Jis buvo pirmasis dainininkas, savo balsą įrašęs į plokštelę. O kadangi tai buvo nauja ir brangi pramoga, ši garbė teko ne bet kam: daugelis melomanų prisiektų, kad Enrico CARUSO (1873–1921) – talentingiausias visų laikų tenoras, kurio iki šiol niekas nesugebėjo pranokti.
KARŪNOS KLAUSIMAI. Vėliau plokšelės buvo leidžiamos šimtais, Caruso įrašė daugelį savo arijų ir vien iš jų uždirbo porą milijonų JAV dolerių, tada prilygusių Ali Babos lobiui. Ar padoru skaičiuoti svetimus pinigus? Taip, nes Caruso karūna nuo to nei pakryps, nei nukris, o portretas įgaus naujų atspalvių. Mat tenoro biografija panaši į kitų talentingų jo amžininkų: skurdi vaikystė ir begalinis noras tapti turtingam.
BEVEIK SAVAS. Sakoma, Caruso turėjo šiltą, jaukų balsą, ir kiekvienas, net prievarta atvarytas į operą, atkusdavo, nes manydavo, kad dainuojama būtent jam. Bet iš scenos sklindantys fluidai neapsiribojo vien maestro žavesiu. Caruso toks ir buvo – mielas, savas, lengvai apgaunamas, naivus kaip vaikas. Ir jo kelias į šlovę kiek kitoks nei mitresnių kolegų. Na, bent jau nebuvo nė vieno skandalo, kuris diskredituotų menininką, parodytų norą lipti per galvas.