Birželio 16-ąją Monika Bičiūnaitė mini 52-ąjį gimtadienį. Televizijos ekrane ir teatro scenoje neigiamus personažus prisijaukinti turinti aktorė gyvenime visai kitokia – dažniausiai ji spindi noru padėti žmonėms. Gimimo dieną kalbinta M.Bičiūnaitė portalui Žmonės.lt atskleidė, kad kai karantinas „išgrūdo“ iš scenos, ji nėrė į dar vieną veiklą – tapo dramos terapijos magistro studente.
„Aktorė esu tik tada, kai stoviu scenoje arba tada, kai matote mane per televiziją. Visais kitais atvejais aš – Monika“, – paklausta, kaip jaučiasi studentės amplua, plačiai nusišypso žiūrovų mylima M.Bičiūnaitė.
Portalui Žmonės.lt Monika atvirai pasakoja apie kasdienybę, užplūdusias naujoves, aplinkinių jai kabinamas etiketes ir keturis punktus, kurie jai svarbūs gyvenime.
Monika, šiandien minite gimtadienį. Ar birželio 16-oji jums turi reikšmę?
Tikrai turi. Iš tiesų, man keistai atrodo žmonės, kurie sako: „oi, aš tų gimtadienių nesureikšminu, jie eina ir praeina“. Bet juk ta diena yra tavo, o ir žmogaus energetika per gimtadienį yra pati silpniausia, dėl to ši diena yra verta ypatingo dėmesio.
Iš tiesų, aš niekada nežinau, kaip praleisiu savo gimimo dieną, nesu jos planavusi pastaruosius 10 metų. Pastebėjau, kad kai neplanuoju savo gimtadienio, jie būna patys fantastiškiausi ir kupini siurprizų bei netikėtumų.
Nežinau, ką man ši diena atneš, bet smagu, kad ji yra mano
O ir dabar nežinau, ką man ši diena atneš, bet smagu, kad ji yra mano. Man patinka, kai mane sveikina, man patinka, kai mane prisimena. Oi, kaip man gera žinoti, kad turiu draugų, kad esu kažkam svarbi, kad galiu pasakyti „Ačiū“. Visą dieną sau linkėsiu gerų dalykų, nes tikiu, jog jie išsipildys (šypsosi).
Kokie jums buvo šie metai?
Šie metai man buvo labai nauji, tikrąją ta žodžio prasme. Dėl pandemijos mano poreikiai supaprastėjo ir tai buvo labai naudinga. Atrodo, viskas apsivalė, liko pakankamai vietos naujovėms.
Praėjusių metų rudenį nėrėte į tas naujoves – tapote Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto dramos terapijos magistrante. Kaip jums sekėsi užbaigti pirmuosius studijų metus?
Dar liko paskutinis egzaminas, tai kol kas nieko negaliu sakyti (šypsosi). Jei jau puikiai išlaikiau neurologijos egzaminą, tai manau, kad viskas sekasi gerai.
Iš tiesų, medicinos fakultete gaunu neįkainiojamų žinių – mokausi ir neurologijos, ir psichiatrijos, ir psichologijos, ir reabilitologijos, ir dramos terapijos… Džiaugiuosi, kad tą pandemijos laiką galėjau praleisti prasmingai ir jokiu būdu negaliu skųstis, kad neturiu ką veikti.
Kaip nusprendėte stoti į dramos terapijos studijas?
Medicina ir sveikatinimu domiuosi jau daugelį metų. Esu baigusi kinų medicinos studijas, turiu ir profesionalios masažuotojos diplomą. Visada norėjau padėti žmonėms, tačiau pastebiu, kad sveikatos problemos vis sudėtingėja ir gilėja, tad žinių tobulinimas yra tiesiog būtinas. O kai pamačiau, kad Vilniaus universitete dar yra ir dramos terapijos studijos, labai apsidžiaugiau, nes tai apima dvi man artimas sritis – mediciną ir aktorystę.
Iš tiesų, šiandien šiose studijose matau labai didelę prasmę. Džiaugiuosi, kad dramos terapijos dėka, turiu galimybę susidurti su neapsakomo grožio žmonėmis, kurie sirgdami išsėtine skleroze, turėdami negalią, yra daug įgalesni nei mes, galėdami viską. Kaip būsima dramos terapijos specialistė, matau, kaip ši terapija padeda ir gydo sielą. Galiu pastebėti,kaip sergantys išsėtine skleroze žmonės nori atsiskleisti, kaip jie nori bendrauti, kaip jie nori reikštis, kokią stirpybę jie iki tol savyje tramdė…
Kaip būsima dramos terapijos specialistė, matau, kaip ši terapija padeda ir gydo sielą
Iš kitos pusės, žvelgiant į šių dienų visuomenę, man pikta, kad vis dar vyrauja diskriminacija ir neįgalieji yra palikti užribyje, jiems sunku net įsidarbinti. Stebint tai, norisi klausti, ar mes nesame labiau neįgalūs, nesuvokdami, kad ne vežimėlis padaro asmenį neįgaliu, o aplinkos santykis su tuo žmogumi. Ne mažiau nei padėti žmonėms, noriu apie tai ir kuo garsiau kalbėti.
Kaip vyksta dramos terapija?
Dramos terapija yra ne apie tai, kaip reikšti save scenoje, o apie tai, kaip būti ir išbūti su savimi, kas pastaruoju metu daug kam yra sudėtinga. Tai tikrai nėra apie tai, kad atėjai ir suvaidinai kažkokį personažą. Vien žodis „terapija“ sufleruoja apie gydymą, todėl visą tai galėčiau apibūdinti kaip gijimą per teatro ir meno priemones.
Neišlaisvinęs kūno, neišlaisvinsi ir savo skaudulių
Teatras yra kelionė iš savęs į žiūrovą, o dramos terapija yra kelionė į save. Šioje terapijoje naudoju ne tik dramą, bet ir dailę, judesį, nes juk kūnas mena viską. Neišlaisvinęs kūno, neišlaisvinsi ir savo skaudulių, kurie dažniausiai kūne pasireiškia ligomis.
Tai – nauja sritis. Kaip lietuviai reaguoja į dramos terapiją?
Šiemet mokslus pabaigė pirmoji dramos terapeutų laida, o mes būsime tik antroji, tad visuomenė tikrai kelia klausimą, kas tai yra ir su kuo tai valgoma. Lietuviai į šią terapiją kol kas žiūri per pagarbų atstumą, kaip ir į visą kitą, kas nauja (šypsosi). Tokiems visada sakau: „Davai, ateikite, pabandykite ir patirkite, o tuomet žiūrime, ką turime“.
Esate žiūrovų itin mylima aktorė. Ar žinomumas dramos terapijos grupėse netampa minusu? Ar žmonės nesibaimina atsiverti prieš televizijoje ir scenoje matytą veidą?
Pastebėjau, kad žinomumas čia tampa netgi savotišku pliusu. Jei žmonės nėra girdėję apie dramos terapiją, tai bent žino mane, o tai duoda startą pažinimui. Man šiuo klausimu sekasi, man nėra problemų surinkti grupes, o to aš linkiu sau ir toliau.
Labiausiai noriu, kad dramos terapija atrastų savo kelią ir ligoninėse, nes tai gydo ne tik kūną, bet ir sielą. Labai viliuosi, kad tai kada nors taps privaloma reabilotologų komandos dalimi. Mielai eičiau dirbti į ligonines, nes tame matau didžiulę prasmę.
Atrodo, kad šiuo metu gyvenate dramos terapija. O kiek aktorystės liko jūsų gyvenime?
Keista – nėriau į kitą sritį, bet aktorystei laiko vis tiek lieka. Pastaruosius metus man atrodo, kad įsijungė kažkoks paturbintas vidinis motoriukas. Nežinau, kiek aš tempsiu lėkdama tokiu tempu, bet kol kas viską suderinu.
Pastaruosius metus man atrodo, kad įsijungė kažkoks paturbintas vidinis motoriukas
Aišku, savotišku pliusu tapo tai, kad per karantiną teatrai nedirbo, tad suderinti nebuvo taip sudėtinga. Tačiau iš kitos pusės, aš praradau aktorinę formą, praradau galimybę išeiti į sceną. Labai pasiilgau teatro, pasiilgau savo spektaklių, žiūrovų ir filmavimų. Neseniai gavau pakvietimą įgarsinti knygas ir esu labai dėkinga už tokias galimybes.
O kas jūs šiuo metu labiau – aktorė ar sveikatos srities darbuotoja?
Aš nesu tik aktorė, tik daktarė ar tik studentė – esu visuma atskirų dalių. Nors šiuo metu šiek tiek atsitraukiau nuo scenos, tačiau jokiu būdu jos nepalikau, nes teatro neįmanoma palikti. Tu jame tiesiog esi, kaip kokioje, na, pavyzdžiui, jogoje (šypsosi). Tai yra mano dalis.
Prisimenu, kai pradėjau mokytis masažo, manęs vis klausė: „Tai kaip čia bus? Tu jau nebūsi aktorė?“ Bet juk aktorius įdomus tiek, kiek jis yra įdomus žmogus. Kaip tokiu būti, jei esi visiškai nuvytęs ir nerealizuojantis savęs kitose srityse, kurios tau artimos?
Aš nesu tik aktorė, tik daktarė ar tik studentė – esu visuma atskirų dalių
O ir aktorė juk esu tik tada, kai stoviu scenoje arba tada, kai matote mane per televizorių. Visais kitais atvejais esu Monika, kuri juokiasi, draugauja, myli, pyksta, kankinasi, stojasi, išgyvena, šoka, verda ar valgo… Tai kas aš tuomet, kai valgau? Valgytoja? (juokiasi).
Manau, kad tas etikečių klijavimas atsiranda iš norėjimo užsidėti antpečius: „Aš esu būtent tai ir to iš manęs neatimsit“. Velniop tas etiketės, šiandien aktorė, rytoj – ne. Mums yra duotos begalinės galimybės, o per tas etiketes mes jomis nepasinaudojame.
O kada jūs pati supratote, kad etiketės apriboja? Nejaugi niekuomet neatrodė, kad esate ir būsite tik aktorė?
Kaip ir visi, buvau kvaila ir visą gyvenimą galvojau, kad būsiu tik aktorė ir nieko daugiau. Man atrodė, kad jei teatras pradings – nebus gyvenimo.
Iki šiol prisimenu pokalbį su rašytoja Jurga Ivanauskaite. Aš jai pasakiau, kad jeigu ne teatras, tai nematau jokios prasmės. Ji tik pažiūrėjo į žemę ir pasakė: „Na, tu palauk“. Tuomet pagalvojau: „Kokia nesupratinga moteris. Negi gali būti kažkas nuostabiau už teatrą“ (šypsosi). Pasirodo, gali – nuostabiau už teatrą yra pats gyvenimas.
Atrodo, gyvenime nemėgstate monotonijos. Iš aktorystės žengėte į mediciną. Kaip manote, kokios dar sritys gali jus patraukti?
Gal jau užteks? (juokiasi) Mano pažįstami jau sako: „Monika, ar yra sveikatos ir terapijos sričių, kuriose tu dar nesi buvusi? Toks įspūdis, kad tu viską praėjai“. Iš tiesų, jau noriu savo sukauptas žinias taikyti praktiškai, nes, manau, kad nėra nieko blogiau už žmogų, kuris mokosi ir nieko nepanaudoja praktiškai. Atrodo, kad tokie žmonės bėga nuo savo gyvenimo, neturi galimybės jo išties paskanauti.
Įdomu tai, kad žmonės, bėgantys iš vienų mokslų į kitus, juokais vis pavadinami studijų turistais. Manau, kad tas turistavimas reiškiasi įvairiose srityse ir tai yra labai žmogiška savybė – mes turime paturistauti, ypatingai paauglystėje, kad suprastume save, sužinotume, ko iš tiesų trokštame, tačiau reikia žinoti, kada sustoti.
Daugiau turistauti aš nenoriu. Manau, kad pabaigusi studijas, stabtelėsiu kažkuriam laikui su mokslais, nors ir bijau žadėti (juokiasi). Žinoma, yra sričių, į kurias norisi ir toliau gilintis, bet naujų ieškoti nenoriu. Mano tikslas nėra dar kažką išmokti, mano tikslas – gerai daryti tai, ką jau pramokau.
Kokį gimtadienio norą sugalvojote kitiems metams?
Tiesą sakant, aš viską turiu, ko man reikia. Yra tik keturi punktai, kurių noriu iš gyvenimo – būti gyva, sveika, mylinti ir mylima. Man tik tai svarbu, tad to ir tenoriu.
Oi, ir dar, žinoma, tikiuosi, kad jei kalbinsite mane kitais metais, jau turėsiu magistro diplomą. Tai ciao, einam švęsti mano gimtadienio.
