Į Vilnių režisierė Giedrė ŽICKYTĖ (41) grįžta trumpam – žiūrovams pristatyti savo filmo „Šuolis“, jau įvertinto ir apdovanoto daugelyje šalių. Iškart po premjeros skris į Maskvą – vyrui Eitvydui Bajarūnui tapus Lietuvos ambasadoriumi Rusijoje, dabar Giedrė gyvena ten. Nors iš tiesų „namai“ kino režisierei, darbų blaškomai po visą pasaulį, gali būti bet kur: „Mano namai ten, kur vyras, vaikas ir šuo“, – šypsosi.
Niekas nesuskaičiuotų, kiek kūrybinių minčių sukasi Giedrės galvoje, – net ji pati. „Kai bandau skaičiuoti, kiek filmų dabar esu įsipareigojusi sukurti, suprantu, kad darbo turiu iki penkiasdešimtmečio, – juokiasi maišydama kavą. – O pasiūlymai toliau plaukia: štai vieno sulaukiau iš Naujosios Zelandijos, kito – iš Kanados... Projektai intriguoja, bet jau bandau jungti vidinį stabdį – antraip tektų susipjaustyti į daug Giedrių. O juk dar norisi ir gyventi...“
Galbūt kada nors ji pati sukurs filmą apie moterį, kuri velniškai įdomią ir sėkmingą režisierės karjerą derina su solidžiomis ambasadorienės pareigomis, svarsto šios savaitės viršelio istorijos autorė Grytė Liandzbergienė. Suderinti tuos du priešingus polius nelengva, kartais ir neįmanoma, bet Giedrė jau seniai įprato priimti iššūkius.
„Vieną dieną, apsiavusi sportbačiais, tempiu aparatūrą ir šoku į lėktuvą, o kitą – jau dalyvauju oficialiame priėmime ir palaikau mandagų diplomatinį pokalbį su svečiais, – šypteli. – Ambasadoriaus žmonos vaidmuo man visiškai naujas – ir labai įdomus. Vis dėlto pirmiausia esu menininkė – ir to niekas nepakeis.“
Interviu bei fotosesija – naujausiame žurnale „Žmonės“