Net tamsiausiu sovietmečiu Lietuvoje gyveno žmonių, kurie nemėgino pasinaudoti Komunistų partijos žadamais patogumais ir tikėjo kada nors sulauksiantys laisvės. Kartais dėl jos aukodami savąją. Dainininkė Veronika ir tuomet inžinierius Vidmantas POVILIONIAI, prisijungę prie kraštotyrininkų judėjimo, drauge su šimtais kitų jaunų žmonių keliaudavo, rinkdavo tautosaką, istorijos liudytojų pasakojimus ir nuoširdžiai stengėsi saugoti lietuvybę. „Kraštotyrininkų byla“ – taip neoficialiai KGB pavadino procesą, po kurio Vidmantas ir dar trys jo likimo draugai 8-ajame dešimtmetyje buvo nuteisti už antitarybinę agitaciją ir pogrindinės literatūros dauginimą bei platinimą.
Kaip jūs įsitraukėte į kraštotyrininkų ir žygeivių judėjimą? Tuomet nė nepažinojote vienas kito?
Veronika: Kai 1964 metais įstojusi į Vilniaus universitetą kažkokia proga uždainavau seną dzūkišką dainą, galvojau – visi nualps. Nes dauguma nei tikro folkloro nebuvo girdėję, nei tikrosios istorijos. Iš Lietuvos istorijos mintinai reikėjo žinoti tik partijos suvažiavimus. Nors dirbo ir keletas kitokių dėstytojų, jų paskatinta prisijungiau prie kraštotyrininkų judėjimo. Ir tiksliai žinau, kada – 1967-ųjų kovo 29-ąją, per Vydūno gimimo metinių minėjimą, surengtą metais anksčiau. Tada, visų nuostabai, trise su dėstytoja Audrone Kaukiene ir kalbininke Maryte Razmukaite padainavome sutartinę. Kitais metais ant Rambyno kalno jau vyko didžiulis Vydūnui pagerbti skirtas minėjimas, dalyvavo daug Vilniaus ir Kauno studentų – ko gero, jis ir tapo žygeivių judėjimo pradžia.
Vidmantas: Nuo tada prasidėjo mūsų abiejų istorija. O pats žygeivių judėjimas – gerokai anksčiau. Dar kai buvau mažas vaikas, mūsų namuose Kaune kambarį nuomojosi studentai. Jie jau 7-ojo dešimtmečio pradžioje kopdavo į kalnus, nešdavosi Lietuvos vėliavą, bevardėms Tian Šanio ir Pamyro viršukalnėms suteikdavo lietuviškus vardus. Patriotinis jaunimas tik taip ir galėjo reikštis – žygiais Sovietų Sąjungos ribose. Kai jau gerokai vėliau prisijungiau prie žygeivių judėjimo, įveikdami bevardes perėjas palikdavome užrašą, kad mes, lietuviai, čia buvome pirmi. Veronika pradėjo nuo dainų, o aš – nuo bendro patriotinio pakilimo.
Dabar atrodo keista, kad tautinis pakilimas visame 7-ojo dešimtmečio socialistiniame lageryje buvo panašus ir susijęs su folkloro, liaudies meno atgimimu, kraštotyrininkų judėjimu. Tuo pat metu užgimęs, jis reiškėsi visoje Rytų Europoje, nesvarbu, kad tos šalys (ypač SSRS aneksuotos Rytų Baltijos valstybės) buvo viena nuo kitos atskirtos spygliuotosios vielos tvoromis. Chruščiovo laikais prasidėjo atšilimas, žmonės ėmė grįžti iš lagerių, pasirodė keletas gerų filmų apie Stalino teroro aukų likimus, Aleksandro Solženicyno romanas „Viena Ivano Denisovičiaus diena“.
Kol jis nebuvo uždraustas ir pašalintas iš bibliotekų, skaičiau jį oficialiai, pasiėmęs iš mokyklos bibliotekos. Atsimenu, ateinam vieną rytą į klasę, žiūrim – Chruščiovo portretas kreivai kabo. Pradėjom šnibždėtis, ar tik nebus jis pašalintas, bet mokytoja portretą pataisė, sakė: niekus kalbat, tai tik gandai. O po kelių valandų nukabino, nes sulaukė įsakymo „iš viršaus“. Mokyklos partijos sekretorė ėjo per klases ir aiškino, koks Chruščiovas blogas, mat jo dukros spintoje rado daug užsienietiškų batelių ir suknelių, pirktų už liaudies pinigus. Tačiau Brežnevo laikų sąstingis ne taip greitai įsivažiavo. Po kelerių metų įstojau į Kauno politechnikos institutą. Tada Kaune dar veikė Kultūristų klubas, Pantomimos teatras, vyko pramoginių šokių konkursai, studentai užsisakydavo ir skaitydavo čekiškus ir lenkiškus jaunimo žurnalus.
Dauguma nei tikro folkloro nebuvo girdėję, nei tikrosios istorijos. Iš Lietuvos istorijos mintinai reikėjo žinoti tik partijos suvažiavimus.
Ėmiau lankyti tokį KPI Oratorinio meno fakultetą, čia paskaitas skaitė įdomūs įvairių sričių žmonės, o kai kuriuos oficiozinius propagandistus ar pareigūnus studentai sugebėdavo išvesti iš kantrybės savo klausimais. Visur jautėsi bendras kultūrinis laisvėjimas. Į KPI stojau, kad gaučiau karinį laipsnį, o Cheminės technologijos fakultetą pasirinkau tik dėl to, kad jis buvo arčiausiai mano namų. Galvojau: vis tiek ateis laikas ir reikės kariauti su okupantais. Dar mokykloje paskaičiavau, kad siekiant išsikovoti laisvę kiekvienam lietuviui tektų nukauti bent po keliolika priešų. Be gero pasirengimo to nepadarysi. Todėl norėdamas įgyti karinių žinių pagrindus turi tapti karininku. Taigi, esu sovietinės kariuomenės leitenantas, o Lietuvos kariuomenės – eilinis savanoris, nes prašymas pripažinti mano karinį laipsnį ir įteikti dokumentai dingo. Dokumentų dingimas man ne naujiena. Nei anuomet, nei dabar.
Buvusio klasioko pakviestas, 1967 metų rudenį prisijungiau prie Elektrotechnikos fakulteto Turistų klubo. Iš paviršiaus viskas atrodė kaip tikrų turistų: rašėme žygių ataskaitas, vertinome juos pagal turistines kategorijas (kiek dienų keliavome, kiek nuėjome, kur nakvojome ir t. t.). Keliaudami į kalnus, tundrą ar Sibiro taigą Sovietų Sąjungos tolybėse, tikruosius žygių tikslus slėpdavome po tuo metu vykstančiomis propagandinėmis akcijomis: tarkim, keliaujame Lenino gimimo 100-mečio garbei. Su antspauduotu tokios svarbios misijos popieriumi gaudavome nakvynę aukštųjų mokyklų bendrabučiuose ar įsisprausdavome be bilietų į traukinį. Nors iš tikrųjų mūsų tikslas būdavo lankyti senosios Lietuvos valstybės paminklus, lietuvių tremties vietas, lietuvių kaimus, likusius už sienų, kalbėti su tų vietų žmonėmis, palaikyti jų lietuvybę, rinkti tautosaką, atsiminimus, patiems pažinti nerašytą ar nutylėtą istoriją.
Vilniaus ir Kauno žygeiviai ištisai bendravome, bet ir skyrėmės – tiek veikimo būdais, tiek išoriškai. Dabar man ką tik šovė mintis, kad po kelių dešimtmečių lygiai toks pat skirtumas pasireiškė tarp Kauno ir Vilniaus Sąjūdžio. Vilniečių ekspedicijos būdavo labiau kraštotyrinės, gaivališkesnės, o pas mus, kauniečius, gyvavo skautų tradicijos ir kariška tvarka. Turėjome Žygeivio statutą. Buvome uniformuoti, nešiojome Lietuvos kariuomenės pošalmius, pats nupiešiau ir su kolega gaminau, rodos, „Kauno audiniuose“ rankovių antsiuvus su žaliu ąžuolo lapu geltoname dugne. Dainuodavome partizanų ir Lietuvos kariuomenės dainas.
1968 metais važiuodami į Tian Šanio kalnus pakeliui sustojome Čiornaja Padinos kaime Saratovo srityje pagerbti ištremtų 1863-iųjų sukilimo dalyvių. Kitų dviejų lietuvių tremtinių kaimų, pavadintų Tolovka ir Litovka, jau nebebuvo likę. Černapadinėje kai kas dar kalbėjo lietuviškai, užrašėme dainų, pasakojimų. Žmonės atrodė labai įbauginti, bijojo kalbėti ir tik geriau mus pažinę atsivėrė. Pasakojo, kaip atitremti ir palikti tuščioje stepėje netoli Kazachstano lietuviai pamažu įsigyveno svetimoje aplinkoje, išsikasė tvenkinius, pasisodino obelis, užsiaugino sodus ir tapo turtingais ūkininkais. Pasistatė mūrinę bažnyčią, įkūrė mokyklą, apsitvėrė kaltine geležine tvora savo kapines.
Spaudos draudimo metais užsisakydavo už 300 varstų Saratovo vokiečių kolonijoje antkapius su lietuviškais užrašais ir parsigabendavo juos arkliais vežimuose. Po revoliucijos kaimyninių kaimų komjaunuoliai dėl lygybės iškirto sodus, išsivežė kapinių tvorą į rajono centrą, bažnyčią pavertė sandėliu. Išvarė mokytoją ir kunigą. Užrašėme pasakojimą apie tai, kaip naują kunigą, vykstantį pas juos iš Lietuvos, stepėje užkapojo kardais raudonieji. Įkūrus lietuvišką kolchozą, žmonės vis tiek išsiskyrė iš vietinių gyvenimo lygiu, todėl per kelis kartus buvo pakartotinai išbuožinti: lietuviška kolchozo administracija sušaudyta arba ištremta dar toliau į Sibirą. Likusieji, kad neatrodytų turtingi, nusikabino nuo sienų šventųjų paveikslus, laikrodžius, nustojo kalbėti lietuviškai. Surinktą medžiagą ir tautosakines anketas grįžę perdavėme Mokslų akademijai. Deja, kai šiais laikais bičiuliai bandė jas surasti, jų ten nebebuvo.
Veronika: Baltarusijoje, pamenu, žmonės irgi nedrįsdavo lietuviškai šnekėti. Reikėdavo daug kartų pas juos nuvažiuoti, kad prabiltų. Nemažai kaimų prie Lydos, Astravo ar Vidžių esame apvaikščioję. O kiek sužinodavome, kai jie išsikalbėdavo!
Vidmantas: Užtat mes, žygeiviai, šiek tiek daugiau ir žinojome nei kiti. Dabar daug kas sako: mūsų mokykloje tokios istorijos nemokė. Mūsų irgi nemokė. Bet norėjome žinoti ir ieškojome. Žygeivystė buvo mūsų susikurta mokykla. Suvokėme, kad tai tam tikra pasipriešinimo forma, nors nieko nelegalaus lyg ir nedarėme. Domėjomės viskuo: istorija, literatūra, architektūra, filosofija, etnografija, kitų tautų kultūromis, kalbomis. Apie save šiandien galėčiau pasakyti, kad pagal išsimokslinimą esu inžinierius, pagal išsilavinimą – kultūros istorikas, pagal darbą buvau diplomatas ir politikas (iš pastarojo užsiėmimo į pensiją neišeinama). Dar – genealogas: jau senokai domiuosi nauja sritimi genetine genealogija.
Veronika: Žygeiviai dalyvaudavo ir kraštotyros ekspedicijose, ir „Poezijos pavasariuose“, ir Rasos šventėse, ir Ilgėse.
Vidmantas: Su Veronika mes susitikome ant Rambyno. Buvo ten tokia į akį krintanti, garsiausiai už visus traukė žiauriai liūdną dainą: „Nusipirksiu juodą suknią...“ Tada mes, kauniečiai, žygiavome partizanų takais po Tauragės miškus, tris dienas vaikščiojome, kol išėjome į Nemuno krantą, o vilniečiai garlaiviu iš Kauno atplaukė iki Rambyno. Aukštųjų mokyklų studentija neformaliai bičiuliaudavosi: Universitetas, Politechnikos institutas, Žemės ūkio akademija, kartais Konservatorija. Kad tarp mūsų būtų buvęs Pedagoginis institutas ir Aukštoji milicijos mokykla – nepamenu. Tuos ryšius palaikė buvę klasiokai, pasklidę po minėtas mokyklas.
Pamenu, ateina, regis, į Naujadvarį prie Eišiškių pora šimtų studentų iš Vilniaus, mūsiškių dar koks šimtelis... Saugumiečiai seka, perspėja mokyklas, kad nepriimtų nakvoti, nes šnekomis galime užkrėsti ne tik vieni kitus, bet ir vietinius. Šie žygiai daliai to meto Lietuvos akademinio jaunimo – šimtams, jei ne tūkstančiams judėjimo dalyvių – labai daug davė tiek fizine, tiek kultūrine, tiek krašto, tiek pasaulio pažinimo prasmėmis. Baigę mokslus, jie išnešiojo tas idėjas po visą Lietuvą.
Ar aukštųjų mokyklų studentai nejautė valdžios spaudimo dėl tokių tautinėmis idėjomis persmelktų žygių ir ekspedicijų?
Vidmantas: Po chruščiovmečio keletą metų iš inercijos dar tęsėsi santykinai laisvokos raiškos laikas, bet nuo 1968-ųjų Čekoslovakijos sutramdymo viskas smigo žemyn. Po truputį prasidėjo nevaldiškos veiklos persekiojimas, nyko laisvėjimo ženklai: nuo įvažiavimų į miestus pašalino herbus, jie dingo net nuo degtukų dėžučių etikečių. Buvo uždaryti Kultūristų, Pramoginių šokių klubai, Pantomimos teatras, pradėta varžyti saviveiklinę kraštotyrą, o Romo Kalantos susideginimą 1972 metais galima laikyti to laikotarpio pabaiga. 1973-iaisiais ir mane patį suėmė.
Kodėl būtent jus ir už ką?
Vidmantas: Nusibodo vien šnekėti – norėjosi kai ką ir nuveikti. Nes šnekam, šnekam, o kas iš to? Per žygeivius susipažinau su Šarūnu Žukausku, medicinos studentu. Nutarėme įsteigti organizaciją, kuri saugotų mūsų kultūrinę atmintį. Vis mėgdavau paskaitinėti prieškarinius žurnalus – „Trimitą“, „Kardą“, „Naująją Romuvą“, „Kultūrą“. Sugalvojome, kad reikia perspausdinti kai kuriuos gerus straipsnius. Kadangi bendraudavome ir su kultūros žmonėmis, tikėjomės, kad kas nors parašys naujų darbų, tad nusprendėme steigti spaustuvę ir užsiimti leidyba.
Svarstėme, gal pavyks užmegzti ryšius su užsieniu, išeivija. Žinojome, kad tokios organizacijos anksčiau ar vėliau užkliūva, tad reikia ją turėti be pavadinimo, be narių sąrašų. Aš pažįstu tris, tie trys pažįsta dar po tris... Kai yra užduotis, perduodame, kam reikia, bet vieni kitų nepažįstame. Tokia konspiracijos forma. Ir kuo mažiau domėtis, ką kiti daro, – tada nebus problemų išsisukinėjant per tardymus. Tikslas – spėti nuveikti kuo daugiau. Siekėme suaktyvinti visuomenę, kad po mūsų atsirastų, kas tęs darbus.
Tautinis pakilimas visame 7-ojo dešimtmečio socialistiniame lageryje buvo panašus ir susijęs su folkloro, liaudies meno atgimimu, kraštotyrininkų judėjimu.
1972-aisiais, dar prieš susideginant Romui Kalantai, visuomenėje jau tvyrojo įtampa. Nusprendėme palaikyti Vasario 16-osios tradiciją primindami, kad esame ir darbuojamės savo tautos, valstybės laisvei. Parašėme atsišaukimus, išspausdinome rašomąja mašinėle, padauginome fotografiniu būdu ir išplatinome. Aš – keletą šimtų Kaune, o Šarūnas perdavė į Vilnių ir į Vakarų Lietuvą. Į pašto dėžutes atsišaukimus sumėčiau kelios dienos prieš Vasario 16-ąją – kol sekliai dar neišėjo į gatves.
Maniškių KGB surado vienuolika. Viena dėstytoja perdavė tiesiai į saugumą, likusius kagėbistai susirankiojo eidami per butus. Buvau perspėjęs bičiulį, kad raidės nuo spausdinimo mašinėlės turi būti nedelsiant nuimtos, nes visi šriftų pavyzdžiai yra KGB registre. Bet po metų, kovo 26-osios vidurnaktį, skambina į duris Šarūnas su tokiu Sakalausku – atvežė man pasaugoti rašomąją mašinėlę, nes jiems neramu pasidarė. Šriftas nuimtas? Ne. Šiek tiek nusnūdęs rytą ruošiuosi į darbą. Truputį vėluoju. Kovo pabaigos rytas, saulėtas ir gaivus. Pereinu sankryžoje vieną gatvę, antrą, jaučiu, kažkas abipus eina šalia. Privažiuoja balta volga – akimirksniu užsuka man rankas, ir jau važiuojam.
Manęs laukė visa diena tardymo. Pasodino už stalo, atėjo saugumietis. Tardė keli pakaitomis. Aš švarko kišenėlėje turėjau kratant nepastebėtų užrašų su adresais ir pavardėmis žmonių, su kuriais išvakarėse bendrauta. Pusę dienos taikiausi, kaip man tuos popierius sunaikinti. Tardytojui nematant įsidėjau į burną, o ta išdžiūvusi, nuryti nepavyksta – už dantų užsikišau. Paprašiau vandens, šiaip ne taip nurijau tuos popierius. Tardė ilgai: kodėl, kur, ką, su kuo šnekėjau. Klausinėjo, iš kur pažįstu Veroniką, kas mus sieja. Matyt, sekė, nes išvakarėse buvome Vilniuje susitikę. Veronika po mūsų suėmimo taip pat buvo KGB apklausta.
Ką norėjo sužinoti?
Pirmiausia – apie organizaciją, kas kiti nariai. Nes savo atsišaukimą pasirašiau „Jaunosios Lietuvos“ sąjungos vardu. Prisistatydavome įvairiai, kad atrodytų, jog veikia ne viena organizacija. Mūsų procesas tuo metu buvo žinomas kaip „Kraštotyrininkų byla“. Klausinėjo, kodėl bendravome su latviais. Vėliau girdėjau, kad Lietuvoje ir Latvijoje kelis šimtus kvietė į apklausas, tardė, bet sulaikė tik mane, Šarūną, tą Sakalauską ir gydytoją Izidorių Rudaitį, kurį kaltino mums davus 100 dolerių ir keletą svarų (pinigus jis mums perdavė dauginimo aparatui pirkti). Gydytoją nuteisė trejiems metams už valiutines operacijas. Ir vėliau, jau Lietuvos Respublikos valdžia, atsisakė jį reabilituoti, nes juk ne politinis, o kriminalinis nusikaltėlis!
Mane tardė visą dieną. Vakare jau buvau gerokai išsekęs. Jau nujaučiau, ką jie žino ir ko – ne. Ir net neabejojau, kad manęs jokiu būdu nepaleis. Vidurnaktį kaip nepatyrusį naujoką pradėjo „vesti“ į kamerą – vos pastovintį, nevalgiusį, negėrusį, popierių prisirijusį, o ir emocijos veikia, pulsas užkilęs. Nuvedė į rūsį, toks Aleinikovas beldžia į KGB kalėjimo duris ir vis kartoja: dar pagalvok, prisipažink ir galėsi eiti namo. O aš tik mirtinai noriu miego. Jis vis beldžia ir šnypščia – dar pagalvok, dar pagalvok. Įleido į vidų tik po kelių valandų – kritau ant žemės ir iškart užmigau. Kitą dieną vėl kalbina. Sakau, mašinėlė – mano. Atsišaukimas – mano, ta pačia mašinėle rašytas. O daugiau nieko nežinau. Man rodo popierius: va, Sakalauskas apie tave kalba, kad jo tikslas buvo išsiaiškinti tavo vaidmenį organizacijoje. Sakau: ko jūs kišate man savo agentą? Jūsų agentas – jūs su juo ir aiškinkitės.
Nuvežė mane į Vilniaus KGB (tuometiniame Lenino pr. 40). Tardomas prasėdėjau KGB rūsiuose metus laiko. Teismas baigėsi kitų metų kovo mėnesį. Po teismo mus su Šarūnu dar bandė prijungti prie „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ bylos. Atsisakėme kalbėti.
Po daugybės kratų Lietuvos ir Latvijos kraštotyrininkų butuose, po šimto žmonių apklausų keturi iš tardomųjų – Kauno medicinos instituto VI kurso studentas Šarūnas Žukauskas, Kauno politechnikos instituto vokiečių kalbos dėstytojas Antanas Sakalauskas, gydytojas Izidorius Rudaitis ir inžinierius Vidmantas Povilionis – nuteisti už „antitarybinę veiklą“ kaip „ypatingai pavojingi valstybiniai nusikaltėliai“. Bet bausmės jums teko nevienodos?
Vidmantas: Šarūnui skyrė šešerius metus, Izidoriui – trejus, man, neįrodžius dalyvavimo antitarybinėje organizacijoje, paliko tik vieną kaltinimą – antitarybinę agitaciją ir propagandą. Dveji metai laisvės atėmimo griežtojo režimo pataisos darbų stovykloje. Teisme pasakiau trumpą kalbą: „Errare humanum est: nežinojau, kad egzistuoja draudžiamos knygos, – skaičiau visas. Jeigu knygų skaitymas yra nusikaltimas, tai esu labai kaltas. Daug jų perskaičiau.“ Tik teisme supratęs, kas ir kaip, kaltę dėl atsišaukimų prisiėmė Šarūnas: kad man atvežė mašinėlę, kuria pats spausdino, ir platino. Teismas atmetė jo parodymus kaip neįtikinamus. Priešingu atveju būrio kagėbistų visų metų darbas būtų nuėjęs niekais. Jam davė šešerius metus. Visus atsėdėjo. Grįžęs vedė, susilaukė dukros, bet tokio gyvenimo neatlaikė.
Po Mordovijos lageriuose praleistų metų 1975-aisiais grįžote į Kauną, dirbote įvairius atsitiktinius darbus. O kaip jūsų gyvenime vėl atsirado Veronika?
Vidmantas: Išėjęs iš lagerio, tarp žmonių jautiesi keistai – ilgokai atrodo, jog esi kitoks nei visi aplinkui. Ir tu juos kitaip matai. Grįžęs neradau savo karinio bilieto nei dokumentų. Be jų manęs neregistruoja, o neregistruotam neįmanoma darbo susirasti. Jei nedirbi, gali po kelių mėnesių būti pasodintas už valkatavimą. Niekas tų dokumentų nematęs ir nieko apie juos nežino. Parašiau tuomet pareiškimą, kad KGB pavogė mano dokumentus. Ir staiga jie pas juos atsirado. „Kam čia dar reikėjo rašinėti“, – sakė atiduodami. Su darbais – jau kita istorija.
Veronika: Pamenu, einu Vilniuje su drauge viena gatvės puse, o jis su draugu – kita. Sakau draugei: žiūrėk, ten mano vyras eina. Ta išpūtė akis: iš kur tu žinai? Susitikome, užsukome visi į „Vaivą“, išgėrėme kavos. Paskui jau tik su Vidmantu ėjome į Čekijos vaikų choro koncertą Paveikslų galerijoje, t. y. Katedroje. Po koncerto jis pakvietė mane važiuoti į Kauną, į svečius.
Vidmantas: Atvažiavo ir pasiliko visam gyvenimui. Rugpjūčio 25-ąją bus 48 metai, kai mes kartu.
Ar paskui dar dalyvavote žygeivių judėjime?
Veronika: Jau buvo kiti žygeiviai, kita karta, bet važiuodavome, dalyvaudavome, dainuodavome – tuo metu dirbau Mataičių teatre, Kaune dar veikė Keliautojų klubas. Kraštotyrininkai mūsų išsigynė jau tada, kai Vidmantą suėmė. Daug kas pereidavo į kitą gatvės pusę, kad niekas nepamatytų besikalbančių su mumis.
Vidmantas: Pamenu, 1983 metais, per Dariaus ir Girėno 50-ąsias žūties metines, su Kauno keliautojų klubu keliais autobusais grįždami iš lakūnų gimtinių užsukome į karių kapines Šančiuose uždegti žvakučių prie jų kapo. Kažkas iš keliautojų pradėjo deklamuoti eiles. Nepažįstamas tipas iš šalies ėmė mus tildyti, perspėjo, kad jokių gėlių ir žvakučių nebūtų. Aš jo paklausiau: kas tu toks, kas tave čia kvietė? Ir patariau dingti, kol ne vėlu. Jis taip ir padarė. Padėjome žvakutes, padainavome, o grįžtant iš kapinių mane kažkas už rankų – ir į gaziką.
Einu Vilniuje su drauge viena gatvės puse, o jis su draugu – kita. Sakau draugei: žiūrėk, ten mano vyras eina. Ta išpūtė akis: iš kur tu žinai?
Nugabeno kartu su dar vienu suėmimo veiksmą nufotografavusiu vyruku į man jau pažįstamą saugumo pastatą Kaune. Palaikė profilaktiškai prie tardytojo durų, kad įsibaugintume. Išnaudojau tą laiką instruktuodamas šalia sėdintį naujoką, kaip laikytis ir ką sakyti tardymo metu. Kagėbistui paaiškinau, kad susirinkusiems kapinėse pagarbiai elgiantis priėjo kažkoks tipas ir ėmė šūkauti, trikdyti rimtį, tai man teko jį mandagiai pasiųsti šalin.
Sakau: jeigu tai jūsiškis, atskaitykite jam paskaitą apie elgesį viešojoje vietoje. Pareikalavau mus paleisti, nes esame sulaikyti be jokios priežasties. Besiaiškinant su kagėbistu, koridoriuje pasigirdo kažkoks triukšmas. Pasirodo, atvažiavo du autobusai žmonių, suėjo į saugumo pastatą gal apie keturiasdešimt ir sako: atvažiavom pasidomėti, kodėl sulaikėte mūsų draugus. Saugumiečiai sutriko ir mus išleido. Turiu pasakyti, kad anais laikais tai buvo retas įvykis. Dar daug kas bijojo. Tačiau jau atsirasdavo ir nebijančių.
Bet juk auginote tris vaikus, gimusius vienas po kito. Turėjo būti neramu dar ir dėl jų?
Veronika: Taip, vaikai atskubėjo greitai, beveik pamečiui. Tai ir nebelikdavo laiko važinėti į ekspedicijas – su jais reikėdavo sėdėti.
Vidmantas: O tai, kad mane nuolat sekė, priėmėme kaip įprastą dalyką. Vis matydavau, kaip iš tolo seka. Kai pastebėjo, kad juos matau ir nebijau, bandė spausti iš arti, lindo į kiemą, namus, žiūrėdavo pro langus. Bandė įgąsdinti, kad nei namuose, nei svečiuose nebūtume ramūs.
Kaip dabar prisimenate tą laiką, kai keliaudavote po kalnus, po kaimus, kalbindavote senus žmones, užrašinėdavote dainas ir pasakojimus, diskutuodavote per naktis ir jus visus vienijo žygeivių idealizmas?
Vidmantas: Toks buvo mūsų gyvenimas su visa jo kultūrine aplinka, lankomais lietuviškais kaimais, su ilgais žygiais, pogrindine spauda, pokalbiais, bičiuliais, slaptais susiėjimais. Tai mums leido jausti pilnatvę, nes žinojome, kur gyvename, kas esame, kokia praeitis ir dabartis mus jungia. Supratome, jog turime atsisukti į šeimą, auklėti savo vaikus, kad užaugtų padorūs žmonės, siektų žinių, gerbtų protėvius, dirbtų savo tautai ir mokėtų būti laimingi bet kokiomis sąlygomis. Galime tik padėkoti Dievui už tokį mums skirtą gyvenimą.
Veronika: Mes jautėme, kad tėvynė gali būti ir didžiulis laimės šaltinis. Ji suteikė mums ramybės, nes mus supo sava aplinka ir sava kalba.
