Trečiadienio vakarą poetė ir žurnalistė Indrė Valantinaitė artimiausius draugus ir bičiulius pakvietė į Nacionalinės dailės galerijos kino teatrą, kuriame pristatė jau trečiąją poezijos knygą „Trumpametražiai“. Poetė atliko keletą dainų, kurioms akomponavo pianistas Kęstutis Pavalkis, ir kvietė susirinkusius svečius į poezijos knygos personažus pažvelgti pro savo vaizduotės ekraną.
Renginyje taip pat dalyvavo Marija Palaikytė, Vytenis Pauliukaitis ir Eugenijus Skerstonas, verslininkas Tomas Kučinskas su žmona Lina ir kiti svečiai.
Iki pusšimčio eilėraščių, parašytų nuo antrosios knygos „Pasakos apie meilę ir kitus žvėris“ pasirodymo, sugulė į naująją poezijos knygą. Tai trumpų, eiliuotų istorijų rinkinys.
Knyga – lyg viešbutis, kurio kambariai išnuomoti labai skirtingiems atvykėliams.
„Ši knyga – lyg viešbutis, kurio kambariai išnuomoti labai skirtingiems atvykėliams, o fojė juos pasitinka nuolat skambanti Davido Bowie daina „Changes“. Pastebėjau, kad laimingiausi iš mūsų yra tie, kurie geba lengvai prisitaikyti prie pasikeitusių situacijų ir suvokia visa ko laikinumą. Todėl ši knyga – ir mano pačios mokymasis pasiruošti bei priimti neišvengiamus pokyčius. Ji žymi mano atsisveikinimą su idealizmu“, – pasakoja I. Valantinaitė.
Naujame poezijos rinkinyje autorė kviečia skaitytoją į įsivaizduojamą kino teatrą, kuriame galima iš šono stebėti personažus savo vaizduotės ekrane. Aksominis knygos viršelis primena jausmą, kai kino teatre žiūrėdami filmą liečiame šia medžiaga aptrauktas kėdes.
Tai trečioji poetės knyga, kuri stiliumi nors ir jungiasi su ankstesne autorės kūryba, tačiau joje juntamas subtilus tematikos kitoniškumas.
Naujoji knyga susideda iš trijų skyrių – eilėraščiai seka vienas po kito ir tarpusavyje glaudžiai persipina. „Norint, šioje knygoje galima įžvelgti istorijos tęstinumą, tačiau aš savo kūrinius matau kaip atskirus ir savarankiškus. Pirmoje dalyje kalbama apie gyvenimo stebuklus, įkvėpimo grožį ir viso to kainą. Antroje galima sutikti įvairiausias meilės stadijas išgyvenančių personažų, o trečioje prisiliečiu prie netekties temos“, – teigia I. Valantinaitė.