In memoriam Agnei Gregorauskaitei: daugelio atmintyje išliks jos talentas, šypsena ir vidinis gėris

Agnės Gregorauskaitės gyvenimo akimirkos / Asmeninio albumo nuotr.
Daiva Šabasevičienė, teatrologė
Šaltinis: Žmonės
AA

Dar viena skaudi žinia Lietuvos teatro pasauliui. Antradienį mirė Lietuvos nacionalinio dramos teatro veteranė aktorė Agnė Gregorauskaitė (1938 05 20 – 2022 07 26). Iki šiol skamba prieš kurį laiką jos pasakyti žodžiai: „Svarbu, net privaloma kūrybą nešti kaip džiaugsmą, o ne kaip naštą ar kryžių“. Tai – beveik pusę amžiaus trukusios jos kūrybos teatre ir kine moto, į kurį turėtų įsiklausyti ir dabartinės aktorių kartos.

Agnė Gregorauskaitė gimė Kaune, ekonomisto Marijono Gregorausko ir aktorės bei režisierės Kazimieros Kymantaitės šeimoje. 1959-aisiais ji baigė Lietuvos konservatoriją (jos mokytojas – režisierius Romualdas Juknevičius) ir buvo priimta į Lietuvos akademinį dramos teatrą (dabar – Lietuvos nacionalinis dramos teatras), kuriame vaidino iki 2005-ųjų.

Bendravę su aktore niekada nepamirš jos optimizmo, pozityvumo, atviro požiūrio į sparčiai besikeičiantį teatrą ir aktoriaus profesijos specifiką: „Teatras šiandien yra gyvas. Jame dedasi labai įdomūs dalykai. Labai gerbiu savo jaunuosius talentinguosius kolegas, kurie dirba. Jie valdo visą psichofiziką. Senais laikais artistams buvo gerokai sunkiau, o jaunieji kolegos valdo ir kūną, ir žodį, yra labai muzikalūs. Matau labai daug talentingų jaunų žmonių. Dėl to žiūrovas sugrįžta į teatrą. Todėl kartais nesuprantu kritikos, nematančios teatre teigiamų reiškinių“, – yra sakiusi aktorė.

Agnė Gregorauskaitė / Asmeninio albumo nuotr.

1989 metų rugpjūčio 20 d. savo dienoraštyje Agnė Gregorauskaitė įrašė: „Gyventi atipiškai – štai kur laimės pagrindas. Tave nori priversti, kad gyventumei taip, kaip naudinga kitam. Iš dalies tu pasiduodi, bet pasiduoti galima tik iš dalies. Reikia išsaugoti savo suverenitetą (aktuali mintis valstybėms ir žmogui). Reikia išsaugoti tai, kuo skiriesi nuo kitų, kuo tu, būtent tu esi vertingas. Gyvenimas traukiasi kaip šagrenės oda, liko nebedaug, nežinia kiek, tai gyvenk ir ieškok to, kas tau reikalinga. Man šiuo atveju reikalinga gamta, nes ji – susikaupimas, reikalinga galimybė dirbti mėgstamą darbą. Jei esu dar mylima – būčiau laiminga. Jei nesu? Jei nesu, sukandus dantis iškentėsiu“.

Aktorės asmenybę ir kūrybą vertino daugelis Lietuvos režisierių. Rimas Tuminas yra sakęs: „Tai ne žmogus, o personažas. Ją pamatęs ar su ja kalbėdamas, negaliu nesišypsoti. Ji – visada išreikšta vidinė šypsena. Ji yra moteriškasis teatro personažas – gyvasties, vilties, paslapties personažas. Ji gali viską“. Olegas Kesminas tvirtino: „Norėčiau, kad aktorė Agnė Gregorauskaitė būtų visuose mano spektakliuose, net tuose, kur ir vaidmens neatsirastų, nes tiek optimizmo, geranoriškumo, kiek yra sukaupusi Agnė, užtektų uždegti visiems didžiausiems Akademinio dramos teatro skeptikams“.

Agnė Gregorauskaitė / Asmeninio albumo nuotr.

Ir įstojus į Konservatoriją mačiau geriausius pavyzdžius. Bet mokytis man nebuvo lengva, savo patirtimi buvau labai jauna. Mano mokytojas Romualdas Juknevičius, kuriam niekas neprilygo, man sakydavo: „Aš nežinau, ką su tuo prakeiktu infantilizmu tau daryti“. Tai nulėmė, kad, iki tol „žmoniškai“ berniuko nebučiavusi, nuolat fotelyje knygas skaičiau... Gaudavau užduotį „su garsu ir išlaikymu“ bučiuoti taip, kaip Aleksandro Ostrovskio „Be kaltės kaltų“ Korinkina, kuri įgūdžių, kaip čia pasakius, tikrai turėjo. Bandau trisdešimt kartų, bučiuojamam Vitalijui Puodžiukaičiui skauda skruostus... Kurso draugai jau iškritę iš juoko, o aš stengiuosi, bet man neišeina arba garsas, arba išlaikymas... Juknevičius buvo ugnis, jis žinojo, ką mes turime savyje, norėdavo tai „ištraukti“, dirbdavo įvairiausiais būdais.

Sigutė / Asmeninio archyvo nuotr.

Pamenu, jog darbo teatre metu nuolat save grauždavau dėl savo netobulumų. Sykį Vytautas Čibiras apie tai gražiai atsiliepė: „Gregorauskaitė tokia savikritiška, kad paskui kritikai nebeturi ką veikti.“ Bet teatras man buvo tikriausia mokykla. Kai šalia buvo pasiaukojantys, disciplinuoti žmonės, mano maksimalizmas buvo labai pagrįstas – visada norėjau siekti aukštumų, o tai toli gražu nėra lengva.

Su aktore Ona Juodyte vienu metu dalinomės stalčiumi grimo kambaryje. Slapta iš jos labai daug ko mokiausi. Nemažai pasako tokia istorija: vyko paskaita apie Darvino teoriją, kurioje buvo teigiama, kad žmogus išsivystė iš beždžionės. Juodytė tuomet tepasakė: „Gal jūs ir iš beždžionės, bet aš – tai nuo Dievo”.

Prisimenu ir tai, jog teatre kūrybą ir jos žmones nuoširdžiai gerbdavome. Simboliška, bet Monikai Mironaitei, prieš pat išėjimą į sceną prašančiai smarkiai įžnybti dėl atsipalaidavimo, man tai padaryti būdavo tiesiog sunku“.

Fotogalerija:

Agnė Gregorauskaitė ir Kazimiera Kymantaitė (57 nuotr.)
+51
Skaitykite daugiau