„Galiu pasakyti, kad po filmo į kai kuriuos savo gyvenimo klausimus atsakiau lengviau“, – prisipažįsta kino režisierius Justinas Krisiūnas (41). Į kino ekranus išleidęs trečiąjį savo filmą – komediją „Draugų lažybos“, režisierius sako gerai supratęs, apie ką kalba. Vidurio amžiaus krizė pasiekė ir patį Justiną.
Justinai, kur radote tokį gerą scenarijų, kuriame susipina net kelių filmų istorijos?
Išties, scenarijaus paieškos užtrunka gana ilgai, tenka peržiūrėti dešimtis filmų, kol randame tinkamą. Net ir žiūroviškame kine aš nemėgstu lėkštų, banalių scenarijų. Esu jautraus, nuoširdaus, jausmingo kino šalininkas! Man svarbu, kad žiūrėdamas komediją žiūrovas ne tik pusantros valandos kikentų, bet galėtų susimąstyti, gal net ašarą nubraukti.
Jei filmas nekelia emocijų, jis man – tuščias. Mėgstu įsijausti į pagrindinių herojų istorijas, kartu su jais išgyventi įvykius ir nuotykius. Juokiuosi, džiaugiuosi, kai jie kvailioja arba kai jiems sekasi, ir jaučiu liūdesį, kai mano mėgstamus personažus ištinka nelaimės.
Kokį filmą apie draugų lažybas norėjote sukurti? Ar pavyko įgyvendinti sumanymus?
Visada noriu, kad filme būtų gausu herojų, lokacijų, kinematografijos, tačiau svarbiausia – savo istorija. Sutapo, kad svarbiausia filmo tema yra mano šiandiena. Niekaip nesuprasdavau, ko tie vyrai panyra į vidurio amžiaus krizę, tikėjausi, kad jau pas mane ji tikrai niekada neateis. Skaitydamas scenarijų iškart supratau: šis filmas bus apie mane, visi simptomai, kuriuos pajunta filmo herojai, mano išgyvenami yra kasdien.
Galiu pasakyti, kad po filmo į kai kuriuos savo gyvenimo klausimus atsakiau lengviau. Išties, juk viskas priklauso nuo mūsų – arba, gerindami savo gyvenimą, siekdami įgyvendinti giliai tūnančias svajones, norime keistis, arba laidojame save gyvus. Smagu kurti filmą, kai gerai supranti, apie ką jis kalba. Nereikia fantazuoti arba režisuoti scenų, remiantis kitų pasakojimais arba tuo, ką esi skaitęs. Neabejoju, kad tai prisideda prie filmo sėkmės.
Vyriškos draugystės tema nėra labai populiari, ką jums pačiam reiškia būti draugu ir turėti draugą?
Draugystė – ir vyrų, ir moterų yra amžina. Gyvenimas be draugų būtų be galo vienišas ir nykus. Kai vartai smagiausius gyvenimo atsiminimus, beveik visi jie patirti su draugais. Būti tikru draugu ir turėti draugą bent jau man pirmiausia yra atsakomybė. Jei esame draugais tik sėkmės etapuose ir atsitraukiame, kai ištinka nelaimė, vargu ar tai galima vadinti draugyste.
Draugai nebijo atsiverti, pasakyti vienas kitam, kas slegia, kartu pasidžiaugti sėkme. Tikiu, kad iš tiesų suprasime, kas yra tikroji draugystė, kai senatvėje verksime iš laimės, prisiminę kartu patirtus nuotykius.
Apie vyrišką draugystę kalbate ne pirmame savo filme. Nebijote būti apkaltintas moterų ignoravimu?
Filmų apie moteris pastaruoju metu kino padangėje tikrai labai daug! Kalbant rimčiau, neskirstau filmų į vyriškus ir moteriškus. „Draugų lažybose“ moterims tenka labai svarbus vaidmuo – be jų vyrai nepatirtų dramų, o filmas būtų tiesiog neįdomus. Ir moterų filme – daug. Ir kino aikštelėje, ir komandoje, jei skaičiuosime, bus 50/50. Stengiuosi nesivelti į lygybės klausimus, aplink mane natūraliai tokia komanda susiburia ir tai džiugina.
Taip jau nutinka, kad vienai istorijai papasakoti reikia daugiau moterų, o kitai – vyrų. Tikrai neatmetu, kad kitas filmas bus „Moterų“… (Juokiasi.)
Kodėl pasirinkote būtent tokį aktorių ketvertuką?
Šio filmo sėkmė priklauso nuo pagrindinio ketvertuko! Klaidingai pasirinkęs bent vieną, galėjai lengvai sugriauti kortų namelį. Kiekvienas iš jų yra svarbus – ir asmenybė, ir neišskiriamas draugas. Trumpai tariant, turėjo išeiti tvirtas kumštis.
Kai aktoriai vaidina gerai, juos visi giria už talentą, ir jie tikrai to nusipelno. Kai aktoriai vaidina prastai, kaltė krinta režisieriui, – matyt, jam nepavyko aktoriams išaiškinti jų personažų. Man nusišypsojo sėkmė surinkti labai talentingus vyrus.
Mantas Stonkus idealiai atitiko Karolio personažą: sėkmingas vyras, besąlygiškai atsidavęs karjerai, vieną dieną suvokia, kad karjera – dar ne viskas. Justiną Jankevičių televizijoje matome papuoštą, blizgantį ir laimingą, o koks Justinas būna, kai kameros išjungiamos?
Andrius Žiurauskas idealiai atitiko užrūdijusio senbernio personažą. Jis visiškai priešingas aktoriaus asmenybei, bet Andriaus talentas ir komizmas Tanko personažą padarė vienu juokingiausių. Mums reikėjo dainuojančio aktoriaus, taip atsirado Valentinas Krulikovskis – Princas. Valentinas, ko gero, suvaidinti gali bet ką, jis tikrai atsidavęs savo profesijai, matyt, todėl taip aktyviai populiarėja ir auga kino pasaulyje.
Filmas prasideda nuo nuogalių šou, ar buvo lengva įkalbėti aktorius nusimesti drabužius? Ar vyrus aktorius lengviau įkalbėti tai padaryti nei moteris aktores?
Jei būčiau aktorius įkalbinėjęs drabužius nusimesti dėl to, kad į kino sales ateitų kuo daugiau žiūrovų, turbūt nė vienas iš jų nebūtų sutikęs vaidinti filme. Filme nuogybė simbolizuoja išsilaisvinimą iš vidurio amžiaus krizės gniaužtų, taigi, įgauna kur kas daugiau prasmės, nei ekrane tiesiog stambiu planu parodyti nuogus personažų užpakalius. Filme yra ir moterų nuogybių, bet, tikiuosi, ir jas mums pavyko pateikti skaniai, meniškai ir estetiškai.
Filmo operatorė – moteris. Kalbama, kad Laura Aliukonytė kada nors taps legendine kino operatore. Kaip jums sekėsi dirbti kartu?
Visų pirma ir visų svarbiausia – Laurą galiu drąsiai vadinti tikra savo drauge. Su ja nufilmavome jau trečią filmą, dar keletą projektų, turime ir ateities svajonių! Dievas man atsiuntė dovaną, kurią branginu, juk kuriant filmą labai svarbu, kai tarp režisieriaus ir operatoriaus tvyro darna. Man pasisekė, kad Laura užpildo mano silpnąsias vietas, su ja kalbame ne vien apie tai, kaip filmą mato operatorius, nevengiame kalbėti ir apie režisūrą bei aktorių darbą. Tie pokalbiai mums padeda siekti geriausio rezultato. Jau šiandien, tikiu, Laura yra tarp geidžiamiausių kino operatorių. Tik laiko klausimas, kada ji taps viena geriausių ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Tikiu, kad pirmoji iš lietuvių ji žinoma taps ir pasaulyje.
Pastaruoju metu kuriate tik komedijas. Ar nepasiilgote rimtų temų kine?
Visada ilgiuosi filmo, kuris gimsta iš širdies, būtent tokį projektą šiuo metu brandinu. Noriu nufilmuoti kelio filmą vaikams. Tai būtų pašėlusi vaikų kelionė iš vaikystės į paauglystę. Būsimo filmo vaizdai jau mane lanko sapnuose ir kasdienybėje, tad viliuosi, kad gražus kino filmas pasieks žiūrovą.
Už savo filmą „Širdys“ esate buvęs nominuotas „Sidabrinei gervei“. Kad gausite tokią nominaciją ją už komediją – šansų mažai. Kaip manote, kodėl kino kritikų komedijos žanras yra diskriminuojamas?
Pasaulyje dievinamas italų kino kompozitorius Ennio Morricone Kino akademijos pripažinimą gavo tik brandaus amžiaus. Taip jau yra, kad menas vertinamas itin asmeniškai. Nesakau, kad nėra svarbu gauti Gervę, ko gero, labai džiaugčiausi, bet už visus apdovanojimus, statulėles, festivalius kur kas svarbesnė žiūrovo meilė. Jei mano filmus žiūrovai mėgs, lankys kino teatrus, apie juos kalbės, gal jie kai kam netgi keis gyvenimus, man už kino nuopelnus tai bus didžiausias apdovanojimas.
Labai keista, kad komedijos žanras buvo ilgus metus diskriminuojamas, jis žymiai sudėtingesnis nei drama, žiūrovą pravirkdyti kur kas lengviau, nei prajuokinti. Tačiau pastarieji metai rodo, kad komedijos žanras grįžta, netgi Lietuvos kino centras komedijų gamybą pradeda finansuoti. Tai džiugina ir leidžia tikėti, kad reikalai tvarkosi.
Ką veikiate tada, kai nekuriate kino?
Pažiūrėjus mano socialinius tinklus kartais susidaro įspūdis, kad esu keliautojas (juokiasi). Iš tiesų mėgstu keliauti motociklais, dviračiais, pastaruoju metu pasinėriau į audiofilijos pasaulį. Tačiau daugiausia laiko vis dėlto praleidžiu svajodamas apie naują savo projektą.
Kaip manote, ar realiame gyvenime tokia istorija, kokia nutiko jūsų filme, galėtų nutikti?
Jaunystėje kai kurios išgirstos istorijos man atrodydavo netikros, išgalvotos. Kaupiantis gyvenimo patirčiai, galiu pasakyti atvirai – nieko neįmanomo nėra, žmogus neprognozuojamas sutvėrimas, jo poelgiai ar įvykiai, kurie nutinka, yra labai nenuspėjami. Būtent tokias gyvenimo istorijas ir mėgsta žiūrovas. Kartais tenka su aktoriais pasiginčyti, kai jie sako, kad personažas vieno ar kito negali daryti, nes pats aktorius taip nepasielgtų. Tada esu gana kategoriškas, reikalauju, kad aktorius įgyvendintų mano sumanymą. Galiausiai jis pripažįsta, kad buvau teisus.
