Balandžio 9-ąją Lietuva atsisveikina su Ukrainoje nužudytu Lietuvos kino režisieriumi Mantu Kvedaravičiumi.
Atsisveikinti su M.Kvedaravičiumi artimieji, bičiuliai ir jo talento gerbėjai šeštadienį plūsta į Biržų pilį. Artimieji informavo, kad pagerbti Ukrainoje rusų karių nužudytą režisierių čia galima iki 18 valandos.
Atvykusių ištarti „sudie“ vienam talentingiausių Lietuvos režisierių rankose nematyti vainikų – M.Kvedaravičius pagerbiamas gėlėmis. Būtent taip, kaip prašė jo artimieji.
Dar šią savaitę Biržų savivaldybė pranešė, kad iš Biržų krašto kilusiam M.Kvedaravičiui planuoja suteikti Biržų rajono savivaldybės garbės piliečio vardą.
„M.Kvedaravičius visada palaikė ryšius su gimtaisiais Biržais, čia vyko susitikimai, buvo pristatyti jo sukurti filmai“, – nurodė savivaldybė.
Irutės Varzienės, Biržų administracijos direktorės, teigimu, M.Kvederavičiui bus suteiktas miesto garbės piliečio vardas, taip pat jo garbei bus pavadinta gatvė.
„Mums labai liūdna ir skauda – aš tiesiog laukiu susitikimo su Manto tėvais. Tačiau nėra nei žodžių, nei galių, kurios galėtų išreikšti tą skausmą. Visi mes atsisveikiname su juo kaip didvyrių, o jiems jis – jų kūnas ir kraujas.
Manęs nestebina, kad šioje šeimoje galėjo užaugti toks vaikas, nes Manto tėvai yra kultūros žmonės, intelektualai, visuomenininkai. Visada jais džiaugiamės. Šiandien norisi kartoti – mums didelė garbė, kad Mantas gimė ir užaugo čia“, – 15min teigė I.Varzienė.
Į paskutinį atsisveikinimą su M.Kvedaravičiumi atvykęs šalies prezidento Gitano Nausėdos patarėjas Mindaugas Bundza sakė, kad Lietuva ir visas laisvasis pasaulis neteko labai didelio žmogaus.
„Neabejoju, kad tiek Lietuvos, tiek Ukrainos žmonės šiuo metu yra su Manto artimaisiais“, – kalbėjo M.Bundza.
Prezidento patarėjas sakė, kad kiekvienas žmogiškas praradimas Ukrainoje – tiek M.Kvedaravičiaus, tiek kiekviena gyvybė – yra kovos ir laisvės simboliai.
Pagerbti M.Kvederavičiaus atvyko „Camino Lituano“ žygeiviai. Rasa iš Vilniaus žurnalistams teigė, kad keliaudami iš Biržų į Rokiškį šį savaitgalį jie paskyrė atsisveikinimui su režisieriumi.
„Mes esame kartu su visa Ukraina ir šį žygį skirsime žuvusių pagerbimui. Liūdime kartu“, – 15min sakė ji.
Pagrindinė „Mariupolio“ veikėja: „Mantas paskambino pačią pirmą dieną ir pasiūlė pagalbą“
Pagrindinė M.Kvedaravičiaus filmo „Mariupolis“ (2016) veikėja Albina Lvutina tuo metu, kai susipažino su M.Kvederavičiumi, buvo pradedanti žurnalistė: „Kaip tik tuo metu baiginėjau studijas, pradėjau darbą ir ruošiausi vestuvėms. Mantas nusprendė, kad jis privalo nufilmuoti visus mano gyvenimo įvykius. Važiavo su manimi į filmavimus reportažams prie Mariupolio esančioje Šyrokynėje. Mes su operatoriumi filmavome savąjį siužetą, o jis – mus. Mantas taip pat įamžino ir mano vestuves. Vėliau kartu plaukė į jūrą, ko gero, tas kartas buvo vienas įsimintiniausių filmo momentų – kuomet mes su tėčiu žvejojome. Mūsų jūra labai graži...“
Ukrainiečių žurnalistė iš Mariupolio į Kyjivą, kuriame įsidarbino, kaip televizijos redaktorė, išvyko prieš trejus metus. Deja, dėl Rusijos agresijos Ukrainoje jos žiniasklaidos priemonei teko užsidaryti. Ilgainiui prasidėjo stiprūs sostinės apšaudymai, todėl jai su šeima teko persikraustyti į Lvivą.
„Ukrainos nenorime palikti, todėl, kol įmanoma, liekame ten“, – sakė pašnekovė. A.Lvutina norėjo prisijungti prie M.Kvedaravičiaus antrojoje jo kelionėje į Mariupolį: „Aš norėjau surasti tėtį, nes jo pusantro mėnesio nėra ryšio zonoje. Jis gyvena miesto pakraštyje, kuris yra arčiausiai okupuotų teritorijų. Man buvo svarbu surasti jį, tetą, draugus ir apskritai padėti žmonėms, nes jie – užblokuoti. Mantui nusprendus nuvykti į miestą, į kurį ir taip sunku pakliūti, norėjau prisijungti, nes tai dar ir būtų buvusi įdomi istorija, kaip žurnalistei. Tačiau mane perkalbėjo mama.“
Su A.Lvutina režisierius susirašinėjo du kartus per dieną jo sužadėtinės Hannos Bilobrovos pagalba. „Mes esame čia ir čia. Mus užminavo ir negalime palikti pabėgėlių. O vėliau keletą dienų nebuvo nei jokių žinių – nerašė ir neskambino. Tada ankstų balandžio 2-osios rytą Hanna paskambino, kad rado Mantą...“
A.Lvutina prašė M.Kvedaravičiaus surasti jos tėtį, taip pat paliko draugų ir artimųjų adresus, pas kuriuos būtų galima užvažiuoti bei suteikti vaistų, maisto, vandens.
„Tačiau toje dalyje, kurioje liko mano tėtis, nuvažiuoti neįmanoma, nes tai kitas ežero krantas, tiltai sugriauti, o apšaudymai žiauriai stiprūs“, – pasakojo.
Norėdama atskleisti, ką jai reiškia M.Kvedaravičiaus draugystė, ji su 15min pasidalino istorija: „Turiu draugus Rusijoje, su kuriais susipykome vos per kelias dienas nuo įsiveržimo. Aš tiesiog jų paklausiau, kaip jie apskritai į visa tai reaguoja, ar jiems normalu, kad jų karininkai į mus mėto bombas? Ji atsakė: mes jus išlaisviname. O Mantas paskambino pačią pirmą dieną ir pasakė: Albina, rinkitės daiktus, aš atsivešiu jus į Lietuvą pas savo draugus, mes jus apgyvendinsime, surasime darbą. Manau, kad tai ryškiausiai atskleidžia, koks jis žmogus.“
Lietuvių režisieriai: sunku suprasti, ko netekome
Palydėti režisieriaus amžinybėn susirinko ir jo kolegos režisieriai. Arūno Matelio teigimu, M.Kvedaravičius išsiskyrė iš daugelio jo kolegų.
„Jis buvo labai stiprus kaip kino žmogus ir tiesiog kaip žmogus. Pagal jį galėjai matuoti žmonių etikos, padorumo, poelgių skalę. Jis buvo be galo sąžiningas ir į viską – profesiją, tyrinėjimą bei gyvenimą – žiūrėjo rimtai. Sudėtinga nusakyti, kas jis toks yra. Man jis nesiskyrė nuo savo darbų. Rodos, sutinki Mantą kur nors Berlyne ar kitame kino festivalyje ir jauti harmoniją. Jis yra žmogus, su kuriuo gera būti, lygintis, svajoti, suprasti pasaulį, kuris tave supa“, – 15min teigė režisierius.
„Manau, kad sunku suprasti, ko mes netekome, nes kaip menininkas jis buvo be galo gilus. Pradedant debiutiniu filmu „Barzakh“, kuris, kaip ir kiekvienas jo ėjimas, buvo labai nuoširdus. Šiame kūrinyje vaizduojamas ežero dugnas, dulkės, dumblas yra visa filmo metafora, esmė, ieškant dingusių nežinioje žmonių. Kai pirmą kartą pamačiau jo filmo kadrus, Manto dar nepažinojau, bet jau tada pastebėjau, kad jis labai sąžiningai fiksuoja kiekvieną savo nežinios akimirką. Jis ėjo tikru kino kūrėjo keliu, kuriame jis, jo nežinia, jo buvimas, yra tyrinėjimo objektas. Ne tik filmo.“
„Tiesa, aš nežinau, ar mane nustebino tai, kad jis sugrįžo į Mariupolį. Ar jis būtų galėjęs pasielgti kitaip? Manto nufilmuotame dokumentiniame filme matosi jo meilė žmonėms – suprasdamas, kas ten vyksta, jis negalėjo palikti jų vienų, nors „Mariupolis“ pasirodė dar 2016 metais. Juk kiekvienas odisėjos, kurios metu jis vežė ir maistą, kilometras galėjo tapti paskutiniuoju. Tai buvo nesąmoningas troškimas apsaugoti ir suprasti. Apie save, kaip ir savo darbuose, jis negalvojo. Tik dabar ateina laikas permąstyti, kas buvo Mantas.“
Atsakydamas į klausimą, ko netekome mirus M.Kvedaravičiui, režisierius Laurynas Bareiša atsakė: „Visų jo filmų, kuriuos jis jau pradėjo kurti. Kaip ir skaičiau, antrosios „Mariupolio“ dalies medžiaga yra atvežta, tai gal pavyks pabaigti. Bet ir šiaip jis buvo žmogus, kuris vienu metu galėjo kurti po 3-4 filmus. Labai gaila viso to, ko jis nebepadarys.“
Pasak L.Bareišos, M.Kvedaravičiaus kūryba pasižymi drąsa.
„Juk „Barzakh“ sukurtas Čečėnijoje, – išryškino pašnekovas. – Ir kurti, ir galvoti apie riziką, išgyvenimą ekstremaliose situacijose yra labai sunku. Dažniausiai kinas pasižymi patogumu, kuomet galvoji apie meninius sprendimus.“
Niekšiškai nužudytas rusų karių
Lietuvis kino kūrėjas, kultūros antropologas M.Kvedaravičius buvo paimtas į nelaisvę ir niekšiškai nužudytas Rusijos karių Mariupolio mieste, į kurį atvyko miestui jau esant apsuptyje.
45 metų režisierius šiame mieste 2015 m. nufilmavo dokumentinę kino juostą „Mariupolis“.
Prieš kelias savaites, atvykęs į Ukrainą, žinomas režisierius fiksavo apsuptame ir karo niokojamame mieste likusius gyventojus ir jų istorijas.
Režisierius čia dirbo ir 2015 metais – rytų Ukrainoje jis nufilmavo, o 2016 m. pristatė dokumentinį filmą „Mariupolis“, pasakojantį apie industrinį uostamiestį Donecko srityje.
2015 m. pavasarį M.Kvedaravičius atvyko į Odesą filmuoti savo pirmojo pilnametražio vaidybinio filmo „Stasis“ ir nusprendė keletą scenų nufilmuoti graikų kaimelyje rytų Ukrainoje, netoli Mariupolio.
Nuvykęs į Mariupolį režisierius prisipažino supratęs, kad tai pats kinematografiškiausias miestas, koks gali būti – tik ir skirtas filmuoti. Miestas puikiai tiko pavaizduoti karo laukimą ir kasdienybę kare.
2016 m. M.Kvedaravičiaus juosta pelnė „Sidabrinę gervę“ už metų geriausią ilgametražį dokumentinį kino filmą. Režisierius pelnė ir metų geriausio operatoriaus darbo nominaciją.
Daugiausiai dėmesio sulaukęs M.Kvedaravičiaus filmas – 2011 metais pasirodžiusi jo debiutinė dokumentinė juosta „Barzakh“. Joje meniškai ir kritiškai vaizduojami ilgi politiniai kankinimai ir prievarta buvusioje sovietinėje respublikoje Čečėnijoje.
„Barzakh“ buvo pristatytas daugiau kaip 40-yje tarptautinių kino festivalių ir laimėjo daugiau kaip 15 tarptautinių kino dokumentikos apdovanojimų, tarp jų – „Amnesty International“ ir ekumeninės žiuri apdovanojimą 2011 metų Berlyno kino festivalyje.
Filmas buvo gausiai aptariamas tarptautinėje žiniasklaidoje dėl to, kad suteikė balsą daugeliui dingusių žmonių ir jų šeimų.
2011 m. „Sidabrinės gervės“ apdovanojimuose „Barzakh“ pripažintas geriausiu dokumentiniu filmu, o Mantas Kvedaravičius nominuotas geriausio režisieriaus kategorijoje.
Fotogalerija:
