Kino po atviru dangumi festivalis „Kinas po žvaigždėmis“ šiemet kviečia tapti kino kolekcininkais ir atkreipti dėmesį į skirtingus kino judėjimus. Kino platinimo kompanijos ir festivalio „Lokys, liūtas ir šakelė“ įkūrėja Giedrė Krikščiūnaitė taip pat vadina save filmų kolekcininke ir turi tam tikrus atrankos kriterijus, pagal kuriuos formuoja įsigytų filmų repertuarą.
Su Giedre kalbamės apie aistrą kinui, kodėl kino kūriniui svarbus filmo finalas ir su kokiais režisieriais ji jaučia sielų bendrystę.
Kada supratai, kad esi ne tiesiog filmų platintoja, o filmų kolekcininkė?
Mintis atėjo spontaniškai, kai draugės bičiulis paklausė, kuo aš užsiimu. Atsakiau: „kolekcionuoju filmus“. Man svarbu kolekcionuoti filmus, kuriais tikiu. Kolekcionuoju ne pagal žanrus, o pagal režisierius, kurie man artimi kaip kūrėjai.
Kokius režisierius turi savo kolekcijoje?
Kiekvienais metais rodau po 15 skirtingų režisierių, stengiuosi rodyti įvairų, šiuolaikišką kiną, bet jaučiu didžiulę pagarbą ir kino klasikams. Jei režisieriai man patinka, stengiuosi išlaikyti tęstinumą ir pirkti jų naujausius kūrinius. Taip įvyko su belgų režieriumi Lukasu Dhontu ir jo filmais „Mergina“ ir „Arti“, švedų kūrėju Tariku Saleh ir jo filmais „Nutikimas Nilo Hiltono viešbutyje“ bei „Kairo sąmokslas“, iraniečiu Ali Abbasu su jo filmais „Riba“ ir „Šventasis voras“. Turiu net šešis François Ozono filmus – tai labai produktyvus kūrėjas ir mūsų santykiai labai geri, todėl lengva surinkti gausią kolekciją.
Turiu tris kompanijas – Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje – ir jų repertuaras skirtingas. Kai kuriuos filmus, kurių norėčiau, turi kiti Lietuvos platintojai. Pavyzdžiui, mėgstu švedų kūrėją Rubeną Östlundą, bet neturiu jo filmo „Kvadratas“ teisių Lietuvai – tik Latvijai ir Estijai, taip atsitiko ir su Charlotte’ės Wells filmu „Po saulės“.
Tavo platinimo kompanijai – jau 14 metų. Ar filmus pagal režisierius pradėjai rinkti nuo pat pradžios, o gal ši kryptis atsirado vėliau?
Aš prieš tai dirbau kine prodiusere, taigi iš pradžių gerai nežinojau, kas yra platinimas. Reikėjo viską išmokti nuo nulio, patarėjų nebuvo. Pirmieji filmai buvo atsitiktiniai ir pasirinkti be jokios sistemos. Bet po kokių dvejų metų supratau, kad mano patirtis kine leidžia suprasti ir pamilti režisierius, jų kūrybą. Kai tik tau patinka režisierius ar aktorius, pradedi juos stebėti ir nori įsigyti naujausią jų filmą. Taip nutiko su Akiu Kaurismäkiu, Wimu Wendersu ar Alice Rohrwacher.
Kartais su režisieriais jauti ypatingą sielos bendrystę. Čia išskirčiau „Tavęs čia niekuomet nebuvo“ režisierę Lynne Ramsay, jos kūryba man yra tiesiog wow. Norėčiau savo kolekcijoje turėti daugiau jos filmų, bet ji kuria labai lėtai.
Ar tai, kad turi keletą mėgstamo režisieriaus filmų, padeda gauti kitus jo kūrinius?
Nebūtinai, nes režisieriai keičia prodiuserius, prodiuseriai keičia pardavimo agentus. Tačiau jeigu yra keli pirkėjai iš tos pačios šalies, pamatę, ką prieš tai darei, kokia tavo kompanija, režisieriai gali pasirinkti tave – lemia ne vieno režisieriaus darbų kiekis, dažnai padeda stiprus kitų režisierių filmų katalogas.
„Toni Erdmano“ režisierė Maren Ade taip pat yra ir filmo prodiuserė. Daug kas Lietuvoje norėjo tą filmą nupirkti. Kažkas pasiūlė daugiau pinigų nei mes, tačiau ji išsirinko mažesnį pasiūlymą, nes jai labai patiko, kokius turime filmus.
Dėl ko kolekcionuoji filmus: dėl meninio poreikio ar sentimentų? Kaip supranti tokio kolekcionavimo vertę?
Kiekvienas turi savo aistras, manoji – kinui. Kine man svarbi ne tik istorija, mane domina kino kalba: kaip nufilmuota, koks garsas, ar tai iš esmės yra kino kūrinys. Kartais pažiūri filmą ir mąstai, na, viskas tvarkoje, bet tai – ne kūrinys. Mano nuomone, jis neturi baigtinumo, finalo, jei nėra finalo, nėra istorijos pabaigos, nėra ir kūrinio. Taip pat mane visada žavi, kad kino filmas – labai didelio kiekio žmonių kūrybinis rezultatas.
Kokį režisierių norėtum dar kolekcionuoti?
Mane domina nauji režisieriai. Aišku, norėčiau kolekcijoje turėti Pedro Almodovarą arba Yorgosą Lanthimosą, bet dėl įvairių priežasčių negaliu. Man patinka jaunimas, kurie kuria šiuolaikišką kiną apie tai, ką jie jaučia. Vokiečių kino kūrėjas Andreasas Dresenas sukūrė filmą „Kai mes svajojome“ apie 90-ųjų reivą Berlyne. Jis buvo atvykęs į Lietuvą, tad paklausiau jo: „Ar tikrai pažįstate reivo kultūrą, ką veikėte 90-aisiais?“ Jis man atsakė: „Buvau profesorių vaikas ir klausiausi džiazo. Techno muzikos nesuprantu, bet mane domina šita tema“. Manau, kad būtų buvę vertingiau kurti filmą apie džiazą, nes jei techno muzikos kultūros nesupranti, nebuvai jos dalimi, negali atkurti tos epochos. Filmas gaunasi netikras. Tuo tarpu JAV žinomas aktorius Jonah‘as Hillas režisavo puikų vaidybinį filmą „Devymkažkelinti“ – apie riedlentininkus. Jis jaučia, suprantą tą kultūrą, nes pats buvo skeiteris, paauglystės metais dirbo riedlenčių parduotuvėje.
Jei baigiasi tavo turimo filmo teisės, ką darai – pratęsi jo galiojimą savo filmų kolekcijoje?
Dažniausiai ne. Mane domina šios dienos gyvenimas. Nenoriu grįžti į tai, kas buvo prieš dešimtmetį. Man patinka ieškoti šios dienos filmų, šios dienos režisierių. Šių metų pradžioje pristačiau retrospektyvinę danų kino režisieriaus Larso von Triero kolekciją – iš pagarbos tokiam sudėtingam kūrėjui. Retas kino įvykis, kai žiūrovai galėjo išvysti visus jo pilnametražius filmus kino teatruose. Savo kolekcijoje turiu ir Paulo Verhoeveno „Esminį instinktą“, Mathieu Kassovitzo „Neapykantą“, bet tai – pavieniai atvejai.
Ar būna metų, kai nerandi ką įtraukti į savo kolekciją?
Kiekvienais metais galvoji, iš kur gausi gerus filmus kitąmet. Bet atvažiuoji į festivalius ir randi. Šie metai unikalūs, tokių pozityvių filmų nebuvo pernai ar anksčiau. Daug kūrinių apie gyvenimo malonumą būti vienatvėje, apie meilę, mažai socialinių dramų, tragedijos, daug tikėjimo, kad ateityje viskas bus gerai. Kiekvieni metai turi savo tendencijas. Vyksta karas, niekas nebenori galvoti apie kovidą, visi nori taikos ir šviesos. Filmai tai atspindi. Kasmet įmanoma surasti penkiolika filmų, kurie jaudina, ir tai duoda naujos energijos. Mano darbas – malonumas, kai galiu žiūrėti, ką daro pasaulis ir išrinkti, ką žiūrovai matys Lietuvoje.
Šie metai unikalūs ir tuo, kad aš pagavau save galvojant: nieko nekeisčiau, ir nesijaudinu dėl filmų, kuriuos įsigijau ne aš, o į savo programas įtrauks festivaliai „Kino pavasaris“ ar „Scanorama“. Tiesiog aš išsirinkau savo filmus, kurie jaudina būtent mane.
Tikiu, kad kiti festivaliai elgiasi taip pat. Taip, galbūt kai kurie mano filmai yra mažyčiai, bet sukuria gražią ir unikalią kolekciją. Tarp jų yra ir labai žymių autorių, ir nežinomų režisierių, bet tai tampa nesvarbu, nes kai žiūrovai ateina į salę – arba filmai juos jaudina, arba ne. Kiekvieni metai atneša naujus siurprizus ir kino malonumus. Toks darbo stilius – tikroji mano aistra.
„Kinas po žvaigždėmis“ vyks liepos 31–rugpjūčio 11 d. Valdovų rūmų kieme. Programoje – 10 kino kolekcininkų vertų filmų nuo vokiečių ekspresionizmo iki prancūzų „Naujosios bangos“ ar Naujojo Holivudo kino.