„Kartą, važiuojant iš koncerto sūnus paleido mano seną albumą „Draugams“. Įrašiau jį 1997 metais, išleidau ir tarsi... pamiršau. Buvo toks laikas, kai niekam nieko nereikėjo, o jau koncertų tai tikrai. Tą vakarą su Dominyku nusprendėme, kad duoklę albumui grąžinti reikia. Juo labiau, kad anuomet įrašytos dainos šiandien skamba visai kitaip“, – pasakoja dainininkas Gytis Paškevičius. Tarp Kalėdų ir Naujųjų metų jis rengia grandiozinį pasirodymą Kauno „Žalgirio“ arenoje.
Gytis neabejoja, kad nepaprastą jausmą koncertų salėje kuria ne tik atlikėjas ir muzikantai, bet ir scenografai bei šviesų dailininkas. Trečius metus su Gyčiu dirbantis, geriausiu Lietuvos šviesų menininku tituluojamas Arvydas Buinauskas šiam koncertui ilgai ieškojo idėjos.
Mintis, kaip šviesomis papuošti sceną gimė tą dieną, kai Gytis Arvydui atvežė seną, odinį, vieno gerbėjo padovanotą paveikslą su išpieštomis gitaromis ir dainininko monograma. „Tos dvi raidės – G ir P viską sustatė į vietas, – sako Arvydas Buinauskas. – Švarus, bet prabangus minimalizmas. Toks, koks yra ir pats Gytis – brandumo, vyriškumo etalonas. Kaip geras laikrodis, kaip patikimas, aukščiausios klasės „Mercedes“ automobilis“.
„Kai susitinka du žmonės, išprotėję dėl to, ką jie daro, gimsta nuostabūs dalykai“, – šypsosi Gytis, o Arvydas priduria: „Ant podiumo modelio grožis neturi užgožti drabužio grožio, turi jį tik papildyti. Abu esame menininkai ir drauge, papildydami vienas kitą, kuriame nuostabią atmosferą“.
Arvydas džiaugiasi iš Gyčio gavęs visiškai laisvę ir pasitikėjimą. Šiandien tik prisimena, kaip atsargai jam rodė savo piešinius ir dėstė sumanymą. Jis nebuvo pigus. Kol dainininko šeima svarstė, kaip būtų galima biudžetą sumažinti, Gytis atsistojo ir pasakė – yra projektas, man jis patinka, darom.
„Kai pradedi kalbėti apie kainą, prasideda verslas, o aš esu dainininkas, – šiandien savo sprendimą sukurti brangiai kainuojantį pasirodymą aiškina Gytis. – Jei nori taupyti, tai kam išvis koncertą rengti?“
Ką gali šviesos Gytis pirmą kartą pamatė Amerikoje, Las Vegase stebėdamas „Cirque de solei“ pasirodymą. Jam tada atrodė, kad atsidūrė vandenyno viduryje po kabančiu mėnuliu. „Žmonės, kuriantys šviesų spektaklį scenoje juk per koncertą surengia tokį pat gyvą pasirodymą, kaip ir muzikantai. Šviesų dailininko tik instrumentai kiti“.
„Kiekviena aplinka prašo skirtingo apšvietimo. Ji lemia tai, kokias spalvas, kokias formas pasirinksi. Stovi, stebi, kas vyksta scenoje, jauti publikos nuotaiką ir kuri savo spektaklį. Sunku nupasakoti tą jausmą lygiai taip pat, kaip sunku pakartoti, ką jau esi padaręs “, – apie savo darbą pasakoja šviesų menininkas.