„Investuokite į prabangius amžinus drabužius“, „nekaupkite pigių drabužių“, „rinkitės kašmyrinį megztinį“ ir panašiai. Studijų laikais iki skausmo svajojau apie brangų drabužį, investiciją, nes brangiausia, ką galėjau sau leisti, tai iš santaupų nusipirkti audinio gabalą ir pasisiūti iš jo – nors ir svajonių drabužį, bet ne tas pats. Dabar daug kas ginčytųsi, kad siūtis yra brangiausia, tačiau taip neatrodė mums, dizaino katedros studentams. Bent jau man.
Tad vėliau, kai pinigų imdavo atsirasti daugiau nei tik audiniui, negalvodama išleisdavau juos brangiems daiktams – vedama visokių minčių, tiksliau, minėtų stereotipų: kad jie visada bus man svarbūs (nes brangūs), kad niekada neišeis iš mados, nes amžina klasika bla bla bla.
Tačiau kašmyras už 30 Eur ir už 200 Eur vienodai neprabangiai susiburbuliavo; kūnas pasikeitė ir numatytoji amžinoji suknelė nebeguli taip gerai; odinis švarkas, kurio kainą sužinojęs vyras tik iš šoko kilstelėjo antakį, atsibodo tiek, kad net norėdama negaliu jo niekur priderinti. Sportiniai bateliai, kuriuos sergėjau laukdama išpardavimo, liūdnai riogso lentynoje, nes galop supratau, kad sportbačiai, išskyrus funkcionalumą oro uostuose, man tiesiog nepatinka.
Kaip kokia pretenzija „brangiam amžinumui“ spintoje kabo fast fashion palaidinė, kuri net po 10 metų man patinka. Ji yra priešingybė visko, kuo buvome įpratę tikėti apie ilgaamžius, amžinus drabužius: ji ne juoda, ne balta, ne pilka, ne marškiniai. Ne kašmyras ir ne šilkas. Tai alyvinė su violetinėmis, smaragdinėmis ir turkio spalvos gėlėmis, viskozės, medvilnės ir poliesterio pluošto kelių siūlių palaidinė su nuostabiu kaspinu po kaklu, už kurią nepaklojau savo mėnesio atlyginimo. Neatsimenu, kiek ji kainavo, bet žinau, kad ji buvo pigi. Bet ji tinka man ir mano stiliui; ji dera su mano mėgstamomis spalvomis, su ja jaučiuosi kaip už milijoną. Ji net neturi sukaupusi kažkokių ypatingų prisiminimų, ji tiesiog drabužis – labai geras man drabužis. Ji iš fast fashion tapo slow fashion daiktu, tai ilgiausiai mano spintoje užsibuvęs daiktas, kurį vis dar su malonumu nešioju, kai tuo tarpu „investicijos“ primena nei daug, nei mažai – apie savo kainą. Jų brangumas svarbus tik tol, kol jie kabo parduotuvėje.
Mano spintoje autoritetingiausiais tampa darbščiausieji drabužiai: kurie tinka, kuriuos dažniausiai vilkiu ir kurių negaila transformuoti į kažką, kai savo laiką atitarnauja. Tai yra, drabužis pereina visą savo gyvenimo ciklą ir net papuola rojun, atgimęs sofos pagalve. Jei tai ne sustainable living, tai nežinau, kas tai yra. Negaliu šito padaryti nei vienai brangiai suknelei-investicijai, tam odiniui švarkui ar batų porai – rankos nekyla jų parduoti, karpyti ar ardyti.
Tačiau investuoti į brangius drabužius šiais, sąmoningo šopingo, laikais atrodo kaip vienintelis teisingas būdas: nešvaistyti pinigų pigiems drabužiams, o investuoti į amžiną. Jei pastebėjote, net sakiniuose „pigūs drabužiai“ dažnai atsiranda šalia „švaistyti“, brangūs – šalia „investuoti“. Visgi, kuo toliau, tuo skausmingiau realybė primena apie brangiuosius, kurie kabo ne tik man primindami apie išties iššvaistytus pinigus – ypač jei turėsime omeny pay-per-wear – kainos ir dažnumo dėvint proporciją. Aišku, dar yra kitas investavimo į brangius drabužius aspektas, apie kurį ne visada norisi kalbėti – tai investavimo į savo savivertę.
Brangių drabužių investicijos neigia tai, apie ką yra mada: saviraiška, būdas pasakoti apie save, atsinaujinimas. Kažkada sakiau ir net po daugybės diskusijų, perskaitytų tekstų tikiu, kad geriausia investicija, tvariausias yra drabužis, kuris patinka ir tarnauja. O charizmatiškosios Kerės iš „Sekso ir miesto“ posakis „I like my money where I can see it – hanging in my closet“ skamba smagiai, bet moderniame – tvarios, funkcionalios, individualios mados – kontekste yra nebeaktualus.