Lina Anušauskienė – apie patirtą pogimdyvinę depresiją: „Pradėjau bijoti ateinančios nakties“

Arvydas Anušauskas, Lina Anušauskienė / 15min nuotr.
Šaltinis: Žmonės
AA

Laikotarpis susilaukus kūdikio ne visoms moterims būna lengvas – dalis jų išgyvena pogimdyvinę depresiją. Apie sudėtingą laikotarpį po gimdymo prabilo ir krašto apsaugos ministro Arvydo Anušausko žmona Lina Anušauskienė. Kauno tragedijos sukrėsta moteris pripažino – pagimdžiusi sūnų ji taip pat susidūrė su pogimdyvine depresija, dėl kurios visai nebemiegojo, nekalbėjo ir tiesiog verkdavo.

Pogimdyvinė depresija – labai sunki būsena, su kuria susiduria dalis pagimdžiusių moterų. Apie tai socialiniuose tinkluose prabilo ir Lina Anušauskienė, pasidalijusi jautriu ir atviru įrašu apie jai tekusius išgyvenimus. Savo istorija ir patirtimi, kuri gali padėti kitoms pogimdyvinę depresiją išgyvenančioms moterims, ji sutiko pasidalinti ir su portalo Žmonės.lt skaitytojais.

„Apie pogimdyvinę depresiją.

Ilgai kaupiausi, ilgai galvojau, bet nutariau tuo pasidalinti. Tiesiog... Kauno tragedija mane tiesiog supurtė, negalėjau pamiršti tos jaunos gimdyvės, kuri nušoko nuo tilto su savo naujagimiu. Jos nepateisinu, bet suprantu. Pati labai ruošiausi savo mažylio atėjimui. Lankiau kursus, skaičiau knygas, naršiau forumus... Sūnus dar negimęs buvo labai laukiamas ir mylimas. Svajojau, koks jis bus, kada greičiau jį laikysiu ant rankų. Jaučiausi šimtu procentų pasiruošusi jo atėjimui. Visgi scenarijus pasisuko kiek kita linkme.

Gimdymas buvo sklandus, ligoninėje taip pat buvome labai gerai prižiūrėti, tačiau sunkumai prasidėjo kiek vėliau. Apie žindymo naudą taip pat buvau perskaičiusi milijoną straipsnių, kad tai nepamainomas ir geriausias maistas naujagimiui, idealiausias ir nepakeičiamas imuninei sistemai. Pirmą savaitę ir su žindymu buvo viskas tvarkoje, bet netrukus apsilankėme pas gydytoją ir man buvo pasakyta, kad vaikas per mažai priauga svorio ir primaitinti mišinuku. Pradžioje tik kartą paroje, bet tiek ir tereikėjo, kad vaikas priprastų prie buteliuko ir tiesiog ėmė atsisakyti natūraliai žįsti... Tiesiog... Ilgai kankinausi, jis rėkė, draskėsi, nebeėmė ir viskas. O dar pati su plyšimais, siuvimais, gyjančiomis žaizdomis...

Visai nepailsėjusi, neatsistačiusi, o dar išgyvenau ir psichologiškai. Man tai buvo absoliuti trauma, nes kito scenarijaus aš tiesiog neplanavau. Jaučiausi bloga mama, netikusi mama, mane draskė kaltė ir širdgėla. Labai bijojau, kad kas nepaklaustų ar užtenka pieno, nes bijojau pasakyti, kad aš tiesiog nebežindau. Mano žindymas truko tik 1,5 mėn.

Labai greitai man prasidėjo nemiga... Tokia, kurios niekam nelinkėčiau. Ilgai tempiau gumą, vis galvojau, kad man pagerės, bet nepagerėjo. Taip tęsiau iki kol vaikui suėjo 1 m. 2 mėn. Priėjau iki to, kad visiškai nemiegojau, nemiegojau ir po dvi paras iš eilės (nė vienos valandos)... Tiesiog nebesugebėjau užmigti. Pradėjo kristi svoris, nebesikalbėjau, tiesiog verkdavau. Tokios būsenos turėjau prižiūrėti vaiką.

Praėjus mėnesiui po vaiko gimimo buvo paskelbtas pirmasis karantinas, buvome uždaryti, tėvai gyvena kitoje savivaldybėje, su niekuo nesusitikdavau, buvau izoliuota. Vasarą prasidėjo rinkiminis laikas, tad vyro užimtumas ženkliai padidėjo. Prieš vaiko gimimą prisisvajojau, kad džiaugsimės kartu su seneliais, susitiksiu su draugėmis, švęsime pirmą gimtadienį, pirmas Kalėdas, bet viskas tiesiog žlugo.

Jaučiausi viena. Nemiga tiek iškankino, kad nebeištvėriau. Ėjau pas neurologą, psichiatrą, man buvo darytas galvos smegenų magnetinis rezonansas ieškant pakitimų. Fiziologiškai su manimi viskas buvo gerai, nustatyta tik pogimdyvinė depresija. Iki šiol bendrauju su psichoterapeutu, labai džiaugiuosi jį atradusi, nes jis man sudėliojo viską į reikiamus stalčiukus. Iki šiol man jo konsultacijos yra lyg pozityvo užtaisas.

Taip mano gyvenime atsirado ir joga. Reguliariai lankau ją jau beveik metus. Ir ne dėl mados, o todėl, kad man ji tikrai padeda. Sustiprėjau tiek fiziškai, tiek dvasiškai.

Jei matote, kad jums artimam žmogui blogai, tai jokiu būdu jo nepalikite. Jei pažįstate ką tik pagimdžiusią mamą, tai pirma domėkitės jos savijauta, o ne kūdikio. Jei bus sveika ir laiminga mama, tai ir kūdikiui viskas bus gerai. Pasisiūlykite pagaminti maisto, sutvarkyti namus, bent valandą pastumdyti lauke vežimą. Neteiskite, jei jai nepavyko žindyti, nepriekaištaukite, nes pagimdžiusios moters hormonai ir taip susijaukę. Ji gali pernelyg rimtai priimti kritiką. Tiesiog palaikykite taip, kaip galite.

Kažkur skaičiau, kad net 70 proc. porų išsiskiria iki vaiko 2 gimtadienio. Mūsų vaikui jau 2 m. 7 mėn., tad turiu padėkoti savo vyrui, kad kartu išgyvenom tą labai nelengvą periodą. O mūsų sūnus yra tiesiog nuostabus. Labai užsispyręs, bet geresnio nė susapnuot nebūčiau galėjusi“, – atvirai pasakojo Lina Anušauskienė.

Trečiadienį ji pasidalijo dar vienu atviru įrašu ir nuotraukomis, kuriose ji įsiamžinusi laikotarpiu, kai išgyveno pogimdyvinę depresiją.

„Ilgą laiką jutau gėdą dėl savo savijautos, maniau, kad tai nėra normalu, bijojau kam pasakyti, kad blogai jaučiuosi, nemiegu. Vaikas aktyvus, energingas, nuolat reikalaujantis dėmesio, o aš guliu ant lovos krašto ir pajudėti negaliu... Tiesiog žiūriu į jį ropojantį, bet daugiau ir nieko... Užsiimti juo neturiu jėgų. Vienintelė pramoga per karantiną buvo išėjimas į lauką pastumdyti vežimėlio.

Tiesiog eidavau, eidavau po tris valandas, eidavau daug kilometrų, kad tik nereiktų grįžti namo ir vėl galvoti, kad artėja naktis ir vėl nemiegosiu... Aš net užsiprogramavau tai, kad nemiegosiu ir viskas. Pradėjau bijoti ateinančios nakties. Ta baimė man neleido atsipalaiduoti. Mane pradėjo gąsdinti, kad su tokia savijauta nebegalėsiu dirbti jokio protinio darbo... Atsimenu, kad vyras ryte keliasi į darbą, o aš su ašaromis sakau, kad nė užmigusi nebuvau... Tokią mane palikdavo su vaiku. Su nerimu.

Bandžiau skaityti knygas, bet net tam sunkiai susikaupiau. Atsimenu, kad per pirmus vaiko 6 mėn. aš nepažiūrėjau nė vieno filmo, neperskaičiau nė vienos knygos, iš vis niekam nesusikaupiau, nes buvau per daug pavargusi. Pirmuosius vaiko metus atsimenu lyg per rūką, jie buvo be proto sunkūs.

Dieną prieš savo 30 gimtadienį ėjau pas psichiatrą. Mažai ką galėjau papasakoti, nes beveik visą laiką verkiau. Ėjau ne kartą, bet ėjau, nes pripažinau, kad man blogai ir turiu sau padėti, kad noriu užauginti vaiką, noriu, kad jis mane matytų geros nuotaikos, o ne liūdną, pavargusią, save graužiančią, nelaimingą. Kabinausi dėl jo, juk jis mano vienintelis.

Lina Anušauskienė pogimdyvinės depresijos metu / Asmeninio albumo nuotr.

Labai sveikinu, jei ką tik pagimdžiusi mama priima vyro, močiutės, draugės paramą. Labai net rekomenduoju bent pirmąjį mėnesį išvažiuoti pabūti pas senelius. Tegul seneliai užsiima naujagimiu dieną, kol jūs pailsėsite, pamiegosite, pasivaikščiosite, išeisite į parduotuvę. Tas galvos pravėdinimas yra tiesiog būtinas. Atsimenu tik tiek, kad tas prasiblaškymas tiesiog suteikdavo jėgų antplūdį... Juk gimus vaikui gyvenimas yra jau ne apie tave, o apie tą mažą žmogutį. Pasikeičia dienos ritmas, išsibalansuoja miego režimas, imi bijoti jį prispausti, tikrini jo kvėpavimą, bijai visų pirmų kartų. Juk mama esi pirmą kartą. Bijai suklysti. Bijai būti netobula.

Tik dabar galiu pasakyti, kad tie sunkumai praeina. Susidėlioja vaiko miego režimas, imi perprasti jo poreikius, nuotaikas. Sunkumai praeina, tik reikia išlaukti.

Labai palaikau mintį, kad šeimoms būtų teikiama ir psichologinė pagalba, kad ji būtų prieinama supaprastinta tvarka. Kol moteris laukiasi, ji yra dėmesio centre... Vos ji pagimdo ir jau pamiršta...

Visi dalijasi gražiomis motinystės nuotraukomis, o aš pirmą kartą pasidalinsiu savo išgyvenimų nuotraukomis. Kaip aš atrodžiau po metų nemigos... Kaip buvau sukūdusi... Taip buvo 2021 metų pavasarį.

Lina Anušauskienė pogimdyvinės depresijos metu / Asmeninio albumo nuotr.

Nuo to laiko priaugau 10 kg. Pradėjau reguliariai sportuoti, grįžau į darbą, išleidau vaiką į darželį. Nors ir nėra lengva dėl didelio vyro užimtumo, bet ir jis stengiasi... Stengiasi pabūti tiek, kiek jam išeina. Nors ir ne visad sutariame vaiko auginimo klausimais, bet abu labai stengiamės... Kartais tiesiog verčiamės per galvą. Tačiau abu vienija tai, kad nepaprastai mylime savo vaiką“, – rašė L.Anušauskienė.

Krizinis nėštumas
Jei patiriate krizinį nėštumą
Gyvybės langeliai
Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namai-pagalbos centras „Šeimos slėnis“
Žolyno g. 47 ,Vilnius
Respublikinės Šiaulių ligoninės Moters ir vaiko klinika
Architektų g. 77, Šiauliai
Kauno Prano Mažylio gimdymo namai
V. Putvinskio g. 3, Kaunas
Respublikinės Kauno ligoninės akušerijos ginekologijos klinika Krikščioniškieji gimdymo namai
Miško g. 27, Kaunas
Algimanto Bandzos socialinių paslaugų namai
Staniūnų g. 41, Panevėžys
Marijampolės miesto ligoninė
Palangos g. 1, Marijampolė
Tauragės ligoninė
V. Kudirkos g. 2, Tauragė
Jonavos ligoninė
Žeimių g. 19, Jonava
Klaipėdos universitetinė ligoninė
Liepojos g. 41, Klaipėda
Skaitykite daugiau