Su bene žymiausia šių dienų prancūzų kino režisiere Justine TRIET (45) Paryžiuje kalbėjomės likus vos porai dienų iki „Oskarų“ nominantų paskelbimo. Šiandien jau aišku, kad kino pasaulį pastaraisiais metais ant menčių guldanti menininkė iš svarbiausių kino apdovanojimų kartu su kolegomis tikisi į tėvynę išsivežti penkias statulėles.
Juosta „Kryčio anatomija“ nominuota kaip geriausias metų filmas, už režisūrą, montažą, originalų scenarijų ir geriausią pagrindinį moters vaidmenį. „Kryčio anatomiją“, kurioje pustrečios valandos teismo salėje nagrinėjama, ar garsi rašytoja kalnų namelyje nužudė savo vyrą, netrukus galės išvysti ir Lietuvos kinomanai. Išankstinė filmo premjera kovo 3-iąją įvyks Nacionaliniame operos ir baleto teatre.
Visas pasaulis kalba apie jūsų „Kryčio anatomiją“. Tikriausiai neperdėsiu sakydama, kad filmas sulaukia tiek interpretacijų, kiek yra žiūrovų. Man smalsu, ar tarp tų daugybės versijų buvo kokia nors, kuri jus išties smarkiai palietė?
Pirmiausia prisimenu moterį, kuri man prisipažino, jog buvusį vyrą nusiuntė į kino teatrą tam, kad jis suprastų, kodėl jiedu išsiskyrė. Dar buvo žmogus, kuris audringai man aiškino, kad tėvą filme nužudė mažametis regos negalią turintis sūnus. Dažniausiai sulaukiu reakcijų iš žmonių, kurie su ašaromis akyse prisipažįsta, kad žiūrėti „Kryčio anatomiją“ buvo labai intymus potyris. Jie jautėsi, tarsi klausytųsi svetimų pokalbių ir išgyventų svetimo gyvenimo tragediją.