Lietuvos nacionalinio muziejaus vadovė R.Kačkutė: apie muziejaus etaloną ir darbą su D.Grybauskaite

Rūta Kačkutė / Žygimanto Gedvilos ir Gretos Skaraitienės nuotr.
Arnas Šarkūnas
Šaltinis: Žmonės
AA

Lietuvos nacionaliniam muziejui vadovaujanti Rūta Kačkutė (51) dar dirbdama prezidentūroje įkūrė Valstybės pažinimo centrą, o apie muziejų kalba kaip artimą, demokratišką ir kviečiantį prie jo prisiliesti. Visgi, būdama aktyvia kultūros naudotoja nuo jos ji stengiasi ir pabėgti pasinerdama į knygų, siuvinėjimo bei gamtos pasaulius.

Įpusėjote kadenciją direktorės pareigose, atidarėte kelis naujus muziejaus padalinius – Buvusią areštinę, Istorijų namus, pastaruosiuose nusprendėte demonstruoti ir mumijas. Koks svarbiausias darbas, kurį pavyko nuveikti?

Kaip vizualiai ir materialiai apčiuopiamą darbą reikėtų įvardyti Istorijų namus – tai nauja demokratiška erdvė ir reiškinys Lietuvos nacionalinio muziejaus istorijoje. Taip pat šioje pagal šiuolaikinius muziejininkystės reikalavimus įrengtoje erdvėje galime rengti tarptautines parodas, skolintis eksponatus. Svarbu, kad Istorijų namai pritaikyti dideliems ir mažiems – atvirose etnografijos saugyklose vyksta ekskursijos, parodų erdvėse nuolat pristatomos įdomios parodos, vyksta edukaciniai užsiėmimai, veikia kavinė, organizuojama daugybė renginių.

Norime, kad muziejuje puikiai jaustųsi visa šeima, kad į visus padalinius būtų įnešta „muziejaus visiems“ koncepcijos, būtų paprastai ir žmogui prieinamu būdu pristatoma, kas laukia vos įžengus pro duris. Svarbu neužsižaisti priemonėmis, bet, pavyzdžiui, vaikui leisti paliesti dalykus, pagal galimybes priemones pritaikyti silpniau matantiems ar judėjimo negalią turintiems žmonėms. Labai svarbus ir artumas – lankytojas turi suprasti, kodėl parodoje pristatoma tema galėtų būti jam svarbi asmeniškai. Gal tai paroda apie jo kraštą, šeimą ir panašiai, gal kažkokios sąsajos Lietuvą, o tuo pačiu ir lankytoją paverčia pasaulio dalimi. Ir visiškai nesvarbu, kokią istoriją pasakoji. Apibendrinus, stengiamės pereiti nuo kaupiančio bei saugojančio prie visuomenei atsiverčiančio bei aktualaus muziejaus. Gero muziejaus etalonas – Moesgaard muziejus Danijoje, kuriame labai gerai apgalvota kiekviena smulkmena, pasiekiama dermė.

Rūta Kačkutė / Gretos Skaraitienės / BNS nuotr.

Aišku, kai kuriuos darbus pristabdė koronaviruso pandemija, tačiau tuo pačiu atvėrė ir nemažai galimybių: išėjome į skaitmeninę erdvę, jau teikiame skaitmenines edukacinius užsiėmimus, skaitmeninius turus, padalinių vadovams nebereikia iš skirtingų vietų atvykti į posėdžius fiziškai. Viską sudėjus, nežinia, ar pandemija mus, kaip institucijai, nebuvo į naudą.

O kaip muziejais pavyksta sudominti savo šeimą?

Džiugu, kad studentišką amžių pasiekęs mano sūnus į muziejų ateina ne tik palaikydamas mane, bet atsiveda ir draugų – tai reiškia, kad parodos pateiktos jaunimui patraukliu būdu. Visgi, reikia atkreipti dėmesį, kad šio amžiaus žmonės – labai jautri kategorija: įvairūs tyrimai rodo, kad jei moksleiviai mokyklos iniciatyva dar apsilanko muziejuje, pradėjus savarankišką gyvenimą muziejuje lankomasi rečiau. Tokią tendenciją sėkmingai keičiame su Istorijų namais. Štai, Egipto mumijų paroda pristato, kokias Egipto vertybes ir kokiais būdais per kelis šimtmečius esame sukaupę Lietuvoje, pateikiami šiuolaikinių mokslinių tyrimų metodai ir jų rezultatai. Tiesiog stengiamės plačiau pasižiūrėti į temą. Tuo metu tokie renginiai kaip knygų pristatymai ir koncertai, kuriuos rengiame su partneriais Istorijų namų kieme taip pat atveda jauną žmogų į muziejų ir vėliau paskatina į jį grįžti.

Pasiekti jauną lankytoją stengiamės įveiklindami naujas erdves – jei jis neateina pas mus, ateisime pas jį. Ką tik atidarėme parodą „Kovotojos“ jaunimo pamėgtoje erdvėje Lukiškių kalėjimas 2.0. Štai Pilininko name nusprendėme sukurti trumpą Lietuvos istorijos gidą, kuris būtų skirtas tiek užsieniečiui, tiek paaugliui. Visgi, buvo akivaizdu ir tai, į vieną erdvę neįmanoma sudėti visko, todėl nusprendėme istoriją atspindėti per tam tikras temas. Tai leis suprasti, kaip Lietuva keitėsi, kokia ji buvo anksčiau ir yra dabar.

Rūta Kačkutė / Pauliaus Peleckio / 15min nuotr.

Prieš pradėdama darbus Lietuvos nacionaliniame muziejuje norėjote jį paversti demokratišku. Kaip tai turėtų atrodyti?

Visų pirma, jis turi tapti demokratišku lankytojui, leisti jam jaustis jaukiai ir suprasti, kad muziejus skirtas būtent jam – būtina atrasti save muziejuje, pamatyti kitų žmonių istorijas. Muziejus lankytojui neturi sakyti „ne“, o kuždėti „prašau, pamėgink“. Svarbu, kad ir pati institucija būtų demokratiška – sprendimai priimami po diskusijų, kolegos turi būti kuo plačiau įtraukiami į sprendimų priėmimą, tai atveda prie geriausio rezultato. Toks kalbėjimasis – kiekvienos organizacijos pamatas. Aišku, gyventi demokratijoje nėra lengva, daug laiko praleidžiame diskutuodami, bet kol kas tai vienintelė teisinga forma.

Kokia vadovė esate ir ko pasimokėte iš buvusios savo vadovės Dalios Grybauskaitės?

Kai dirbau prezidentės patarėja, labai daug išmokau ir itin džiaugiuosi tokia patirtimi kaip žmogus bei vadovė. Išmokau žinoti, ko noriu ir siekiu, nebijoti atsakomybės, priimti sprendimus, kurie kartais nebūna lengvi ir malonūs. Išmokau reiklumo aplinkai ir sau: negali reikalauti iš kitų pirma neišreikalavęs iš savęs visko, ką gali. Labai svarbu darbe laikytis susitarimų, nevengti darbo ir atsakomybės. Ypač valstybinėse institucijose, kuriose atlyginimą moka mokesčių mokėtojai.

Koks turėtų būti muziejaus darbuotojas, ar jam būtina pasinerti į istorijos vingrybes?

Geriausias rezultatas pasiekiamas tada, kai muziejuje dirba įvairių specialybių žmonės, ne tik istorikai. Reikia siekti iš skirtingą patirtį turinčių žmonių pasiimti geriausias įžvalgas. Svarbu, kad žmogus darytų tai, ką išmano geriausiai, o supratimas apie muziejaus veiklą gali ateiti palaipsniui. Daug dėmesio skiriu ir amžiaus įvairovei: vyresnių žmonių patirtis yra neįkainojama, gali padėti jaunimui, o vidutinio amžiaus žmonės turi sukaupę nemažai kompetencijų ir turi begalę jėgų veikti. Tuo metu jaunimas gali labai pakrauti – tai pastebiu ne tik muziejuje, bet dėstant archeologiją Vilniaus universitete.

Rūta Kačkutė / Gretos Skaraitienės / BNS nuotr.

Vienas jūsų pomėgių – skaitymo skatinimo projektai: dar 2005 metais inicijavote akciją „Metų knygos rinkimai“, o 2016-ais – tarptautinį literatūros festivalį „Vilniaus lapai“. Kokias knygas skaitote pati ir koks mėgstamiausias jūsų knygų skirtukas?

Knygos yra labai svarbi mano gyvenimo dalis, jos leidžia pabėgti nuo sunkumų į visai kitą pasaulį. Skaitau įvairią literatūrą: domiuosi literatūros naujienomis, mėgstu ir detektyvinius romanus, kai reikia mažiau įpareigojančios literatūros. Patinka skandinavų rašytojų detektyviniai romanai, jie padeda pažinti šių šalių visuomenes, knygose atskleidžiamos socialinės problemos ir žaizdos. Juk ne viskas gyvenime tik juoda ir balta.

Kalbant apie knygų skirtukus, paradoksali situacija, kad nors pati siuvinėju knygų skirtukus, dažnai juos įsigyju ir muziejuose, tačiau jie ne visada atsiduria knygose – kartais geriausiu skirtuku tampa tiesiog popieriaus lapas. Siuvinėjimas yra didžiulė gyvenimo aistra, tai padeda apmąstyti pasaulį. O skirtukus siuvinėju pagal tai, kas tuo metu mane įkvepia – kas patinka knygoje. Pradėjus dirbti muziejuje vis dažniau siuvinėju moterų portretus. Toks savotiškas gyvenimo apmąstymas. Tiesa, reikalaujantis nemažai darbo – kartais prie vieno projekto užtrunku ir mėnesį. Esu surengusi ir keletą parodų, skirtukus demonstravusi Vilniaus knygų mugėje.

Rūta Kačkutė / Juliaus Kalinsko / 15min nuotr.

Kitas jūsų pomėgis – stovyklavimas Lietuvos miškuose, atrodytų, yra visiška priešingybė tam, ką darote. Kaip šis pomėgis atsirado jūsų gyvenime?

Gyvenu labai aktyvų gyvenimą, esu visos kultūros vartotoja, kartais net sunku išsirinkti, kur dalyvauti. Reikia tik džiaugtis tokiu kultūros klestėjimu Lietuvoje. Visgi, tuo pačiu reikia ir nusileidimo ant žemės ir pabuvimo su savimi. Kai daug kultūros, būtina pasisemti natūros.

Kodėl gamta? Esu miesto vaikas, niekada neturėjau savo kaimo, o pirmąkart jame pagyvenau būdama vienuolikos, bet studijavau archeologiją, dažnai tekdavo dalyvauti kasinėjimuose, o mano vyras yra didžiulis laukinės gamtos mylėtojas. Todėl prieš maždaug dvidešimt metų pradėjome stovyklauti. Pasirinkdavome vieną regioną, aplankydavome regioninius muziejus ir gražias gamtos vietas. Dabar jau kelerius metus turime ir mėgstamiausią vietą netoli Labanoro girios. Tiesiog gyvename palapinėje šalia ežero, galiu mėgautis gamta ir skaityti knygas. Vasarą prie ežero leidžiame savaitgalius, per atostogos bent penkias dienas būtina pabūti miške. Kai anksčiau stovyklavimas nebuvo labai populiarus, tai dabar penktadienį kiek vėliau išvažiavus iš Vilniaus gali neberasti vietos palapinei. Manau, kad tokie bendri pomėgiai – būtina laimingų santykių taisyklė.

Skaitykite daugiau