Dienomis jis planavo miesto infrastruktūrą – buvo numatęs nutiesti naujų dviračių takų tinklą, taisyti gatves, sutvarkyti parkus, džiaugėsi pagaliau patvirtintu miesto strateginės plėtros planu, o vakarais su žmona diskutuodavo, kaip pasikeis gyvenimas, kai pasaulį išvys jų pirmagimė. Tačiau realybė pasikeitė gerokai anksčiau – vasario 24-ąją Mariupolio savivaldybės Transporto ir miesto planavimo skyriaus ekspertas Albertas Tamašauskas (29) pakirdo nuo raketų smūgių.
„Abu su žmona Valentina pašokome iš lovų raketoms smogus į Mariupolio oro uostą. Jis – už dešimties kilometrų nuo mūsų namų, – pasakoja Albertas. – Pirmoji reakcija – stuporas, visiškas šokas. Atsipeikėję išėjome į darbą. Privalėjome eiti, nes Valentina dirba su Mariupolio rajono deputatu, o aš priklausau Transporto skyriui, kuris rūpinasi kritine infrastruktūra. Tačiau darbe praleidome ne ilgiau nei valandą, visus išsiuntė namo.“
Neilgai trukus Albertas su Valentina susirinko būtiniausius daiktus ir persikėlė pas jo mamą – kad visi drauge saugotųsi antskrydžių. „Tuomet prasidėjo naujas gyvenimas su naujomis taisyklėmis. Karo taisyklėmis, kai pagrindinis tikslas – išgyventi. Staiga atsidūrėme visai kitoje realybėje“, – prisipažįsta jis.
Joks kitas miestas Ukrainoje nėra taip niokojamas kaip Mariupolis. Beveik pusę milijono gyventojų iki karo turėjęs uostamiestis tapo Rusijos armijos žiaurumo simboliu – atakuojami daugiabučiai, nepaisant užrašo „vaikai“, subombarduotas dramos teatras, kuriame slėpėsi apie tūkstantį žmonių, šaudoma į besievakuojančius, nors jų mašinos, daiktai nukabinėti baltomis skiautėmis, įspėjančiomis, kad yra nusiteikę taikiai. Į miestą nepatenka humanitarinė pagalba, miestiečiai alpėja iš bado, o tie, kurie dar turi ką valgyti, skaičiuoja kiekvieną kąsnį, nes nežinia, kiek dar užteks maisto ir vandens. Teigiama, kad rusų armijos „palikimas“ Mariupolyje kelis kartus baisesnis nei Bučoje.
„Savo mamą man pavyko išvežti iš Mariupolio. Žmonos tėčio ir močiutės – ne. Kovo antrą dieną su jais praradome ryšį. Apie juos bent ką nors pavykdavo sužinoti tik žmonių dėka, informacijai sklindant iš lūpų į lūpas. Kol kas žinome tiek, kad jų namas sudegė iki pamatų“, – sako Albertas ir parodo uošvio namo nuotrauką, rastą telegrame. Joje – ugnies suniokotas devynaukštis, nuo suodžių nusidažęs juoda gedulo spalva. Netrukus Albertas aprodo ir savo namų kiemą, kuriame – daugybė sudegusių automobilių ir aprūkę namai su kiaurymėmis vietoj langų: stiklus jau seniai iškūlė arba raketų smūgiai, arba ugnis.
Albertas beveik mėnesį praleido apsiaustame mieste, tačiau nematė tikrojo tragedijos masto. Tad, vos ištrūkęs į santykinai saugų prieglobstį, įniko į socialinius tinklus, naujienų portalus – be perstojo tikrino, kaip atrodo viena ar kita jo mylimo miesto vieta. O iki tol jo žinios apsiribodavo kiemo įvykiais, geriausiu atveju pavykdavo sužinoti, kas nutiko kvartalo spinduliu. Naujienas išgirsdavo, kai išėjęs į daugiabučio kiemą ant laužo ruošdavo valgį, – rusų kariuomenei sugriovus miesto infrastruktūrą, tai buvo vienintelis būdas išsivirti maisto.
„Tik tada, kai bėgome iš miesto, savo akimis išvydome, kas vyksta. Mariupolį nuolat apšaudė, aplink matėme apdegusius namus arba visiškus griuvėsius. Žengėme pro tiesiog ant žemės tįsančius žuvusiųjų kūnus, – atvirauja Albertas. – Mariupolį palikome pėsčiomis, ėjome palei plentą kelias valandas – kol geri žmonės sustojo mus pavežti. Taip nusigavome iki Jaltos. Paskui – į Zaporižios regioną pas artimuosius. Šiuo metu esame Dnipre. Svarstome išvažiuoti iš šalies – turiu sveikatos bėdų, tad manęs, nors esu jaunas, per mobilizaciją nepašaukė į kariuomenę. Norėtume su žmona toliau keliauti į Baltijos šalis, gal net į Lietuvą – domiuosi galimybėmis čia rasti darbą. Tėčio niekada nepažinojau, bet žinau, kad jis – lietuvis, gyveno Vilniuje.“
Iš pagarbos Alberto tėčiui ir jo gimtinei Valentina po vestuvių pavardę pasikeitė pagal lietuviškas taisykles – tapo Tamašauskiene. „O dukra bus Tamašauskytė, – tarsteli būsimas tėtis. – Ji gims vasarą, jau išrinkome vardą – Olivija. Džiaugiuosi, kad Valentina laikosi gana gerai, atsižvelgiant į situaciją. Žmona ir dukters laukimas man teikia vilties ir jėgų nepasiduoti. Ir draugų žinutės su vienintele fraze: „Mums pavyko ištrūkti.“
Ar kada nors jis pajėgs atleisti Rusijai ir jos žmonėms už tai, kad sugriovė gyvenimą, namus, šalį? Už tai, kad pražudė draugus? „Nei aš, nei žmona nejaučiame rusams neapykantos. Mes jiems absoliučiai abejingi. Tų žmonių supratimą apie pasaulį lemia televizorius...“ – liūdnai atsako Albertas.