, kurį ji buvo pradėjusi ir padėjusi į lentyną prieš daugelį metų, – leidyklos nusprendė, kad debiutuojančiai autorei jis – pernelyg ilgas. „Nauja buvo tai, kokia tikra yra Elizabetė ir kiek daug turi pasakyti apie seksizmą, rasizmą, religiją ir visuomenę. O svarbiausia – apie pokyčius ir drąsą keistis“, – pasakoja B.Garmus.

Knygos veiksmą rašytoja nusprendė perkelti į savo mamos laiką, – šitaip ji norėjo pasveikinti nepastebėtų moterų kartą. Vadinamųjų namų šeimininkių kartą, kuriai priklausė ir jos mama, namuose prižiūrėjusi keturias savo dukras.

Iš chemijos laboratorijos atleista knygos veikėja Elizabetė Zot imasi jai visai nemielo darbo televizijoje, kad apmokėtų savo sąskaitas, tačiau netrukus šou platforma tampa nepaprasta galimybe skleisti moterų revoliucijos idėjas milijonams namų šeimininkių.

Zot ryžtas būti savimi įkvepia. Vaizdelis, kurį TV ekrane norėtų matyti šou kūrėjai, jai visiškai nepatinka – graži, besišypsanti moteris, pasakojanti, kaip lengva ir smagu gaminti, yra ne ji.

Tai Elizabetę paskatina apsipręsti, kad savo žiūrovus mokys chemijos, nes maisto gamyba juk chemija ir yra. Nuo tos akimirkos kiekvienas jos pasirodymas ekrane tampa visuomenės pokyčių katalizatoriumi.

Knygos autorė, populiaraus serialo „Breaking Bad“ gerbėja, savo knygoje netgi atkartoja mėgstamo savo herojaus Walterio White‘o mantrą: „Chemija yra pokyčiai“, jos veikėja Elizabetė taip pat mėgsta taip sakyti. Dar su autore ją sieja pomėgis irkluoti ir plaukioti tvenkiniuose. Rašytoja Londone tai daro visus metus. Ir niekada nevilki hidrokostiumo!

Bonnie Garmushr / Serenos Bolton nuotr.

Rašydama apie chemikės transformacijas, knygos autorė skaitė šeštojo dešimtmečio chemijos vadovėlius, o kai tekstas jau buvo parašytas, pakvietė jį patikrinti du savo bičiulius mokslininkus. Pati B.Garmus irgi ne taip toli nuo mokslo temos – baigusi universitetą kurį laiką dirbo mokslinių knygų leidykloje, vėliau kūrė tekstus apie technologijas, mediciną ir švietimą.

Savo karjeroje rašytoja taip pat yra pajutusi, ką reiškia būti atstumtai – per vieną susitikimą su klientais vyrais ji pastebėjo skepsį, kurį sukėlė jos pristatymas. Tuo tarpų panašios, vyro išsakytos idėjos buvo priimtos su susižavėjimu. „Taip tikrai neturi būti“, – įsitikinusi rašytoja, laikanti save feministe, nors kur kas dažniau naudojanti terminą – lygiavertė.

„Apie feminizmą parašyta tiek daug, kad tikrai nejaučiu poreikio kartoti tai, ką mokslas jau seniai įrodė: moterys nėra ir niekada nebuvo prastesnės. Mes neturime mažesnių smegenų; mes ne mažiau protingos. Ar tai būtų pandemija, ar klimato kaita, ar bet kuri kita mūsų kelyje įvykusi nelaimė, turime kartą ir visiems laikams palaidoti šias neįtikėtinai pasenusias sampratas apie tai, ką moterys gali ir ko negali. Mes galime padaryti bet ką.

Tačiau pirmiausia mes (tas „mes“ apima daugybę apsišvietusių žmonių) turime panaikinti vis dar likusias baimes ir išankstinį nusistatymą, kuris neleidžia pusei pasaulio gyventojų išnaudoti savo potencialą. Kaip sako kinų posakis: moterys išlaiko pusę dangaus. Jei atrodo, kad dangus griūva, paklauskite savęs, kodėl?“ – svarsto rašytoja, bestselerio „Chemijos pamokos“ autorė B.Garmus.

Siūlome paskaityti romano „Chemijos pamokos“ ištrauką.

1 skyrius

1961-ųjų lapkritis

Tais tolimais tūkstantis devyni šimtai šešiasdešimt pirmaisiais, kai moterys vilkėjo įliemenuotas sukneles plačiais sijonais, sujuostas dirželiais, ir nesusimąstydamos vežiojo tuntus vaikų automobiliais be saugos diržų; tada, kai dar niekas nė nesvajojo apie septintojo dešimtmečio sąjūdį, juo labiau tokį, kurio dalyviai ateinančius šešiasdešimt metų rašys jo kronikas; anuomet, kai didieji karai jau buvo pasibaigę, o slaptieji karai tik prasidėjo ir žmonės ėmė mąstyti naujoviškai, tikėdami, kad viskas įmanoma, trisdešimtmetė Madelinos Zot motina kas rytą pabusdavo dar neišaušus, tikra tik dėl vieno: jos gyvenimas baigtas.

Ir nors nėmaž tuo neabejojo, eidavo į laboratoriją suruošti dukters priešpiečių dėžutę.

„Mokslo kuras“, – tokius žodžius Elizabetė Zot užrašė ant popieriaus lapelio, paskui jį įdėjo į priešpiečių dėžutę. Tada iškėlusi pieštuką sustingo lyg svarstydama. „Per pertraukas sportuok, bet nebūtinai nusileisk berniukams“, – parašė ant kito lapelio. Vėl susimąstė, barbendama pieštuku į stalą. „Tai ne tavo vaizduotė“, – užrašė ant trečio lapelio. „Dauguma žmonių yra siaubingi.“ Du paskutinius raštelius padėjo viršuje.

Dauguma mažų vaikų nemoka skaityti, o jei ir moka, tai dažniausia tokius žodžius kaip šuo ar eiti. Bet Madelina skaitė nuo trejų, o sulaukusi penkerių buvo perskaičiusi didumą Dikenso knygų.

Madelina buvo toks vaikas – toks, kuris gali niūniuoti Bacho koncertą, bet nemoka užsirišti batų raištelių; kuris gali paaiškinti Žemės sukimąsi, bet sutrinka žaisdama kryžiukus ir nuliukus. Tai buvo bėda. Nes mažieji muzikos genijai visada liaupsinami, bet mažieji skaitytojai – ne. Todėl, kad mažieji skaitytojai moka tai, ką visi kiti ilgainiui irgi išmoks. Todėl toks pirmavimas nėra niekuo ypatingas – jis tik erzina.

Dauguma žmonių yra siaubingi.

Madelina tai puikiai suprato. Todėl kiekvieną rytą, kai motina jau būdavo išvažiavusi, o auklė kaimynė Harietė kuo nors užsiėmusi, ji rūpestingai ištraukdavo raštelius iš savo priešpiečių dėžutės, perskaitydavo ir padėdavo prie kitų į batų dėžę, kurią laikė savo sieninės spintos gilumoje. Mokykloje ji stengėsi apsimesti lygiai tokia kaip visi kiti vaikai: iš esmės neraštinga. Labiau už viską Madelinai rūpėjo pritapti. Tam ji turėjo nenuginčijamą įrodymą: jos mama niekada nepritapo ir štai kas jai nutiko.

Madelina užsimerkusi gulėjo savo lovoje ten, Pietų Kalifornijoje esančiame Komonso miestelyje, kuriame dažniausiai šilta, bet ne per šilta, kuriame dangus dažniausiai žydras, bet ne per žydras, ir oras būdavo švarus, nes anuomet jame nebuvo nieko, išskyrus orą, ir laukė. Ji žinojo netrukus pajusianti ant kaktos švelnų bučinį, rūpestingų rankų antklode apkamšomus pečius, šnabždesį „Džiaukis šia diena“ ausyje. O po kelių minučių išgirs užvedamą automobilio variklį, padangų gurgždesį plimutui atbulam riedant taku, nerangų pavarų svirtelės perėjimą iš atbulinės į pirmą pavarą. O tada jos nuolat prislėgta motina nuvažiuos į televizijos studiją, pasiriš prijuostę ir išeis į filmavimo aikštelę.

Laida vadinosi „Vakarienė šeštą“ ir Elizabetė Zot neabejotinai buvo žvaigždė.

2 skyrius

Painas

Kadaise dirbusi su cheminiais tyrimais, Elizabetė Zot buvo moteris nepriekaištinga oda ir manieromis, akivaizdžiai bylojančiomis, kad ji nėra vidutinybė ir niekada tokia nebus.

Ją, kaip ir visas tikras žvaigždes, atrado. Tiesa, Elizabetės atveju tai nebuvo pieno kokteilių baras, atsitiktinis žvilgtelėjimas į suoliuką ar laiminga pažintis. Ne, jos atradimą nulėmė vagystė – tiksliau, maisto vagystė.

Kadaise dirbusi su cheminiais tyrimais, Elizabetė Zot buvo moteris nepriekaištinga oda ir manieromis.

Paprasta istorija: mergaitė vardu Amanda Pain, kuri, kai kurių psichoterapeutų nuomone, gal kiek per daug mėgavosi maistu, suvalgydavo Madelinos priešpiečius. Nes Madelinos priešpiečiai nebuvo įprasti. Kai visi kiti vaikai kramsnojo sumuštinius su žemės riešutų sviestu ir uogiene, savo priešpiečių dėžutėje Madelina rasdavo gabalėlį vakarykštės lazanijos su keptų cukinijų garnyru, egzotišką į keturias dalis perpjautą kivį, penkis vyšninių pomidorų rutuliukus, mažytį „Morton“ druskos indelį, du dar šiltus sausainius su šokolado gabaliukais ir raudoną languotą termosą su šaltu kaip ledas pienu.

Dėl tokio dėžutės turinio visi norėjo Madelinos priešpiečių, kaip ir pati Madelina. Bet mergaitė atiduodavo jį Amandai, nes draugystė reikalauja aukų, ir dar todėl, kad Amanda vienintelė visoje mokykloje nesišaipydavo iš Madelinos – mergaitė puikiai suvokė esanti savotiška.

Taip tęsėsi tol, kol Elizabetė pastebėjo, kad Madelinos drabužiai ant jos lieso kūnelio kabo kaip nevykusios draperijos, ir ėmė stebėtis, kodėl. Jos skaičiavimais, Madelinos dienos maisto norma buvo tiksliai tokia, kokios reikia jos optimaliam vystymuisi, todėl svorio kritimas buvo moksliškai nesuvokiamas. Augimo protrūkis? Ne. Savo skaičiavimuose atsižvelgė ir į jį. Ankstyvas valgymo sutrikimas? Nepanašu. Per vakarienę Madelina valgydavo kaip arklys. Leukemija? Tikrai ne. Elizabetė nebuvo linkusi panikuoti. Ji nebuvo iš tų, kurios bemiegėmis naktimis lovoje įsivaizduotų savo dukterį kamuojamą kokios nors nepagydomos ligos. Kaip mokslininkė ji visada ieškodavo protingo paaiškinimo ir tą pat akimirką, kai susitiko Amandą Pain su pomidorų padažu suteptomis lūpomis, suprato jį radusi.

Ji nebuvo iš tų, kurios bemiegėmis naktimis lovoje įsivaizduotų savo dukterį kamuojamą kokios nors nepagydomos ligos.

– Pone Painai, – kreipėsi Elizabetė, trečiadienio popietę pro sekretores įsiveržusi į vietinės televizijos studiją, – skambinu jums tris dienas, bet nemalonėjote man atskambinti. Esu Elizabetė Zot, Madelinos Zot motina. Mūsų dukros lanko Vudžio pradžios mokyklą. Atėjau pasakyti, kad jūsų dukra draugauja su mano dukra per apgavystę.

Matydama jo sutrikimą, pridūrė:

– Jūsų dukra suvalgo mano dukros priešpiečius.

– Priešpiečius? – išlemeno Valteris Painas, žiūrėdamas į prieš jį stovinčią patrauklią įspūdingą moterį baltu laboratorijos chalatu su šventos šviesos aureole, išskyrus vieną detalę: ant kišenėlės raudonai išsiuvinėtus inicialus „E. Z.“.

– Jūsų dukra Amanda, – vėl pratrūko Elizabetė, – suvalgo mano dukters priešpiečius. Regis, tai jau tęsiasi ne vieną mėnesį.

Valteris tepajėgė spoksoti. Aukšta, prakauli, pridegusios kepintos kvietinės duonos riekės su sviestu spalvos plaukais, susuktais į pieštuku persmeigtą kuodą, ji stovėjo rankomis įsisprendusi į šonus, be gailesčio raudonomis lūpomis, skaisčia oda, tiesia

nosimi. Žiūrėjo į jį iš viršaus kaip karo lauko daktaras, svarstantis, ar šitą žmogų dar verta gelbėti.

– O tai, kad ji apsimeta esanti Madelinos draugė tik norėdama gauti jos priešpiečius, neabejotinai smerktinas dalykas, – toliau kalbėjo Elizabetė.

– Atsiprašau, kas jūs? – sumikčiojo Valteris.

– Elizabetė Zot! – išrėkė moteris. – Madelinos Zot motina!

Valteris linktelėjo, bandydamas suprasti. Kaip ilgametis popietinių televizijos laidų rengėjas jis žinojo, kas yra drama. Bet šitai? Nesiliovė spoksojęs. Pritrenkianti moteris. Tiesiogine prasme jį pritrenkė. Gal ji dalyvauja kokioje nors atrankoje?

– Apgailestauju, bet visi medicinos seserų vaidmenys jau užimti, – pagaliau ištarė.

– Atsiprašau? – nesuprato moteris.

Stojo ilga tyla.

– Amanda Pain, – pakartojo Elizabetė.

Jis sumirksėjo.

– Mano dukra? – vyras staiga susinervino. – Kas jai? Jūs daktarė? Jūs iš mokyklos?

Jis pašoko stačias.

– Dievaži, ne, – atsakė Elizabetė. – Aš chemikė. Per savo pietų pertrauką atvažiavau čia iš Hastingso instituto, nes jūs man taip ir neatskambinote.

Matydama, kad jis vis dar suglumęs, paaiškino:

– Hastingso institutas? Kur novatoriški tyrimai deda pagrindus novatoriškam gyvenimui? – išpyškino beprasmį reklaminį šūkį. – Esmė tokia, kad ruošdama Madelinai maistingus priešpiečius įdedu daug pastangų. Neabejoju, jūs irgi taip elgiatės su savo dukra.

Matydama jo vis dar nieko nesuprantantį žvilgsnį, pridūrė:

– Nes jums rūpi Amandos protinis ir fizinis vystymasis. Nes jūs žinote, kad jos vystymasis priklauso nuo tinkamos vitaminų ir mineralų pusiausvyros.

– Matote, ponia Pain...

– Taip, žinau. Pradingo kovos lauke. Bandžiau su ja susisiekti, bet man pasakė, kad ji gyvena Niujorke.

– Mes išsiskyrę.

– Apgailestauju, bet skyrybos menkai tesusijusios su priešpiečiais.

– Taip galėtų atrodyti, bet...

– Vyras gali paruošti priešpiečius, pone Painai. Tai nėra biologiškai neįmanoma.

– Be abejo, – pritarė apgraibomis ieškodamas kėdės. – Ponia Zot, prašom prisėsti.

– Palikau kai ką ciklotrone, – atsakė ši suirzusi ir dirstelėjo į laikrodį. – Ar mes vienas kitą supratom?

– Ciklo...

– Subatominių dalelių greitintuvas.

Elizabetė nužvelgė sienas. Jas puošė daugybė įrėmintų plakatų, reklamuojančių melodramines muilo operas ir populiarius žaidimų šou.

– Mano darbas, – pasakė Valteris, staiga sutrikęs dėl jų menkavertiškumo. – Gal teko kurią matyti?

Elizabetė vėl atsigręžė į jį.

– Pone Painai, – tarė jau taikesniu balsu, – apgailestauju neturinti nei laiko, nei lėšų paruošti priešpiečius ir jūsų dukrai. Abu žinom, kad maistas yra katalizatorius, atrakinantis mūsų smegenis, sutvirtinantis mūsų šeimas ir nulemiantis mūsų ateitį. Tačiau...

Ji nutilo ir prisimerkusi įsižiūrėjo į kažkokios muilo operos plakatą, kuriame medicinos sesuo kažkaip neįprastai slaugė pacientą.

– Ar kas nors turi laiko išmokyti šalį ruošti visavertį maistą? Norėčiau turėti, bet neturiu. O jūs?

Ji pasisuko eiti. Painas, nenorėdamas jos paleisti, dar ne visai supratęs galvoje šmėkštelėjusios minties, skubiai ištarė:

– Prašau, palaukit, sustokit... prašau. Ką jūs ką tik pasakėt? Apie visos šalies mokymą ruošti maistą, kuris... kuris yra visavertis?

Laida „Vakarienė šeštą“ pasirodė po keturių savaičių. Ir nors Elizabetė netryško džiaugsmu dėl šio sumanymo – ji buvo mokslininkė chemikė, priėmė šį pasiūlymą dėl įprastų priežasčių: jis buvo geriau apmokamas, o jai reikėjo išlaikyti dukrą.

Nuo pat pirmos dienos, kai Elizabetė pasirišo prijuostę ir išėjo į filmavimo aikštelę, tapo akivaizdu, kad ji turėjo tai, o tas tai buvo neapčiuopiamas patrauklumas. Tačiau ji buvo ir tvirta – tokia tiesmuka, tokia netauškianti niekų, kad žmonės nežinojo, ką su ja daryti. Kitose valgių ruošimo laidose geraširdžiai šefai linksmai maukė cheresą, o Elizabetė Zot buvo rimta. Ji nesišypsodavo. Nejuokaudavo. O jos patiekalai būdavo tokie pat paprasti ir žemiški kaip ji pati.

Per pusmetį Elizabetės laida tapo kylančia žvaigžde.

Per pusmetį Elizabetės laida tapo kylančia žvaigžde. Per metus – privaloma tradicija. O per dvejus metus – mįslingai pajėgi ne tik sutaikyti tėvus su vaikais, bet ir piliečius su jų šalimi. Neperdedant galima pasakyti, kad, Elizabetei Zot baigus ruošti maistą, visa tauta susėsdavo valgyti.

Jos laidą žiūrėdavo net viceprezidentas Lindonas Džonsonas. „Norit išgirsti mano nuomonę? – paklausė atsisveikindamas su atkakliu reporteriu. – Manau, turėtumėt mažiau rašyti ir daugiau žiūrėti televizorių. Pradėkite nuo laidos „Vakarienė šeštą“ – toji Zot savo darbą išmano.“

Ir tai buvo tiesa. Niekada nepamatytumėt Elizabetės Zot aiškinančios, kaip pagaminti sumuštinukus su agurkais ar rafinuotus suflė. Jos receptai buvo sotūs: troškiniai ant viryklės, orkaitėje, valgiai didelėse plieninėse keptuvėse. Ji pabrėždavo keturias maisto grupes. Tikėjo, kad porcijos turi būti padorios. Ir primygtinai kartojo, kad verti ruošti patiekalai paruošiami per mažiau nei valandą. O kiekvieną laidą užbaigdavo žodžiais: „Vaikai, padenkite stalą. Mamai reikia akimirkos sau.“

Paskui žinomas reporteris parašė straipsnį pavadinimu „Kodėl suvalgytume viską, ką ji mums patieks“, kuriame lyg tarp kitko pavadino ją „Gardžiąja Lizi“ ir ši taikli, skambi pravardė prilipo prie jos taip pat greitai, kaip ir prie popieriaus, ant kurio kur buvo išspausdinta. Nuo tos dienos nepažįstami žmonės vadino ją Gardžiąja, tačiau dukra vadino ją mama, ir nors dar vaikas, Madelina jau suprato, kad ta pravardė menkina jos motinos gebėjimus. Mama buvo chemikė, ne televizijos virėja. Ir Elizabetė jausdavo gėdą prieš savo vienintelį vaiką.

Kartais naktimis gulėdama lovoje Elizabetė stebėdavosi, kaip jos gyvenimas galėjo taip pasisukti. Bet nuostaba niekada ilgai netrukdavo, nes ji tai jau žinojo.

Jo vardas buvo Kalvinas Evansas.

Skaitykite daugiau