„Ikea“ gamyklos Kazlų Rūdoje vadovė I.Urbonavičiūtė: apie provincijos perlus ir kalnų gorilas

Inga Urbonavičiūtė, jos vadovaujama gamykla Kazlų Rūdoje ir kalnų gorilos Ugandoje / Asmeninio albumo ir shutterstock nuotr.
Arnas Šarkūnas, žurnalas „Žmonės“
Šaltinis: Žmonės
AA

Kazlų Rūdos miestelyje veikiančios „IKEA Industry Lietuva“ gamyklos generalinė direktorė Inga Urbonavičiūtė (50) apie tokį darbą niekada nesvajojo, tačiau jau 8 metus vieną po kito skaičiuoja ir užsienio partnerius stebinančius inovatyvius projektus. Ji aktyviai skaičiuoja ir aplankytas šalis, padarytas nuotraukas bei savanoriškus projektus. Svarbiausia, kad motyvacijos jai nestinga – panašu, kad visi darbai tik įpusėti.

Birželį sukako jau aštuoni metai, kai dirbate baldus ir medienos drožlių plokštes prekybos tinklui „IKEA“ gaminančioje gamykloje. Kaip atrodė darbo čia pradžia?

Galima sakyti, į šią įmonę pakliuvau atsitiktinai – ji tikrai nebuvo mano svajonių darbdavys, žinojau tik IKEA parduotuves. Prieš tai farmacijos kompanijoje „Sanitas“ penkerius metus buvau atsakinga už tam tikrą funkcinę sritį devyniose valstybėse. Tai – labai sunkus darbas, tekdavo daug keliauti, beveik niekada nebūdavau namuose, kentėdavo asmeninis gyvenimas ir socialiniai ryšiai, tad galiausiai išsikėliau tikslą pakeisti gyvenimą ir daugiau laiko praleisti Lietuvoje. Pamėginti laimę „IKEA Industry Lietuva“ įkalbino galvų medžiotojai, nors jiems tuomet ir sakiau, kad apdirbamoji pramonė tikrai ne man.

Pirma ir neatrodė, kad ten įsidarbinsiu. Interviu su įmonės atstovais metu kalbėjome apie kone viską: moterų ir vyrų santykius darbe, gamtą, gyvūnus ir jų gerovę, aiškinomės, kas yra etiška ir neetiška uždirbant pinigus. Maniau, kad tuo ir baigsis mūsų bendravimas, šiai pozicijai visiškai netikau. Juk jie net nematė prasmės su manimi kalbėtis apie darbą!

„IKEA Industry Lietuva“ gamyklos vadovė Inga Urbonavičiūtė / Asmeninio albumo nuotr.

Visgi, jau kitą dieną sulaukiau tų pačių galvų medžiotojų skambučio, kad „IKEA Industry Lietuva“ apsisprendė mane samdyti, o tas neįprastas mūsų pokalbis buvo vertybinis interviu – įmonės atstovai jau žinojo, kas parašyta mano gyvenimo aprašyme, tai jiems patiko, jie tiesiog norėjo išsiaiškinti, koks mano vertybinis pagrindas. Pastarąjį dar gal gali pakeisti, kai tau šešiolika, bet labai sunku ar neįmanoma, kai tau jau virš trisdešimt. O jei vertybės nesutaps, prisitaikyti pavyks tik trumpuoju laikotarpiu, ilguoju bus itin sunku.

Mane sužavėjo labai žmogiškos įmonės vertybės: apie darbuotojus, inovacijas, taupumą ir gamtą. Pamenu, universitete studentams dėsčiau, kad įmonės plėtra gali būti tvari tik esant ekonominei, socialinei ir aplinkosauginei naudoms. Bet iki pradėdama čia dirbti nesupratau, kaip iš tiesų tai veikia realiame gyvenime. O kai pamačiau savo akimis, tai mane pavergė. Kai pirma baidžiausi tokio darbo, dabar, štai prabėgo jau aštuoni metai (juokiasi).

Inga Urbonavičiūtė / Mariaus Vizbaro / 15min nuotr.

Apdirbamosios pramonės sektorius, atrodytų, yra tradiciškai vyriškas. Kaip jums sekėsi pritapti šiame visai nepažįstamame sektoriuje?

Dėl vyrų dominavimo versle verkšlenančioms moterims galiu tik pasakyti, kad būna protingi vyrai, protingos moterys ir atvirkščiai. Protingi žmonės puikiai susikalba ir lyties dimensija visada lieka antrame plane – visų pirma kalba kompetencija. Pasaulyje niekas dėl to nenustemba, nemanau, kad ir čia įsidarbinusi kažką labai nustebinau.

Prie kokių su tvarumu susijusių projektų jums tenka prisidėti?

„IKEA Industry Lietuva“ – dvi gamyklos: baldų ir medienos drožlių plokščių. Būtent pastarojoje ir vyksta tvariosios plėtros projektai. Vieną įdomų projektą, kuriam tokiu mastu nėra analogų pasaulyje, jau vystome pusantrų metų. Paprastai medienos drožlių plokštės gaminamos iš medienos ir dervų, o pastarųjų sudėtyje yra iš gamtinių dujų išgaunamo melamino.

Kadangi gamtinės dujos kainuoja brangiai ir nėra atsinaujinantis energijos išteklius, plokštes pradėjome klijuoti pigiau kainuojančiais kukurūzų krakmolo pagrindu gaminamais klijais. Planuojame, kad kitąmet tokiu būdu bus pagaminta jau pusė mūsų produkcijos. Tai ne tik ekonominė nauda – juk mažiname produkcijos anglies dvideginio pėdsaką.

Kitą inovaciją pastūmėjo jau kurį laiką matomas iššūkis – medienos trūkumas. Lietuvoje daug jos sunaudoja stipri apdirbamoji medienos pramonė, dalis žaliavų eksportuojama, kirsti leidžia tik tam tikrą kiekį medžių, dėl sankcijų poveikio mediena nebeimportuojama iš Baltarusijos.

O žaliavos mums reikia išties nemažai – 27 hektarus užimanti gamykla nenutrūkstamai dirba visus metus, per dieną čia iškraunama apie šimtas sunkvežimių medienos, kasdien medienos drožlių plokštėmis užpildome apie 60 sunkvežimių.

„IKEA Industry Lietuva“ gamyklos vadovė Inga Urbonavičiūtė / Asmeninio albumo nuotr.

Tačiau kiekvienas iššūkis yra ir galimybė: svarstome įrengti medienos perdirbimo liniją, kuri leistų panaudoti įvairias baldų pramonės ir kitokias medienos atliekas, kuriose yra plastiko ir metalų. Būtent jie toje linijoje būtų pašalinti, mediena būtų paruošta plokštės gamybai. Medienos atliekų galime atsivežti ir iš užsienio, tad po penkerių metų, jei projektą pavyks įgyvendinti, gamyboje nenaudosime nei vieno nukirsto medžio.

Tokie ambicingi tikslai ir projektai „veža“, „pririša“ Kazlų Rūdoje, norisi čia dar pabūti. Ypač kai pačiai tokius projektus reikia kurti nuo nulio, neturint jokių aiškesnių orientyrų.

Pamenu, dar tik prasidėjus koronaviruso pandemijai prie vieno projekto nuotoliniu būdu jungėsi specialistai iš Kanados, kelių Europos šalių, o mes, vietiniai, sėdėjome prie gamybos linijos su respiratoriais, nes bijojome būti kartu. Ir taip tiesiog kūrėme naują produktą. Visiška komedija! (juokiasi).

Ingos Urbonavičiūtės vadovaujama gamykla „IKEA Industry Lietuva“ Kazlų Rūdoje / Asmeninio albumo nuotr.

Kai kuriami inovatyvūs produktai, išbandoma tai, ko pasaulyje beveik nėra, reikia suvaldyti didžiulę gamyklą, spėčiau, būna ne tik smagu, bet ir tenka susidurti ir su daugybe iššūkių. Kokie jie?

Kuriant inovatyvų produktą, procesus turi sudėlioti visiškai kitaip nei įprasta. Norint, kad įmonė veiktų sėkmingai, visų pirma privalai skatinti atvirumą komandoje – juk kartais ir keistos idėjos turi grūdą tiesos.

Taip pat aiškiai įvardyti, kokį rezultatą norima pasiekti. Kiekvienam vadovui reikia suprasti, kad verslą kuria komandos. Visko vienas pats nesuprasi ir nepadarysi, tad būtina pasitikėti kitais ir darbus deleguoti. O kad suburtum stiprią komandą, jos narius dažnai tenka ugdyti jau darbo vietoje.

Kazlų Rūdoje praleidusi jau aštuonerius metus galiu drąsiai sakyti, kad provincijoje galima rasti išties gražių perlų.

Taip pat reikia mokėti klausytis, nusiteikti, kad ir tave kritikuos. Būtina toleruoti klaidas, kurių baimę turbūt turime visi, bet mokytis iš jų. Tiesa, čia reikia pabrėžti, kad reikia toleruoti klaidas, o ne kompetencijos trūkumą – juk jei tą pačią klaidą žmogus padaro trečią kartą, tai turbūt jau ne žioplumas ar neapdairumas... Kai išmoksti deleguoti, pasitikėti ir tuo pačiu palaikyti discipliną, susideda graži mozaika ir gali įvykdyti tokius projektus, kokių pasaulis dar nematė.

Gamykla – Kazlų Rūdoje, o jūsų namai – Vilniuje. Ar kasdien įveikiate tuos kone 300 kilometrų?

Jau dvidešimt metų gyvenu Vilniaus senamiestyje, bet kiekvieną pirmadienį būnu gamykloje. Iki jos tenka važiuoti ir per mišką, kuris labai gražus, tačiau žiemą... Pajuokausiu, kad suvalkiečiai – taupūs žmonės ir kelių neskuba valyti, gal sniegas pats ištirps, o automobilis su keturiais varančiais ratais yra būtinybė (juokiasi). Todėl turiu namus ir arčiau Kazlų Rūdos esančiame Kaune, juose praleidžiu dalį savaitės, o iš namų Vilniuje nuotoliniu būdu dirbu penktadieniais. Tokie hibridiniai darbo modeliai, tikiu, sėkmingai veiks ir toliau.

Kazlų Rūdoje mane nemažai kas nustebino. Pavyzdžiui, gamykloje rengiamos atvirų durų dienos darbuotojų šeimoms. Iškart pagalvojau apie tokius renginius Vilniuje, suabejojau, kad kažkam tai bus įdomu.

Maniau, kad iš tų trijų šimtų užsiregistravusių žmonių ateis mažiau nei pusė, o sugužėjo beveik visi užsiregistravę. Jei darbuotojas nemylėtų darbdavio, tikrai į savo darbo vietą netemptų visos šeimos. Tad gal nesame labai blogas darbdavys (juokiasi).

Gamykloje buvo ir nuoširdaus šeimyniškumo, lojalumo ir ūkiškumo. Pamenu, labai nustebau, kai visą naktį gedimą šalinęs darbuotojas nenorėjo priedo už viršvalandžius, nes juk tai jo darbas. Kazlų Rūdoje praleidusi jau aštuonerius metus galiu drąsiai sakyti, kad provincijoje galima rasti išties gražių perlų.

„IKEA Industry Lietuva“ gamyklos vadovė Inga Urbonavičiūtė / Asmeninio albumo nuotr.

O kaip atrodo jūsų laisvalaikis, kai didžiąją savaitės dalį nebūnate namuose?

Atrodo blogai, nes jo išties mažai. Tiesa, išmokau leisti laiką produktyviai, skirti kokybiško laiko sau, šeimai, namams ir savo pomėgiams. Šių taisyklių ankstesniame darbe mane išmokė vienas kolega iš Vokietijos. Pamenu, jis pasakė, kad „gausiu galą“, jei neišmoksiu nedirbti ir negalvoti apie darbą savaitgaliais. Galima sakyti, kad tave moko visi, tačiau vieni – kaip gyventi, o kiti – kaip negyventi. Tad ir dabar dirbu tik šiokiadieniais, nors būdama Kaune neskaičiuoju darbo valandų.

Kalbant apie ilgalaikius pomėgius, tai juos turiu du. Dievinu keliauti, noriu apkeliauti bent pusę iš dviejų šimtų pasaulyje esančių šalių, o dabar priartėjau prie septyniasdešimties. Su bendraminčiais dažniausiai keliaujame ten, kur dažnas lietuvis nekelia kojos, o kiekvienoje šalyje kažkas nustebina.

Ingos Urbonavičiūtės užfiksuotos kalnų gorilos Ugandoje / Asmeninio albumo nuotr.

Afrikoje itin sužavėjo Uganda, kur stebėjome laisvėje gyvenančias kalnų gorilas. Kai iš arti tave apžiūrinėja ši smalsi žmogbeždžionė, kurios DNR 98 procentais sutampa su žmogaus ir kurių mūsų žemėje liko vos kiek daugiau nei 500, suspaudžia širdį ir susimąstai apie bioįvairovės išsaugojimo svarbą. Etiopijoje lipome į veikiantį ugnikalnį, savo akimis mačiau tekančią lavą.

Nustebino Bolivija, kuri yra labai skurdi, bet ten gyvenantys žmonės paveldėjo indėnišką išdidumą, susimaišė kultūros, tradicijos ir senieji papročiai – pirma pasimeldžiama Žemei, o tada einama į bažnyčią... Ir viskas puikiai dera! Šios kelionės padeda ne tik pamatyti pasaulio, bet ir „persijungti“, pradanginti visą stresą. O štai šiemet ketiname skristi į Grenlandiją.

Kita mano aistra – fotografavimas. Su juo mane vaikystėje supažindino fizikas tėtis, kurio, deja, dabar jau nebeturiu. Fotografuoju ne tik kelionėse, bet ir gamtą, buitį, žmones, kasdienį jų gyvenimą. Tai didžiulis malonumas.

Ingos Urbonavičiūtės užfiksuotos kalnų gorilos Ugandoje / Asmeninio albumo nuotr.

Taip pat savanoriaujate, anksčiau Jordanijoje lankėte ir pabėgėlius iš Sirijos.

IKEA fondas finansuoja įvairius projektus, juos vykdo kartu su tokiomis organizacijomis kaip „Raudonasis kryžius“, „Gelbėkit vaikus“, UNICEF, „Gydytojai be sienų“ ir taip toliau. Prasidėjus karui Ukrainoje, kiekvienas įmonės darbuotojas gavo vieną apmokamą dieną savanorystei.

Kadangi prisidedame apčiuopiamais darbais, keliaujame ir į projektų įgyvendinimo vietas. Prieš tris metus Sirijos pabėgėlių stovykloje įrenginėjome saulės elektrines. Tuomet Lietuva dar nebuvo susidūrusi su pabėgėliais, o aš Jordanijoje, vos keli kilometrai nuo Sirijos sienos, mačiau iš palapinių pastatytą ir gyventojų skaičiumi Panevėžiui prilygstantį miestą.

Palapinės pirma buvo statomos pusmečiui, o dabar ten stovi jau septynis metus. Tik išvydus tokius vaizdus gali suvokti pabėgėlių krizės mastą. Dabar panašią situaciją matome su ukrainiečiais – esant milžiniškiems pabėgėlių srautams kiekvienas turime padėti jiems, kuo tik įmanoma.

Fotogalerija:

„IKEA Industry Lietuva“ gamyklos vadovė Inga Urbonavičiūtė (16 nuotr.)
+10
Skaitykite daugiau