Diabetu serganti menininkė Agnė Kišonaitė: „Ši liga yra suvaldoma, mėgaujuosi visaverčiu gyvenimu“

Agnė Kišonaitė savo kūriniais skleidžia džiugesį pasauliui / Gedmanto Kropio nuotr.
Agnė Kišonaitė savo kūriniais skleidžia džiugesį pasauliui / Gedmanto Kropio nuotr.
Šaltinis: Žmonės.lt
2017-04-25 08:29
AA

Dailininkei Agnei Kišonaitei (33) įkvėpimo šaltiniu jau ne pirmą sykį tampa tai, kas guli po ranka: iš lūpdažių ji klijavo bokštus (vienas jų, sukurtas Honkonge, pateko į Guinnesso rekordų knygą ), o įvairiaspalviai nagų lako buteliukai virto vitražu. Dabar jos studijoje ryškėja žmogaus figūra iš... insulino švirkštų. Ir šią idėją menininkei padiktavo gyvenimas – gegužę bus penkeri metai, kai jai diagnozuotas diabetas.

Pro pravirą langą į Agnės butą liejasi miesto triukšmas, kartkartėmis į mašinų gaudesį įsiterpia paukščių čirškesys. „Pas mane atskrenda zylių, genių, kėkštų ir bukučių, – pirštus lenkia dailininkė. – O šį savaitgalį atskrido žvirblio dydžio žalsvi paukšteliai. Internete suvedžiau „žalias paukštelis“ ir radau, kad tai – alksninukė. O du balandžius galiu pavadinti prijaukintais, jie kasdien atskrenda pasiimti savo davinio, tupi už lango ten, kur aš tuomet dirbu.“

Menininkės studijos (o ji įkurdinta Agnės ir jos vyro bute, iš svetainės dailininkė gali pereiti prie molberto, šių erdvių neskiria durys) kampe guli ir kelios dėžutės su švirkštais. Kad sumanytoji trijų metrų skulptūra – žmogaus, besileidžiančio gyvybiškai būtiną dozę į pilvą, – būtų baigta, reikia apie penkių tūkstančių panaudotų insulino švirkštų.

Agnė Kišonaitė savo kūriniais skleidžia džiugesį į pasaulį / Gedmanto Kropio nuotr.

„Kai sugalvojau kurti projektą iš lūpdažių, nebuvo taip sunku surinkti nebereikalingas tūteles, kaip sukaupti reikiamą švirkštų kiekį, – pažymi. – Nors pagal statistiką per metus kiekviena Lietuvos moteris sunaudoja tik du lūpdažius. Vien savo naujam sumanymui įgyvendinti nepakaktų, nes švirkštai nėra vienkartiniai, juose – ne viena insulino dozė, tarkim, man išrašomame – trys šimtai, aš jį ištuštinu per dešimt–trylika dienų.“

Troškulys buvo nesvietiškas. Pamenu, klausiausi operos, per pusę pirmo veiksmo išgėriau pusę buteliuko vandens ir mane apėmė nerimas, ar iškentėsiu su likusiu vandeniu iki pertraukos.

Agnė ėmė važinėti pas gydytojus endokrinologus, pasakoti apie projektą ir prašyti, kad apie jį praneštų savo pacientams: „Esu pastebėjusi, jog diabetu sergantys žmonės dažnai nuo aplinkinių slepia savo ligą. Gal toks viešas projektas padės užbėgti už akių ligai ir žmonės sužinos apie ją kuo daugiau, išgirs apie pirmuosius simptomus ir nepavėluos susirūpinti savo sveikata. Aš nenoriu gąsdinti, galiu tik pasakyti, kad ši liga yra suvaldoma ir aš, serganti jau penkerius metus, galiu mėgautis visaverčiu gyvenimu. Esu laiminga ir laukiuosi.“

Kaip jūs sužinojote, jog sergate diabetu?

Galima sakyti, kad man pasisekė: dažniausiai žmonės sužino, jog serga diabetu, tuomet, kai liga toli pažengia, jie nualpsta ar net ištinka koma.

Tuomet išgyvenau streso kupiną laikotarpį, mane apiplėšė, patyriau daug įtampos, nes reikėjo eiti į akistatas policijoje. Iš pradžių sunerimau pastebėjusi, kad ėmė kristi svoris. Taip pat nuolat jaučiau nuovargį ir troškulį. Kai pradėjau gerti daug vandens, netgi save už tai gyriau – juk tai taip sveika. Pirmas diabeto požymis ir yra troškulys.

Troškulys buvo nesvietiškas. Pamenu, klausiausi operos, per pusę pirmo veiksmo išgėriau pusę buteliuko vandens ir mane apėmė nerimas, ar iškentėsiu su likusiu vandeniu iki pertraukos.

Nuolatinis nuovargis paskatino nueiti pas šeimos gydytoją ir paprašyti atlikti kraujo tyrimą. Dabar jau žinau, kad paprastas kraujo tyrimas neįspės apie ligą, – o aš reguliariai kas metus nueidavau profilaktiškai pasitikrinti. Gerai, kad medikė buvo atsakinga, – juk paprastai į jauną žmogų ir jo nusiskundimus žiūrima labai atsainiai, ji išklausinėjo ir nutarė atlikti specialų gliukozės tyrimą. Cukraus kiekis kraujyje keturis sykius viršijo viršutinę leistiną ribą – man liepė kuo skubiau gultis į ligoninę.

Pirmos dienos buvo sunkiausios?

Mane ištiko šokas. Juo labiau kad palatoje gulinčios moterys apie diabetą pasakojo tai, ką buvo girdėjusios blogiausia. Labai gerai prisiminiau savo savijautą, kai neseniai vėl teko atsigulti į ligoninę porai dienų dėl rutininio patikrinimo ir palatoje radau merginą, ką tik sužinojusią apie ligą. Ji pajėgė tik verkti. Palatos kaimynės, kaip ir kadaise man, pasakojo tik apie tai, kaip vienos tėtis mirė nuo diabeto vos sulaukęs penkiasdešimties, kitos pažįstamas patyrė komplikacijų ir teko nupjauti kojas, trečios – apako. Merginai ašaros nespėjo net džiūti.

Aš puoliau jos guosti. Jau pirmą vakarą palatos kaimynė nustojo verkti. Kitą dieną jau šypsojosi.

Taip, liga yra sunki ir reikalaujanti daug priežiūros. Pirmiausia tenka įveikti psichologinį barjerą ir išmokti pačiam leistis insuliną. Sunku įsidurti, reikia save perlaužti. Tarkim, kiekvieną dieną aš penkis kartus turiu leistis insuliną. Ir dar tiek kartų reikėdavo įsidurti ir pasimatuoti cukraus kiekį kraujyje. Dabar turiu specialų aparatą, kuris pritvirtintas prie kūno, nebereikia durtis, bet kada galiu pasitikrinti cukraus kiekį. Bent jau pirštai sveiki lieka... Tai nemažos išlaidos, nes aparatą reikia keisti kas dvi savaites.

Agnė Kišonaitė savo kūriniais skleidžia džiugesį į pasaulį / Asmeninio albumo nuotr.

Daug ką turėjote pakeisti kasdieniame gyvenime, kai jį sujaukė diagnozė?

Labai daug kas pasikeitė. Pirmuosius metus gyvenau tiksliai laikydamasi medikų rekomendacijų. Valgiau tik tai, ką siūlo, pagal tai skaičiavau ir leidausi reikiamą insulino kiekį. Prisipažinsiu, jaučiausi labai blogai ir neturėjau niekam jėgų. Cukraus kiekis tai didėja, tai mažėja. Kai jis labai didelis, gali tik miegoti, kai krinta, turi jį gaudyti ir ką nors suvalgyti, nes gali panirti į komą...

Pradėjau ieškoti pati ir išmėginau ne vieną alternatyvų gydymosi būdą: joga, bioenergetika, intraveninis lazerinis gydymas, homeopatija, žaliavalgystė... Atradau, kas man padeda kontroliuoti ligą. Ir, manau, kad puikiai susitvarkau: mano tikslas – leistis kuo mažiau insulino.

Visiems patogiau išgerti stebuklingą piliulę, nei keisti gyvenimo būdą...

Taip, nes turi daug kuo domėtis ir skirti tam jėgų. Man labai veiksminga pasirodė žaliavalgystė. Praėjusį rudenį su vyru nutarėme, kad šis metų laikas yra pats geriausias žaliavalgystei išbandyti, ir ėmėmės eksperimento. Savaitė tikrai nebuvo mums sunki ir maistas buvo labai įvairus. Alkani nesijautėme, tikrai veltui daugelis baiminasi, kad žaliavalgystė – tai tik salotų lapai ir nuolatinis alkis.

Su vyru žaliavalgiško mitybos plano laikėmės savaitę. Ir tą savaitę... pastojau. Mane gydytojai buvo nemažai prigąsdinę, kad sergančiai diabetu moteriai labai sudėtinga ir tiesiog neįmanoma pastoti be specialios pompos, automatiškai kas tam tikrą laiką suleidžiančios insuliną. Siūlė galų gale ją išbandyti, tačiau to taip ir neprireikė.

Jūs su vyru įsirašėte į žaliavalgių gretas?

Aš netapau žaliavalge, bet į savo dienos racioną įtraukiau labai daug žaliavalgiškų patiekalų. Valgiaraštyje beveik neliko baltų ryžių, balto cukraus, baltų miltų. Nevartoju pieno. Valgau mėsą, tačiau tik ekologišką.

Laimingi tie, kurie be jokių ligų, be dramatiškų įvykių pradeda gyventi sveikai ir mąstyti pozityviai. Kuo optimistiškiau save nuteiki, tuo liga labiau traukiasi.

Išlikti pozityviai man padeda mėgstama veikla. Pažįstu daug žmonių, kurie į darbą eina per prievartą, – sunku tada save motyvuoti, kad atsėdėsi sukandęs dantis, o paskui būsi labai laimingas. Dabar, kai laukiuosi, galėčiau daugiau laiko skirti sau, o ir artimieji bando pristabdyti, bet man atrodo, kad kaip tik atsirado laiko įgyvendinti seną savo idėją – surengti portretų parodą uostamiestyje. Jos atidarymas – balandžio šeštąją „Klaipėdos galerijoje“.

Portretai – mano aistra. Net ir šiais laikais, kai galima užsisakyti fotosesiją ar įsiamžinti telefonu, nemažai žmonių kreipiasi dėl portreto į dailininką. Dabar kaip tik tapau penkių asmenų šeimos ir... jų augintinio portretus.

Kol kas nenutraukiu ir tapybos kursų. Kadangi daug laiko studijoje praleidžiu viena, prieš kelerius metus sumaniau juos rengti savo studijoje. Man patinka, kad susirenka įvairių profesijų žmonės, kalbamės apie viską, pažindinu juos su tapybos pradžiamoksliu ir per mėnesį kiekvienas nutapo po paveikslą.

Tai galima pavadinti ir pozityvumo pamokomis – juk jūsų paveikslai tiesiog alsuoja džiugesiu...

Jie buvo tokie ir tada, kai dar nežinojau apie ligą... Tad optimizmas – mano kraujyje. Ir mama vis sako: o kas iš to, kad tu guosiesi? Ir iš tiesų, jei į pasaulį žvelgsi su šypsena, lengviau viskas praeis.

Išlikau optimistė ir tada, kai dėl diabeto komplikacijų teko gydytis visus metus. Tada ir išmokau džiaugtis viskuo, supratau, kad nėra blogo oro... Vis sakydavau, kaip noriu stebėti pavasarį su visais jo sprogimais, deja, gamtai stebėti nelieka laiko. Kai atsiguliau į ligoninę, pro palatos langus galėjau iki soties atsižiūrėti, kaip šakos puošiasi pumpurais, kaip jie sprogsta.

Aš nemeluosiu, kad man kiekvieną dieną sekasi ir šviečia saulė... Žinau, gyvenimas yra kaip sūpynės, jei įvyksta kas nors labai negero, netrukus jos vėl turėtų kilti... Kai ateina svyravimų laikas, turi pasiruošti, kad bus nepastovu ir viskas keisis, kaip ir cukraus kiekis mano kraujyje: kai jis labai krinta, žinau, kad taip pat staigiai gali imti kilti.

Agnė Kišonaitė savo kūriniais skleidžia džiugesį pasauliui (5 nuotr.)
Gedmanto Kropio nuotr.
+2