Ar tikra meilė egzistuoja? Tokį klausimą bent kartą gyvenime, ko gero, sau yra uždavęs kiekvienas. Deja, rasti atsakymą ir tuo labiau – tokią meilę patvirtinantį žmogų – nėra paprasta. Vis tik, vieno iš lėlių teatro Lietuvoje pradininkų, kone legendinio scenografo ir dailininko Vitalijaus Mazūro bei jo žmonos aktorės, lėlių teatro „Paršiukas Ikaras“ bendraįkūrėjos Nijolės Bižanaitės-Mazūrienės gyvenimo scenarijus patvirtina – likimas būna maloningas. Jau 50 metų santuoką puoselėjantys menininkai atrodo kaip jauni įsimylėjėliai, negali vienas be kito gyventi, o rugpjūčio 10-ąją auksinių vestuvių proga pora darkart susituokė, šįkart – bažnyčioje. „Tikiu, kad Vitalijus man buvo siųstas iš aukščiau“, – jaukų pokalbį su portalu Žmonės.lt pradeda N.Bižanaitė ir V.Mazūras.
Įžengus į jaukius Vitalijaus Mazūro ir Nijolės Bižanaitės-Mazūrienės namus Vilniaus senamiestyje kaipmat pasijunti it teatro užkulisiuose. Juose – apstu dailininko gamintų dekoracijų, pieštų paveikslų ir svarbiausia – jo rankų darbo lėlių, „vaidinusių“ ne viename poros kurtame spektaklyje. Lėlių teatro „Paršiukas Ikaras“ įkūrėjai savo svetainę papuošė ir naujais atributais – gėlėmis, kurias dovanojo jų vestuvių svečiai.
Pasikalbėti portalą Žmonės.lt V.Mazūras ir N.Bižanaitė pakvietė ypatingu metu – vidurdienį: kasdien šią valandą jie jau dešimt metų geria kavą. Nors tokios pertraukėlės reikšmingos buvo ir anksčiau, ypatingas ritualas gimė tik įsigijus kavos aparatą.
„Vidurdienį skrandis jau reikalauja kavos. Dabar net iš paplūdimio bėgame jos atsigerti, nors būna, kad susėdame ir penkiolika minučių prieš ar po 12 valandos“, – gurkšnodamas mėgstamą gėrimą portalui Žmonės.lt pasakoja V.Mazūras.
„Tradicija įsitvirtino, kai prasidėjo pandemija – nebuvo kur išeiti, tad gyvendavome nuo kavos iki kavos. Dabar visada šiuo metu laukiame svečio,“ – sako N.Bižanaitė ir su vyru pasakoja apie daugiau nei prieš pusamžį įvykusią savo pažintį, tekusius išbandymus ir laimingos santuokos paslaptį.
Nugalėjo net netekėjusias pretendentes
Vitalijaus Mazūro ir Nijolės Bižanaitės „kupidonu“ galima vadinti Šiaulių dramos teatrą, mat būtent čia 1971-aisiais įvyko lemtingoji pažintis. Tuomet jauna, ką tik aktorystės studijas Vilniuje baigusi aktorė buvo paskirta vaidinti Šiauliuose. Kaip tik tada iš Vilniaus atvyko talentingas ir, kaip priduria Nijolė, labai liesas dailininkas V.Mazūras, dėl kurios pakvaišo bene visos teatro merginos.
„Aktorės ėmė kalbėti – jis nevedęs, viengungis! Kartą aš laukiau repeticijos kambaryje ir sakiau posmą iš spektaklio „Meilė, velnias ir džiazas“, kuriame vaidinau Beatričę. Cituoju: „Gulčiau čia pat ant žemės, atsiduočiau lyg priepuolio pagauta ir tai būtų lyg pirmas pavasario žiedas!“. Vitalijus tuomet ėjo pro šalį ir mane pamatė. Taip aš nurungiau visas netekėjusias merginas“, – didžiuodamasi prisimena pašnekovė, kuri iki V.Mazūro jau buvo kartą ištekėjusi.
Vitalijus priduria, kad kiekvienas turi savo momentus. Jis pamena, kad tuomet buvo statoma pasaka „Devyniabrolė“, kuriai jis gamino dekoracijas, o Nijolė atliko pagrindinį – Elenytės – vaidmenį. Tai jam buvo labai reikšminga: menininkas turi septynis brolius ir sesę Eleną.
„Visai kaip pasakoj... Buvo likimo nulemta, kad susitiktume ir grįžtume į Vilnių“, – į kalbą apie gražų sutapimą įsiterpia N.Bižanaitė.
Vėliau Šiaulių dramos teatras, kuriame jiedu dirbo, išgyveno krizę – teatro bendruomene siekė išvaryti režisierių Karklelį. Suirutė paveikė ir kolektyvo darbą, tačiau vieną spektaklį Vitalijus išgelbėjo per naktį jam pagaminęs dekoracijas. Įvykus premjerai menininkų pažintį paženklino momentas, po kurio, kaip teigia Nijolė, tarp jų įsižiebė fizinė trauka.
„Po vakarienės visi išsilakstė, o vėliau sugrįžę sėdo atgal prie stalų. Aš pats atsisėdau ant kito suolo ir tada prie manęs atėjo Nijolė. Ji atsisėdo šalia ir pasakė: „Aš iš čia niekur neisiu“. Taip šilta pasidarė“, – prisiminęs šypsosi V.Mazūras.
Ryšys tarp Vitalijaus ir Nijolės sustiprėjo išvykos į pirtį Bubių kaime metu. Nijolė čia lankėsi pirmą kartą gyvenime, tačiau tikėjo, kad jos simpatija – patyręs ir pirties pramogos jam bus jau pažįstamos. Vis tik dailininkas taip pat buvo naujokas, bet dėl patinkančios merginos ryžosi pirmą ir paskutinį kartą šokti į šaltą ežerą.
„Paaiškėjo, kad tai darė dėl manęs. Vėliau sekė dideliausi pabučiavimai ir pakvietimas: „Jeigu tu atvažiuosi pas mane į Vilnių, tai galėsi ir pasilikti“. Praėjo kažkiek laiko ir aš atvažiavau“, – su Žmonės.lt dalijasi pašnekovė.
Tuomet juos vėl palepino dėkingas sutapimas. Nijolė pirmaisiais studijų metais neturėjo daug darbo, todėl turėjo laiko ir galėjo jį skirti naujai simpatijai. Ilgainiui ji ėmė vis dažniau atvažinėti į Vilnių.
„Jei man darbai teatre būtų buvę įdomūs, gal ir nebūčiau važiavusi į pasimatymus, bet ten buvo taip neįdomu! Už teatrą geriau buvo dailininkas, tad nėriau į meilę. Vėliau režisierius Vabalas kvietė mane filmuotis, tad turėjau pasirinkti – vaidinti ar ištekėti už vyro, kurį labai mylėjau. Pasirinkau antrąjį variantą“, – šypteli N.Bižanaitė.
Gyvenimo teatras
1971-aisiais susipažinę N.Bižanaitė ir V.Mazūras po metų santuoką įteisino civilinės metrikacijos biure. Ilgainiui jie tapo pora ne tik gyvenime, bet ir darbe, nors lėlės, dabar užimančios didelę dalį Mazūrų gyvenimo ir namų, jų pažinties pradžioje nefigūravo.
„Labai nenorėjau į tą lėlių teatrą, bet kitur jau negavau darbo ir ėjau pas Vitalijų. Aš nieko apie jį nesupratau“, – atvirauja Nijolė, vėliau lėlės pamilusi ne mažiau nei V.Mazūras.
Pora kone visą gyvenimą dirbo kartu. Iki 1994-ųjų V.Mazūras buvo Vilniaus teatro „Lėlė", dailininkas, kurį laiką – teatro vyriausiasis režisierius ir meno vadovas, vėliau – vyriausiasis dailininkas. Keletą metų čia vaidino ir Nijolė. Pasibaigus etapui šiame teatre, Vitalijus su žmona dirbo Valstybiniame Jaunimo teatre – scenografas buvo lėlininkų trupės režisierius, o aktorė vaidino spektakliuose.
Su šiuo laikotarpiu porą sieja daug prisiminimų. Dalis jų – brangūs ir nostalgiški, tačiau Nijolė prisimena dažnai susidurdavusi su įvairiomis teatro nuostatomis. Viena tokių – žmona vyrui turi būti po padu.
„Aš – sovietinių laikų artistė. Buvau įpratusi, kad kai vyras kalba, aš, režisieriaus žmona, tyliu. Vitalijus buvo labai energingas, gyvybingas, o aš turėjau labai laviruoti, paklusti – nebuvau įžymi. Dabar man taip gera, kai vyras klauso! Ne feministė esu, bet vadovauti privalau, nes kitaip mane traukia atgal“, – tikina pašnekovė.
Aktorė su dar kita nuostata susidūrė atsiradus vaikams. Dukra Beatričė gimė per tėvų per santuokos metines – rugpjūčio 10-ąją ir buvo pavadinta pagal Nijolės personažą spektaklyje „Meilė, velnias ir džiazas“, o vėliau į pasaulį pasibeldė ir sūnus Kristijonas.
„Nenorėjau vaikų leisti į darželį, mat jie už valandos pareidavo namo. Taigi, kai repetuodavome, vesdavomės vaikus kartu į teatrą, palikdavome Vitalijaus kabinete su popieriaus lapais, dažais ir užrakindavome. Mane laikė privilegijuota, kad aš, režisieriaus žmona, į teatrą atsivedu vaikus, nors visi galėjo tai daryti!, – prisimena N.Bižanaitė ir priduria, kad prieš mokyklą juos vis tik nuvedė į darželį. – Tada smegeninė atsidarė – kaip gera, kad esi laisvas! Anksčiau repetuojant visada galvodavau, kaip ten laikosi vaikai.“
Svajonė apie nuosavą teatrą 1997-aisiais tapo realybe. V.Mazūras su žmona Vilniuje įkūrė lėlių teatrą „Paršiukas Ikaras“ ir ėmė rodyti spektaklius vaikams. Aktorė pripažįsta, kad šiuo žingsniu ji labai džiaugiasi ir jaučia, kad jie su Vitalijumi – komanda. Jos vyras – tikras režisierius, galintis nukreipti ją tinkama linkme.
Žmonos indėlį į kūrybą pripažįsta ir Vitalijus: „Žinot, darbas yra darbas. Kai žiūrim filmus, ten rodo, kad policininkas policininkės negali įsimylėti, nes tuomet gali pergyventi dėl kažkokios svarbios operacijos ir nepataikyti, kur reikia. Kai repetuodavome teatre, mes ir pasiginčydavome, ir ašarų, ir perkūnų būdavo, bet Nijolė mane daug ko išmokė.“
Nors Mazūrų šeima su atžalomis didelę gyvenimo dalį praleido teatre, tėvų pėdomis pasekė tik vyriausioji dukra. Moteris ilgus metus dirbo teatro administratore Panevėžyje, dabar – ūkvede kino teatre „Garsas“, o sūnus Kristijonas tapo kompiuterių specialistu. Su teatru gyvenimo nesieja ir trys menininkų anūkės.
„Beatričės dukra Goda baigė verslo studijas Kopenhagoje, Kristijono dukra Miglė – Niukasle, o jo marčios dukra Gabrielė studijavo Lietuvoje, – dalijasi N.Bižanaitė. – Goda sakė – močiute, jūs su seneliu mane ten išgrūdot. Kai mėnesį dirbome Danijoje, ji tokį įspūdį paliko po sovietinio laikotarpio! Aš atsigavau, pasijutau žmogumi, moterimi, gerbiama ir turint pinigų iki soties. Tą mėnesį gyvenau kaip pasakoje ir grįžusi vis pasakodavau apie tai Godutei. Dabar taip gaila, kad anūkes įkalbinau keliauti to pasaulio ieškoti ten – man reikia jų čia!“
Amžini įsimylėjeliai
Per pusamžį bendro gyvenimo V.Mazūras ir N.Bižanaitė kartu patyrė ir džiaugsmų, ir skriaudų. Vis tik tvirta jų santuoka atlaikė visus gyvenimo vėjus ir pasiekė penkiasdešimtąsias metines. Minėdami auksines vestuves, jie dar kartą susituokė, tik šįkart meilę prisiekė prieš Dievą. Paklausti, kodėl to nepadarė anksčiau, jaunavedžiai įvardija keletą priežasčių.
„Anksčiau nebuvo laiko, o kai atgavom nepriklausomybę, nuėjau pas labai seną kunigą išpažinties. Jis man pasakė, kad negaliu tuoktis, nes mano pirmas studentiškas vyras dar gyvas, tad su Vitalijumi turiu gyventi kaip su broliu. Aš taip užpykau tada!
Pagalvojau – nesąmonė. Į Šiaulius išvažiavau dar būdama santuokoje, bet su vyru jau nebegyvenome kartu. Dėl žmogaus, kuris gal buvo jaunystės klaida ir su kuriuo nieko bendro nebeturėjau, negalėjau ištekėti už Vitalijaus. Vėliau mano dėstytoja pasakė: „Tu ne pas tą kunigą nuėjai. Aš jau šešis kartus šliūbą ėmiau“, – juokiasi N.Bižanaitė.
Po to ji ilgai nebevaikščiojo į bažyčią, tačiau ilgainiui ėmė joje apsilankyti vis dažniau. Sekmadieniais pora į mišias keliauja kartu, nors Vitalijus pabrėžia – už religiją jam yra įdomesnis kosmosas.
„Pandemija, karas žmones iškankino, o tikėjimas siūlo viltį, meilę. Mane tėvai to mokė, bet aš nuo religijos bėgau, o dabar prie jos grįžtu. Norisi gyventi ramiau, draugiškiau, kaip mokoma bažnyčioje, nors anksčiau sakydavau – geriau pragare, nes linksmiau“, – šypteli Nijolė.
Savo vestuvėms jie pasirinko pasaulietinę Vilniaus Dievo Gailestingumo šventovę. Pora tikina – dabar kunigai pasikeitę, yra modernesni, o mišios, jaunimo skaitomi tekstai ir giesmės – labai gražios.
„Mūsų ceremoniją kunigas vedė be mikrofono, nes kitu atveju dėl skleidžiamo aido nebūčiau girdėjęs, ką kalba. Mes ne klūpėjome, o sėdėjome foteliuose, nes mano vienas kelis pradurtas. Anksčiau skaudėjo sąnarį, todėl gydytojas su tokio dydžio yla, kokią turiu savo dirbtuvėje, „pakšt“ pradūrė kapsulę ir suleido vaistus, – juokauja Vitalijus. – Vis tik ceremoniją atlaikiau. Link altoriaus taip pat ėjau susirietęs, bet tiesinausi, kiek galėjau.“
Nijolė šypsosi – dar kartą ištekėjus už brangaus vyro jai pasidarė labai ramu. Jų meilę paliudijo vaikai, anūkai, Vitalijaus broliai ir draugai, kurie su jaunavedžiais šventę pratęsė viename sostinės restoranų.
Galiausiai uždavus tradicinį, bet visus taip dominantį klausimą – kokia yra laimingos santuokos paslaptis – Vitalijus papasakoja vieną istoriją.
„Iš Amerikos buvo atvažiavęs vyras, kuris fotografavo žydų kvartalus. Nijolė jį atsivedė į virtuvę, nes per langą šis norėjo nufotografuoti aikštę, esančią priešais mūsų langus. Jis pasisiūlė nufotografuoti ir mus. Vėliau atsiuntė žurnale patalpintą nuotrauką, kurią lydėjo prierašas „Du įsimylėjėliai“, – Vitalijus.
„Mes, ko gero, ir esam vis dar įsimylėję, nes negalim būti vienas be kito“, – žiūrėdama į vyrą sako N.Bižanaitė.
„Mus sieja svarbiausias dalykas – tikra meilė, tačiau jos teko labai ilgai laukti“, – pokalbį užbaigia V.Mazūras.
Fotogalerija:
