Lyg tikras lietuviškas dinozauras, atsibudęs po dvejų metų miego, apie savo pavasarinį prisikėlimą vėl praneša Birštono džiazo festivalis, įvyksiantis kovo 23–25 dienomis. Nedaug Lietuvoje beliko tokių senų, nuoseklių, ištikimų savo tradicijoms kultūros renginių, kaip šis.
XX-asis festivalis kas antrą pavasarį rengiamas nuo 1980-ųjų daugiau nei 35-erius metus. Kaip juokauja jo idėjinis vadas ir siela Zigmas Vileikis, ne vienas džiazo gerbėjas šiame festivalyje užaugo, o gal net ir buvo pradėtas.
Birštono renginys kas kartą teikia savąjį „Grand Prix“ – savotišką Lietuvos džiazo „Oskarą“ – už svariausią indėlį į Lietuvos džiazą. Šioje scenoje nuolat pristatomi įvairių aukštųjų muzikos mokyklų, įvairių šalies regionų atlikėjai, nauji projektai. Apskritai, Birštono džiazo festivalis iš kitų panašių renginių Lietuvoje išsiskiria savo lietuviškumu.
Šiemet festivalio scenoje stovės daugiau nei 130 muzikantų, tris dienas truksiančiuose koncertuose bus pristatyta 16 įvairių šios improvizacinės muzikos projektų. Penktadienį džiazo maratoną pradės muzikos virtuozas iš Meksikos Victoras Mendoza drauge su Kauno bigbendu. Sekmadienį „iki susitikimo po dvejų metų“ tars Jonathano Kreisbergo kvartetas iš JAV. O tarp šių dviejų pasirodymų – daugybė lietuviškų ir užsienietiškų improvizacijų koncertuose bei „jam'uose“.
Festivalio bilietai tirpsta greičiau nei ledas Nemune prie Birštono, laisvų nakvynės vietų kurorte mažėja kosminiu greičiu, miesto tarnybos pasiruošusios pavasariniam švarinimuisi. Žodžiu, Birštonas laukia.
