Lietuvoje laimę radusi Tetiana Lipnickienė: „Didžiuojuosi, kad esu ukrainietė, ir tikiu mūsų pergale“

Tetiana Lipnickienė / Asmeninio albumo nuotr.
Aurelija Savickienė
AA

Žavi šviesiaplaukė atsisėda ir maloniai nusišypso. Kai pradeda kalbėti, net užsimiršti, kad bendrauji su ukrainiete, kuri tik penkerius metus gyvena Lietuvoje – jos lietuvių kalba praktiškai be akcento. Kuo gilesnis pokalbis, tuo jautriau skamba, o kartais neužbaigti nutyla žodžiai. Pasvalio krašte gyvenančiai Tetianai Lipnickienei šios savaitės košmariškos. Ne tik tėvynė bombarduojama, bet ten, mūšio lauke, ir jos mama. Su ginklu ir nesiruošianti niekur trauktis.

Pradėkime nuo jūsų šaknų, kiek žinau, gimėte ne Ukrainoje?

Abu mano tėvai – ukrainiečiai. Tėtis buvo pasienietis, kareivis. Jiedu su mama susipažino labai jauni. Kai tėčiui buvo per dvidešimt, o mamai – tik aštuoniolika, jie jau turėjo dukrą – mano sesę. Ir tada tėtis gavo siuntimą vykti į Turkmėniją. Visa šeima važiavo. Atsidūrė šalia Afganistano pasienio, karinėje bazėje. Ten 1991 metais gimiau ir aš.

Po dvejų metų grįžome į Ukrainą ir įsikūrėme Mykolajive – pietinėje šalies dalyje. Gal ir gerai, kad nieko neprisimenu iš Turkmėnijos, nes nieko gero ten nebuvo, išskyrus kalnus. O taip – vien smėlis, kareiviai, jokių vaikų.

Koks tuo metu buvo gyvenimas Ukrainoje?

Tėtis baigė akademiją, nes siekė aukštų tikslų. Ir jam pavyko – gavo darbą Ukrainos ambasadose įvairiose šalyse. Paprastai vykdavo vienas, nes mes buvome mažos, sesuo tik pora metų vyresnė už mane. Tai mama nenorėjo mūsų tąsyti. Likdavome Mykolajive. Kai buvau vaikas, nekreipiau dėmesio į miesto pastatus. Vėliau supratau, kad Mykolajivas – labai įdomus, pramoninis miestas. Iki šių metų vasario 24 dienos buvo labai gražus. Kasmet dideliais žingsniais modernėjo.

Prie šių metų, žinoma, dar prieisime, o, kalbant apie vaikystę, jūs vienu metu buvote išvykusi iš Ukrainos?

Kai man buvo šešiolika, visi kraustėmės į Lenkiją, į Varšuvą. Trejus metus joje gyvenome. Man ten patiko, bet norėjau grįžti į Ukrainą. Lenkija nebuvo mano tikslas. Be to, Varšuva man nesiskyrė nuo Kyjivo, kuris irgi labai modernus, turintis puikius universitetus. Į vieną jų ir įstojau.

Pasirinkau aviacinės ekologijos inžineriją Kyjivo aviacijos universitete. Studijos vyko anglų kalba. Rinkausi tarp kompiuterinių technologijų ir šios specialybės. Sprendimą nulėmė tai, kad ekologo inžinieriaus ne tokia populiari, labai šiuolaikiška. O IT srityje vis tiek dirbau, iki atvykdama į Lietuvą.

Universitetą baigėte 2013 metais, kai prasidėjo Maidanas?

Taip, tikriausiai žinote, kad viskas prasidėjo nuo grupelės studentų, kai milicija prieš juos panaudojo jėgą – jaunuolius mušė. Pradžioje protestas buvo labai mažas, bet greitai išaugo. Maidane susirinkdavo tiek žmonių, kad nelikdavo vietos net kur atsistoti. Vienybė buvo tokia stipri. Ir tai lėmė, kad kitai pusei nepavyko nieko padaryti.

Ir jūs pati ten dalyvavote?

Taip, žinoma. Gal neturėčiau taip sakyti apie savo alma matter, bet mano universiteto vadovybė, deja, palaiko buvusio prezidento Janukovičiaus politiką. Vis dėlto studentai patys sprendžia. Ir mes nusprendėme prisidėti.

Vėliau į Maidaną rinkosi ne tik studentai – atvažiavo daug žmonių iš kitų regionų. Tai jau buvo ne grupelės, bet visos tautos reikalas. Atsirado palapinių miestelis, kur skirtingo amžiaus vyrai saugojo teritoriją.

Kiti tiesiog po darbų atvažiuodavo ir visą naktį budėdavo, po nakties – vėl į darbus. Mes dainavome, vienas kitą palaikėme ir svarbiausia saugojome vienybę, kad mūsų neišdraskytų. Tai buvo mažas karas sostinės viduje. Tiesa, aplinkiniuose rajonuose gyvenimas nesustojo. Visi dirbome, bet visi ir draugiškai bent kažkuo bandėme padėti.

Tetiana Lipnickienė / Asmeninio albumo nuotr.

Mums, įvykius stebintiems iš šalies, visada buvo labai baisu, neramu, o kaip jautėtės jūs, ten dalyvaudama?

Jautėsi labai didelė ramybė, jei taip galima sakyti. Žinoma, daug žmonių žuvo, turime alėją, kur mirė pirmieji berniukai. Ten naudotas ginklas – ne kokie guminiai šoviniai, bet rimtos kulkos. Daug žmonių žuvo. Vis dėlto mes nebijojome.

Sužeistų turėjome ir savoje aplinkoje, bet pora operacijų ir sveikas, gyvas (šypsosi). Kai viskas baigėsi, jau matėme, kad čia tik į gera. Mūsų negerbiamas prezidentas Janukovičius pabėgo. Tiesa, nuo jo viskas ir prasidėjo, kai nepasirašė sutarties dėl stojimo į Europos Sąjungą. Mes nuo 1991 metų to norėjome, norėjome būti su Europa, bet Jaunukovičius nutarė, kad einame su Rusija. Tikrai buvo kvailas (šypsosi).

Bet jam Ukraina nieko ir nereiškė – jis net nemokėjo mūsų kalbos. Iš mano rato už jį niekas nebalsavo: mes žinome, kad viskas buvo sutvarkyta neteisėtai ir neva jį tauta išrinko. Kai po Maidano lankiausi jo viloje, galvojau – nebloga investicija iš visų mūsų pinigų.

O kokia jūsų nuomonė apie dabartinį Prezidentą?

Kai Volodymyras Zelenskis pasiskelbė, kad kandidatuos, iškart kilo didelis susidomėjimas. Tuo metu galvojau, kad jis yra geras verslininkas, – pritrauks gerų investicijų, moka prikaustyti dėmesį. Mūsų politikoje trūko šviežių idėjų, apskritai visi veidai seni, o mes, jauni žmonės, daugybe politikų nepasitikime. Tada galvojau, kad bus 50 su 50: arba gerai, arba blogai.

Negąsdino, kad Zelenskis neturėjo politinės patirties, nes juk visi jos įgyja, kai jau būna politikoje. Negali tiesiog baigti universitetą ir viską mokėti, turėti patirties. Ir dabar jis atsirado ten, kur jo reikia, tada, kada jo reikia. Nemanau, kad buvęs Prezidentas Petro Porošenka taip sėkmingai tvarkytųsi tokioje situacijoje, kokia yra šiandien.

Natūralu, kad vis užbėgame į priekį ir pakrypstame link šių dienų įvykių, bet dar grįžkime atgal. Žinau, kad turite vieną didelę aistrą?

Taip, labai mėgstu sportą. Sportuoti pradėjau po universiteto. Labai susidomėjau triatlonu. Tuo gyvenu ir šiandien (šypsosi). Viskas prasidėjo nuo bėgimo. Užsiregistravau pirmam nuotoliui – 10 km. Stoviu prie starto linijos ir nežinau, ar finišuosiu, ar ne. Bet po pusės distancijos supratau, kad man viskas gerai, kad galiu bėgti.

O dviratis, plaukimas?

Anksčiau labai bijojau vandens, kol nesupratau, kad yra didelis skirtumas tarp baseino ir atviro vandens. Psichologinis skirtumas. Plaukti, kur šalta, kur gylis 15 metrų, psichologiškai sunku. O važiuoti dviračiu išmokė treneris. Specialiai pusmečiui išvykau į Kiprą, nes ten puikios sąlygos dviratininkams. Porą kartų griuvau, bet nieko (šypsosi).

Kipre dirbau savo darbus nuotoliniu būdu ir ruošiausi rimtoms triatlono varžyboms. Triatlonas nėra pigus sportas. Be to, reikia skirti daug laiko, nes keliauji po visą pasaulį. Greitai supratau, kad noriu profesionaliau įsilieti ir parašiau triatlono federacijai, ar galima tapti jos nariu. Po pusės metų gavau atsakymą, kad yra galimybė gauti akreditaciją. Taip ir gavau teisėjo licenciją. Visur galiu teisėjauti: nuo jaunimo čempionatų iki olimpiados.

Tetiana Lipnickienė / Asmeninio albumo nuotr.

Triatlonas būna įvairių nuotolių, koks yra jūsiškis?

Taip, triatlonas būna trumpų, vidutinių, ilgų, ekstremalių distancijų. Mano – ilgoji. Esu įveikusi 70 mylių: 2 km plauki, iškart sėdi ant dviračio ir mini 90 km, o tada bėgi pusmaratonį – 21 km. Finišą pasiekiau ir dar po jo su drauge pusę dienos šventėme, sveikatos turėjau (juokiasi).

Dalyvaujate ne tik triatlono varžybose, bet ir maratonuose?

Taip, praėjusį rugsėjį pavyko bėgti Berlyno maratone. Pasaulyje rengiami šeši didžiausi maratonai, du iš jų vyksta Europoje (Berlyne ir Londone), trys Jungtinėse Valstijose (Čikagoje, Bostone, Niujorke) ir vienas Japonijoje (Tokijuje). Ačiū Dievui, Berlyne pavyko nubėgti visus 42 kilometrus. Dabar labai svajoju apie Londono maratoną, o po jo reikia kaupti pinigėlius bilietui į Ameriką (juokiasi).

Tik su tais maratonais nėra taip paprasta. Reikia laimėti loteriją. Mat norinčiųjų būna keli šimtai tūkstančių, o dalyvauti gali apie 50 tūkstančių. Kaip tik vakar gavau laišką, kad Londono maratono loterijos nelaimėjau. Bet gal bandysiu kitais metais, nors jie pasiūlė dalyvauti virtualiu būdu, kai bėgti gali bet kur. Tačiau čia juk visai ne tas.

Ir vis dėlto sportas jums teikia ne tik energijos, jėgų, malonių emocijų, bet ir dovanojo vyrą?

Taip (šypsosi). Triatlonas mane suvedė su Justu. 2016 metais atstovavau Ukrainos triatlono federacijai Estijoje vykusiame seminare. O mano dar tada būsimas vyras analogiškai atstovavo Lietuvai. Pradėjome bendrauti. Ir viskas pakrypo į daug rimtesnę pusę (šypsosi).

Ir Justas jus pakvietė į Lietuvą?

Čia buvo labai sudėtingas sprendimas. Buvo metas, kai pradėjau galvoti, kad greičiausiai nieko neišeis, nes gyvenome skirtingose šalyse. Justas jau tada buvo stambus Lietuvos ūkininkas. O aš puikiai gyvenau Kyjive. Ir, žinoma, kažkas turėjo žengti viską keičiantį žingsnį. Arba jis pradeda ūkininkauti Ukrainoje, o aš tęsiu savo darbus ir visi laimingai gyvename Kijive, arba man reikia palikti savo senąjį gyvenimą, savo šalį, šeimą, draugus, butą ir išmokti naują kalbą.

Tada Justas mane pakvietė paviešėti Lietuvoje. Sutikau ir atskridau į Vilnių. Buvome sutarę, kad čia praleisiu savaitę. Bet, vos atvykusi, oro uoste ėmiau dvejoti. Taip Justui ir pasakiau, kad galiu dabar pat pasikeisti bilietą ir šį vakarą grįžti namo.

Tetiana Lipnickienė / Asmeninio albumo nuotr.

Buvote pasiruošusi viską nutraukti?

Taip. Ne tai, kad bijojau, bet nelabai save mačiau vienkiemyje, kur ūkininkauja Justas. Tuomet jis man pasakė, kad gerai, galiu pasikeisti bilietą ir išvykti, jei toks mano apsisprendimas, tik gal dar norėčiau pamatyti gražias Lietuvos vietas. Sutikau. Ir mes nuvažiavome į Nidą. Aš įsimylėjau. Įsimylėjau tą gamtą, jūrą, kopas.

Ši vieta tapo mūsų istorine vieta, kur kasmet važiuojame. Tą pirmą kartą ten praleidome tris dienas ir tada jau žinojau, ką darysiu toliau. Grįžusi namo, visiems pranešiau, kad kraustausi į Lietuvą. Po trijų savaičių, 2016 metų lapkritį, atvykau.

O kaip reagavo jūsų tėvai?

Iš pradžių sutriko, nes visada galvojo, kad ištekėsiu už ukrainiečio. Ypač jaudinosi mama. Bet Kyjive suorganizavome mano tėvų ir Justo susitikimą, nuostabiai praleidome laiką ir neliko jokių abejonių.

Vestuvės buvo labai jaukios, mažame rate. Mano vyras būtinai norėjo, kad susituoktume bažnyčioje, tai pasirinkome trijų šimtų metų Raguvėlės bažnyčią. Nors esu stačiatikė, klebonas leido joje tuoktis, nes pasakė, kad mūsų religijų šaknys bendros. Aišku, prieš tai vyko rimtas pokalbis. Tada net sudvejojau, kad gal vis dėlto reikia atidėti ir neskubėti. Bet viskas labai gražiai išsisprendė ir įvyko nuostabi ceremonija. Paskui važiavome į Nidą (šypsosi).

Bet po vestuvių prasidėjo kasdienis gyvenimas su buitimi, rutina. O jūs juk prieš tai gyvenote tokiuose dideliuose miestuose, kaip Varšuva, Kyjivas. Ir staiga – kaimas.

Pradžioje buvo labai sunku. Net iš namų nenorėjau niekur eiti. Aplink mūsų namą yra vienas hektaras teritorijos, man tiek buvo per daug. Paskui pasidariau lysves, auginau daržoves. Ir palaipsniui prisijaukinau kaimą. Dabar visai nenorėčiau gyventi dideliame mieste. Kavinės, barai? Visko yra šalimais esančiame Pasvalyje, Biržuose, Šiauliuose. Jei reikia, per dvi valandas atsiduriu Vilniuje.

Ukrainoje iš vieno miesto patekti į kitą prireikia 5–6 valandų, o čia – per tris valandas pervažiuoji visą Lietuvą. Lietuva labai komfortiška šalis. Tik reikia rasti teigiamus dalykus ir tuo naudotis. Neigiamų visur gali rasti.

Ką dar tame dideliame ūkyje veikėte?

Visur, kur tik galėjau, padėjau vyrui. Nuo detalių parvežimo iki jų pakeitimo. Viskas man buvo įdomu. Justas aprodė mūsų žemes, supažindino su tuo, ką augina. Ypač nuostabus laikas buvo, kai vyras mane veždavosi į agrotechnikos parodas. Planavome vykti į Hanoverį, bet tada prasidėjo pandemija.

Viskas man įdomu. Turime daug žemės. Auginame rapsus, kviečius, planuojame išbandyti sojų auginimą. Mano vyras yra labai modernus ūkininkas, domisi visomis naujovėmis, ieško naujausios technikos. Vakarais nesėdi ant sofutės (juokiasi).

Tai jūs galėjote būti tiesiog ūkininko žmona, bet nutarėte ir kalbą išmokti, ir darbą susirasti?

Su ta kalba... Kai atvykau, Justas nutarė su manimi kalbėtis tik lietuviškai. Tai man buvo nenusakomai sunku, nes nieko nesupratau, nieko pasakyti negalėjau. O ir atvykus į Šiaurės Lietuvą, kur mano vyro namai, paaiškėjo, kad čia beveik niekas nekalba angliškai ir visiškai niekas – rusiškai. Toks nesmagumas tęsėsi porą mėnesių.

Tada sugalvojau, kad turiu susirasti mokytoją. Taip viskas ir prasidėjo. Išduosiu paslaptį: kai pradėjau mokytis, supratau, kad lietuvių kalbos gramatika labai panaši į ukrainiečių. Tos pačios galūnės, daug tokių pačių žodžių: vyšnia, kreida, guzikas... Na, taip, čia senasis lietuvių žodynas (šypsosi).

Kalbą išmokau per pusę metų, o po metų išlaikiau pirmuosius lietuvių kalbos egzaminus. Manau, viskas nuo žmogaus priklauso, nuo jo norų.

O dėl buvimo tik ūkininko žmona, man tai netiko. Negaliu sėdėti vietoje. Taip gali nugrimzti į stagnaciją. Tiesiog trūksta bendravimo. Žinoma, svarbiausią savo laiką skiriu šeimai.

Tetiana Lipnickienė / Asmeninio albumo nuotr.

Tikriausiai dabar pasaulis sukasi apie trečią jūsų šeimos narį?

Taip, turime trejų su pusę metų sūnelį Roką (šypsosi). Jis yra katalikas, bet turi dvi krikšto mamas: viena katalikė, kita stačiatikė. Dabar Rokutis lanko darželį, nes po motinystės atostogų labai norėjau rasti darbą. Tai jau metai esu vienos lietuvių įmonės, visoje Europoje prekiaujančios ekologiška jautiena, eksporto vadybininkė. Pradėjusi čia dirbti, pakeičiau nuomonę apie mėsą. Dabar labai mėgstu jautieną (juokiasi). Taigi palikusi senąjį gyvenimą nieko nepraradau – tik laimėjau.

Turite savo svajonių šalį?

Aš esu laiminga čia. Aišku, jeigu tik galėčiau, norėčiau gyventi Ukrainoje, jei tik mano vyras sutiktų ten ūkininkauti (šypsosi). Didžiuojuosi, kad esu ukrainietė. Ypač dabar, kai visas pasaulis pagaliau pamatė, kokie yra ukrainiečiai. Nes anksčiau tos nuomonės buvo kitokios.

Pamenu, prieš penkerius metus dalyvavau varžybose Portugalijoje ir kalbėjausi su olandais. Jie sakė, kad mes, ukrainietės, labai norime pakliūti į Europos Sąjungai priklausančią šalį. Klausdavo, ar bent angliškai mokame. O asmeniškai man pasakė, kad aš nepanaši į ukrainietę, nes esu per daug išsilavinusi. Paaiškinau, kad tą išsilavinimą gavau Ukrainoje ir kad tokių kaip aš yra labai daug. Žmonės neturi taip galvoti. Aš puikiai gyvenau Ukrainoje, deja, dabar mūsų miestai jau nebe tokie...

Kaip jūs ištveriate visą šį laiką?

Labai sunkiai, labai. Dabar jau stengiuosi kuo mažiau sekti žinias telefone, nes psichologiškai per sunku. Kai gera žinia – džiaugiuosi, kai bloga – sėdžiu ir verkiu. Bet mane palaiko šeima, į ją koncentruojuosi. Ir dabar, kai su jumis kalbamės, mano vyras Lenkijoje: turi paimti giminaitę – aštuoniolikos metų merginą, kurią iki sienos stebuklingai atvežė vienas vyriškis. Paėmė iš Mykolajivo. Ji neturi nieko – net paso. Visi daiktai sudegė, nes butas buvo susprogdintas. Laimei, tą naktį ją laiku nusivedė į slėptuvę. Nespėjo net persirengti – vilki taip, kaip miegojo. Su tokia apranga ir atvyksta. Toks stresas merginai.

Turiu auksinį vyrą: jis iškart suskubo jos atsivežti. Prieš savaitę atvyko ir mano sesuo. Tiesa, ji nenorėjo, galvojo, kad gal ten kuo nors galės padėti, bet įkalbėjau dėl septynmečio sūnėno. Sakiau, kad jam reikia tęsti mokslus. Sesės vyras liko Ukrainoje. Užsirašė į savanorius: nors neturi karinės patirties, nori ginti savo šalį.

Tikriausiai su seserimi vengiate kalbėti šia tema?

Manau, kad dabar dar patys visko nesuprantame, tikriausiai vėliau mūsų psichika parodys, kas įvyko. Aš nenoriu savo sesers jaudinti tais klausimais, matau, kaip ji reaguoja. Ten jos vyras.

Ir mama liko Mykolajive. Mano mama – kariškė pasienietė. Dabar dalyvauja visų įvykių centre. Su ja nuolatos palaikome ryšį, bet tik tada, kai ji gali. Mano seseriai sunkiau, nes paskutinius porą metų jie kartu gyveno. Ten taip pat liko dėdė – irgi kariškis. Visa mano šeima tokia. Aišku, baisu. Nemoku nusakyti žodžiais. Kai šaudo, kai išgirstu apie aukas... Deja, tėčio jau neturiu, neseniai mirė. Jei jis matytų tokią Ukrainą, jis tikrai būtų... (susigraudina).

Ar nors kiek miegojote per šias savaites?

Miegu automatiniu režimu. Einu gulti tik todėl, kad esu pervargusi, o kai pribundu – iškart panika viduje. Tada stengiuosi kuo daugiau kažkuo užsiimti, kad būtų mažiau laiko galvoti apie mirtį, apie tai, kad kažkas gali nutikti artimiesiems. Mama rašo kone kas valandą, kad „viskas OK“. Jei gali pasakyti, kur ji yra, pasako. Jei ne, tai net nebandome ištraukti. Pirma savaitė buvo žiauriausia. Praeitą šeštadienį mama paskambino. Sužinojo, kad bus didelis jų teritorijos apšaudymas. Todėl ji tiesiog... atsisveikino. Sakė, nežinau, kas nutiks, kaip pasibaigs naktis. Po to niekaip negalėjau nuraminti savo sesės.

Mano mama yra didvyrė. Jai vasario 19 dieną suėjo 50 metų. Ji pasakė, kad stovės iki paskutinio... Su mama kalbamės atsargiai, net negalime sakyti, kad rastume būdą jai išvežti. Ne, ji visiems vyrams liepia imti ginklą ir ginti savo šalį. Ir pati rodo pavyzdį. Mama tokia mažutė – 1,58 m, bet tokia kieta.

Ar daug ką paveldėjote iš mamos?

Taip, aš esu maža jos kopija. Mano tėvai man yra geriausias pavyzdys. Tėtis visada buvo labai stiprus psichologiškai, niekada neparodydavo, kad kažkas blogai. Tikras kareivis. Jam nebuvo lengva mus, dvi mergaites, auginti, bet mama pasistengė, kad suprastų, jog su moterimis reikia gražiai bendrauti (šypsosi). Mūsų šeimoje buvo sava armija su savomis taisyklėmis.

Kokios pagalbos sulaukiate iš aplinkinių lietuvių?

Oi, čia nuostabus kraštas, negaliu atsidžiaugti, kaip mums pasisekė, kad yra tokių žmonių. Mane jie nuo pirmos dienos šiltai priėmė. Dabar, kai tik atvyko sesuo su sūnumi, sūnėnas iškart pradėjo eiti į mokyklą. Čia turiu daug puikių žmonių.

Kokiomis viltimis gyvenate?

Ukraina šimtu procentų laimės. Su tokiu pasaulio palaikymu, su tokia ukrainiečių kariuomene, su tokiais didvyriais – kitaip būti negali. Kiekvienas kovojantis už Ukrainą yra didvyris. Manau, kad gerumas visada laimi. Ir visada bus šviesa. Jei net dabar tamsu, net jei dabar žūsta žmonės, net jei labai skauda... Žinoma, mes jau nebūsime tokie, kaip prieš tai. Žmonės buvo įpratę prie ramaus gyvenimo, planavo atostogas, planavo ateitį. Bet tikrai viskas pasibaigs. O užpuolikams niekada neatleisime.

Reikia žiūrėti į priekį. Ačiū mūsų draugams lietuviams, lenkams ir visiems, kurie mus palaiko, kurie mums padeda. Mes laimėsime!

Skaitykite daugiau