Dėl traumos į neįgaliojo vežimėlį atsisėdusi Aistė Krušinskaitė: „Galime daug daugiau, nei įsivaizduojame“

Aistė Krušinskaitė / Asmeninio archyvo nuotr.
Aistė Krušinskaitė / Asmeninio archyvo nuotr.
2018-06-08 12:56
AA

Prieš beveik ketverius metus Aistė Krušinskaitė patyrė stuburo traumą ir atsidūrė neįgaliojo vežimėlyje. Vis dėlto tai optimizmu trykštančios jaunos moters nė kiek nepristabdė – ji toliau vairuoja, sportuoja, ėmėsi savo verslo, aktyviai leidžia laiką su draugais. O kur dar prie ilgo veiklų sąrašo prisidėję improvizuoti (angl. stand up) humoristiniai pasirodymai.

Aistė pasakoja, kad jos gyvenimas iki traumos buvo labai spalvingas, greitas, aistringas, linksmas ir kupinas iššūkių. „Visada užsiimdavau daugybe veiklų. Visada mėgau bendrauti ir leisti laiką žmonių apsuptyje. Studijavau, daug sportavau, lankydavausi vakarėliuose, klubuose, dirbau tiesioginių pardavimų srityje, taip pat padėdavau tėvams versle, vairavau motociklą, nuolat automobiliu keliaudavau po Lietuvos miestus ir miestelius, daug laiko praleisdavau gamtoje. Šiandieninis mano gyvenimas praktiškai nesiskiria, tik motociklo nebevairuoju“, – šypteli pašnekovė.

Traumos rimtumą suprato iškart

Pašnekovė atvirauja, kad lemtingą dieną prisimena vis rečiau. „Stengiuosi apie ją nebegalvoti. Nors, tik mintims nuklydus prie to momento, kai gulėjau ant medinių terasos grindų jau lūžusiu stuburu, viską puikiai atsimenu. Su visomis detalėmis: kaip ant balkono turėklo neišlaikiau pusiausvyros ir kritau, kaip trenkiausi nugara į apačioje esantį turėklą, kaip garsiai lūžo stuburas, kaip kūną užliejo skausmingos šilumos banga ir kartu – kaltės jausmas. Prisimenu, kaip greitai supratau situacijos rimtumą ir kaip žiauriai norėjau miego...

Kad turbūt nebevaikščiosiu, suvokiau iškart po įvykio, nes tik nukritusi jau nebejaučiau didžiosios savo kūno dalies. Supratau, kad lūžo stuburas, jaučiau labai aiškiai, kai tai įvyko, ir žinojau, kokios gali būti tokių traumų pasekmės. Prieš operaciją gydytojai suteikė šiek tiek vilčių, kad gal pašalinus nuolaužas nervas pradės funkcionuoti. Tuo metu pasirinkau tuo tikėti – aš juk nepataisoma optimistė. Po operacijos mano būklė nepasikeitė, bet vis tikėjau, kad vilčių yra ir po reabilitacijos namo grįšiu savomis kojomis.

Net socialiniuose tinkluose vengiau rodyti, kur esu, kad kuo mažiau žmonių sužinotų. Pamaniau, kad viskas išsispręs ir gyvensiu lyg nieko nebūtų nutikę. Tai, kad nevaikščiosiu, man gydytojai į akis taip ir nepasakė. Ir džiaugiuosi! Vis dar galiu tikėti, kad tai priklauso tik nuo manęs. Man patinka jaustis situacijos bose“, – šypsosi Aistė.

Vietų nepritaikymas neįgaliesiems yra bene didžiausia rakštis minkštoje vietoje! Bet kuo galima tikrai pasidžiaugti, tai žmonėmis, kurie visada pasiruošę padėti. Jei reikės, užneš, pakels, per balą perneš ir iškritus į vežimą ikels.

Po pusmečio jau vairavo

„Esu iš prigimties stiprus žmogus. Dabar suprantu, kad labai. Esu turėjusi sveikatos problemų, gana rimtų traumų ir prieš tai. Visada žinodavau, kad tiesiog turiu atsitiesti. Tai lyg užprogramuota manyje. Kad ir kaip būdavo sunku, kad ir kaip skaudėdavo ir būdavo kartu gerklėje, visada aiškiai matydavau tikslą ir žinodavau, kad turiu padaryti, kas priklauso. Tad susiėmiau labai greitai. O turint tiek pozityvumo, kiek jo turiu aš, patikėkite, ko gero, neįmanoma jo visiškai prarasti.

Atsitiesti padėjo tai, kad dar skaudžiau nei mano fizinė būklė buvo suvokimas, kaip stipriai nuvyliau ir kokioms kančioms pasmerkiau savo artimuosius. Kuo greičiau atsitiesti man atrodė geriausias būdas jų visų atsiprašyti, – kalba A. Krušinskaitė. – Grįžti į įprastą gyvenimo ritmą man prireikė apie pusantrų metų, bet tik todėl, kad tas mano ritmas labai greitas (šypsosi). Po daugiau nei mėnesio pirmą kartą atsisėdau. Po dviejų mėnesių jau pati apsirengdavau. Dar po mėnesio jau ir be pagalbos apsiversdavau lovoje. Praėjus kiek daugiau nei pusmečiui jau vairavau man pritaikytą automobilį, bet „tobulėti“ dar buvo labai daug kur, todėl reabilitavausi intensyviai pusantrų metų.

Kad būtų lengviau suprasti nueitą kelią iki to, kuriame esu dabar, pateiksiu pavyzdį: šiandien įsėsti į automobilį ir susipakuoti vežimą man prireikia minutės, jei ašys parūdiję – dviejų (juokiasi), o pirmą kartą aš vien lipau daugiau nei 20 minučių. Jeigu savo ritmui palaikyti aš galėčiau leisti sau pusę valandos lipti iš mašinos, man būtų užtekę ir pusmečio jam pasiekti.“

Aistė Krušinskaitė / Asmeninio archyvo nuotr.
Aistė Krušinskaitė / Asmeninio archyvo nuotr.

Nepritaikymas neįgaliesiems – tikra rakštis

Aistė pasakoja, kad jai vis stiprėjant vėrėsi ir naujos galimybės – dalykai, kurie buvo neįmanomi, tapo kasdienybe. „Dar ir dabar yra dalykų, kurie keičiasi – vieni į gera, kiti į bloga, kaip ir kiekvieno žmogaus gyvenime. Prie pačios minties, kad nevaikščiosiu, aš dar nepripratau. Po sunkesnės dienos pagaunu save paburbant ant kojų: „Nu, viskas, jau gana. Kiek čia galima taip. Jau labai reikėtų, kad pradėtumėtė veikti“ (šypsosi). Sunkiausia, ko gero, yra tai, kad negaliu iki galo būti savarankiška. Nuolat turiu įvairių reikalų ir į daugybę vietų tiesiog negaliu patekti dėl to, kad jos nepritaikytos neįgaliesiems. Labai nemalonu kaskart ieškoti žmonių, kurie už mane galėtų nuvykti ir atlikti mano darbus. Tiek atlikdama darbus, tiek norėdama po jų sočiai pavalgyti, turiu svarstyti, ar galėsiu – labai vargina.

Vietų nepritaikymas neįgaliesiems yra bene didžiausia rakštis minkštoje vietoje! Kartais kyla mintis, kad mūsų bando atsikratyti, o kartais pradedu dairytis slaptos kameros, – juokiasi. – Situacija yra ne tik kad labai prasta – aš net negalėčiau to pavadinti „situacija“. Tiesiog juoda skylė. Mieste tris pastatus rekonstruoja, parodo per televizorių, pasidžiaugiame, kad pasistūmėjo du žingsnius į priekį, tris atgal. Arba restoranas sukonstruoja specialų pakilimą, atėję „ekspertai“ uždeda pliusą, plojame restoranui už toleranciją, o atvažiavęs neįgalusis pakraipo galvą ir sėdęs atgal į automobilį lekia į „makdraivą“. Kalbėti apie miestų infrastruktūras atsisakau, nes vengiu keiktis, bet kuo galima tikrai pasidžiaugti, tai žmonėmis, kurie visada pasiruošę padėti. Jei reikės, užneš, pakels, per balą perneš ir iškritus į vežimą įkels.“

Aistė Krušinskaitė / Asmeninio archyvo nuotr.
Aistė Krušinskaitė / Asmeninio archyvo nuotr.

Atsidūrė scenoje

Praėjus po traumos kiek daugiau nei pusmečiui Aistė žengė į sceną kaip komikė ir sužavėjo publiką juokeliais apie neįgaliųjų gyvenimą. „Dar prieš traumą buvau prisižadėjusi pusseserei, kad tam pasiryšiu, tad nebuvo kur trauktis. Priėmiau tai kaip dar vieną išbandymą. Jais aš gyvenu! Su kiekvienu pasisemiu energijos, naujų patirčių, peno apmąstymams, galiu save analizuoti skirtingais parametrais ir t. t. Duokite man iššūkį ir aš padarysiu viską, kad galėčiau jame dalyvauti, – kalba pašnekovė. – Visada mėgau situacijų humorą.

Visada tikėjau, kad svarbiau yra ne tai, ką pasakai, o tai, kada ir kaip pasakai. Paprastas žodis ar komentaras, paleistas laiku, sukels daug sveikesnį juoką nei suplanuotas anekdotas apie politiką. Tokie juokeliai mus, keturias moterėles, gulinčias reabilitacijos ligoninės 4-oje palatoje, dažnai traukė iš juodžiausių minčių. Tada mums tas humoras atrodė itin šviesus. Tik tuomet, kai pasidalijau juo stand up scenoje, visa tai tapo juodu humoru. Užtai jis ir yra toks ypatingas. Juodas humoras, kuris reikiamu momentu suteikia tiek daug šviesos ir, negana to, taip teisingai apšviečia visuomenę apie neįgaliųjų gyvenimą.“

Draugų nesumažėjo. Visada jaučiu jų paramą ir palaikymą. Na, o svarbiausi mano herojai yra tėvai ir brolis. Kartais net nesuprantu, už ką mane gyvenimas taip apdovanojo.

Naujos spalvos

„Man labai pasisekė, kad iki traumos mane supo tiek daug nuostabių žmonių. Šeima, artimieji, draugai – visi man buvo didžiausias ramstis, stiprybė, motyvacija! Draugų nesumažėjo. Jie nenustojo manęs kviesti į iškylas, šventes ir vakarėlius. Visada jaučiu jų paramą ir palaikymą. Atsirado ir naujų žmonių mano gyvenime. Jie padarė jį dar gražesnį ir visavertiškesnį. Na, o svarbiausi mano herojai yra tėvai ir brolis. Kartais net nesuprantu, už ką mane gyvenimas taip apdovanojo“, – nuoširdžiai sako Aistė.

Visuomet energija tryškusi jauna moteris ir dabar yra labai aktyvi. „Kaune buvau net pradėjusi treniruotis vežimėlių krepšinio komandoje „RSK“, bet, persikėlus gyventi į Šventąją, lankyti treniruotes tapo labai nepalanku geografiškai. Vis dėlto sportuoti aš taip ir nenustojau.

Dienos be sporto yra labai retos. Atšilus orams, prasideda dviračių sezonas! O su visais dviratininkais ir aš į trasą su specialiu varytuvu. Tai mano bene mylimiausias užsiėmimas. Taip pat labai mėgstu skaityti ir dalytis savo mintimis poezijos pavidalu. O turbūt daugiausia laiko praleidžiu bendraudama su žmonėmis ir dalyvaudama įvairiuose renginiuose bei projektuose. Tenka būti ir renginių bei laidų vedėja, ir heroje, ir kino bei teatro aktore, ir viešųjų kalbų pranešėja, ir improvizuotų pasirodymų dalyve. Prie viso to labai daug prisideda Baltijos ugdymo centras.

Kol reabilitavausi, atradau ir naują pomėgį, kuris tapo verslu – užsiimu odos dirbinių gamyba. Verslas gyvuoja jau dvejus metus. Šiandien visas dėmesys skiriamas aksesuarų gamybai, bet pamažu tobuliname ir naujų idėjų įgyvendinimą. Be to, įmonė plečia veiklos sritis – pradėjome teikti reklamos paslaugas. Viskas dar tik bėgėjasi, todėl veiklos yra labai daug“, – džiaugiasi Aistė.

Aistė Krušinskaitė / Asmeninio archyvo nuotr.
Aistė Krušinskaitė / Asmeninio archyvo nuotr.
Aistė Krušinskaitė / Asmeninio archyvo nuotr.

„Myliu gyvenimą“

Paprašyta įvardyti, kaip pasikeitė po traumos, Aistė susimąsto. „Labai sunku pasakyti, ar pasikeičiau būtinai dėl traumos. Juk šiaip ar taip žmogus keičiasi, bręsta, gražėja arba nebūtinai. Kiekviena patirtis sminga ar į džiaugsmo šypseną, ar į susirūpinimo raukšlelę, – mano ji. – Taip jau nutiko, kad mano patirtis buvo ganėtinai skausminga. Buvo daug apmąstymų ir keletą dalykų savyje tikrai pakeičiau. Tapau tolerantiškesnė ir supratingesnė. Visad buvau degtukas, o dabar išmokau viduje užsigesinti ir ramiau reaguoti į provokuojamas situacijas. Bet požiūris į gyvenimą nepasikeitė (ir ačiū Dievui!), nes aš jį visada besąlygiškai mylėjau. Myliu ir dabar kiekvieną dieną.“

Visad buvau degtukas, o dabar išmokau viduje užsigesinti ir ramiau reaguoti į provokuojamas situacijas. Bet požiūris į gyvenimą nepasikeitė (ir ačiū Dievui!), nes aš jį visada besąlygiškai mylėjau. Myliu ir dabar.

Tiems, kurie pateko į panašią situaciją, pašnekovė pataria negailėti savęs. „Tai – taisyklė numeris vienas! Nuo to reikėtų pradėti. Ir nebūti savanaudžiams. Matyti aplink esančius susirūpinusius žmones. Stengtis dėl jų, jei nėra jėgų ir noro stengtis dėl savęs. Nepamiršti juoktis, nebijoti pasijuokti iš situacijos, o dar geriau – iš savęs paties. Įsitraukti į tiek veiklų, kiek tik suspėjate. Suprasti, kad galime daug daugiau, nei įsivaizduojame, ir galiausiai patikėti savimi. Meilės gyvenimui nereikia ieškoti, manau, reikia išmokti pamilti save ir saugoti mylimus žmones – tai ir yra gyvenimas! Visa kita tik parametrai, kuriuos visada galima keisti“, – šypteli Aistė.