„Maisto banko“ vadovas Simonas Gurevičius sako, kad jo gyvenimo varomoji jėga – gyvenimo prasmės suvokimas. Jei tą prasmę supranti, esą jau lengva pajusti, ką ir kaip reikia veikti bei sakyti. „Mano a. a. močiutė sakydavo: jei praradai pinigus, vadinasi, dar ne viską praradai, sveikatą praradai – dar ne viską praradai, o jei jau nuleidai rankas ir gerą nuotaiką praradai, tuomet jau viskas. Tokie žodžiai, o dar labiau gyvenimas pagal tokius žodžius ir įkvėpė mane nuo mažens“, – sako pašnekovas.
– Simonai, kaip pozityvus mąstymas nuo gerų žodžių nuveda prie gerų darbų?
– Gimiau tradicinėje žydiškoje šeimoje, tad nuo vaikystės buvau mokomas, kad kiekvieno žmogaus paskirtis – padaryti šį pasaulį geresne vieta nei toji, kurią randi gimęs.
Nesu tikras, kad mano varomoji jėga pozityvus mąstymas, man regis, tai labiau gyvenimo prasmės suvokimas, kam esi šioje žemėje.
Jei tą prasmę supranti, labai lengva suprasti, ką ir kaip reikia veikti bei sakyti.
– Kas jūsų paties gyvenime buvo tas pozityvas, gerų žodžių šaltinis?
– Didelę savo vaikystės ir jaunystės dalį praleidau savanoriaudamas tiek su vaikais vasaros stovyklose, tiek ir su senoliais.
Dauguma gerų dalykų mūsų gyvenime neatsitiktų, jei nepereitume per sunkesnes akimirkas.
Dauguma mano lankomų senolių, kaip ir mano šeimos močiutės ir seneliai, buvo žmonės išgyvenę karą. Vieniši dėkodavo už tai, kad juos aplankydavau, bet iš tiesų atnešdamas jiems maisto ar tiesiog praleisdamas pusdienį bendraudamas gavau iš jų daugiau, nei pats jiems galėjau ar kada galėčiau suteikti.
Tai buvo žmonės, supratę, kas daro juos laimingus ir jų gyvenimą prasmingą. Jų išmintis ir tapo mano gyvenimo kelrode žvaigžde.
Žinoma, labai svarbi sudedamoji dalis yra ir mano tėvai bei seneliai. Puikiai pamenu a. a. močiutės žodžius: jei praradai pinigus, vadinasi, dar ne viską praradai, sveikatą praradai – dar ne viską praradai, o kai jau nuleidi rankas ir gerą nuotaiką praradai – tuomet jau viską praradai.
Tokie žodžiai, o dar labiau gyvenimas pagal tokius žodžius ir įkvėpė mane nuo mažens.
– Kuo paremtas jūsų paties gyvenimas?
– Mano gyvenimo būdas remiasi keliais esminiais principais. Vienas jų – gebėjimas būti laimingu. Laimės jausmas nepriklauso nuo to, kiek ko pasiekei ar turi. Tai labiau mokėjimas džiaugtis tuo, ką turi šiandien. Laimė yra neatsiejama nuo dėkingumo.
Maldoje ar tiesiog savo mintyse kasdien nepamirštu padėkoti, kad atsibudau, kad turiu tai, ką turiu. Dėkoju ne tik už tai, kas malonu, bet ir už nesėkmes, nes ir jos iš tiesų yra dalis to, kas daro mus laimingesniais, o gyvenimą prasmingesnį.
– Nuo ko prasideda pokyčiai mūsų gyvenime?
– Viskas prasideda nuo jausmo ar minties. Žmogus jaučiasi laimingas, kai jo jausmas, mintis, žodis ir veiksmas yra vientisi. Jei jaučiu ir galvoju skirtingai, vadinasi, nesuprantu iki galo nei ką jaučiu, nei ką galvoju. Skiriu laiko išsiaiškinimui, o tuomet sakau ir veikiu. Tokiu būdu gyveni sąmoningai, kiekvieną gyvenimo akimirką paverti prasminga.
Geras žodis, skirtingai nei blogesnis, dažnai būna nuvertinamas. Jis turi būti nuoširdus. Tuomet jis sugeba atidaryti daug durų, kurių dažnai jokiais veiksmais ar jėga negalėtum atverti.
– „Maisto banko“ organizacija, matyt, taip pat ta vieta, kur be gero žodžio pokyčiai nevyktų? Ką pastebite savo veikloje, kaip motyvuojate kitus siekti norimo pokyčio?
– „Maisto banke“ mane supa kolegos ir savanoriai, kurių dažnai net motyvuoti nereikia. Būtent jų kilnūs poelgiai, vertybės, veiksmai motyvuoja mane.
Kasdien gelbstime nuo išmetimų dešimtis tonų maisto, kuris atsiduria ant daugiau nei 200 tūkst. stokojančių žmonių stalo. Mes padedame tam, kuris neturi maisto, o kartu ir prisidedame prie savo vaikų ir anūkų gerovės.
Išgelbėdami maistą nuo išmetimo, prisidedame ir prie mažesnės klimato taršos.
Pagrindinė mano užduotis yra ne tiek motyvuoti žmones, o leisti jiems suprasti, kokio milžiniško pokyčio dalis jie yra ir kad šis pokytis neįvyktų be kiekvieno iš jų.
– Kalbant apie gerus darbus, jums lyg ir pasisekė būti tokioje vietoje, kur juos galima daryti. O gal tai ne profesijos, o asmeninio apsisprendimo reikalas?
– Sėkmė yra labai svarbus veiksnys, bet dažnu atveju turime kalbėti ne apie ją, o apie apsisprendimą ir kelio pasirinkimą. Man labai padeda įsivaizdavimas to, ką aš norėsiu prisiminti būdamas jau senolis. Ar tai bus naujausias automobilis, ar nupirktas namas, ar kažkoks kitas materialus dalykas – manau, kad ne.
Su savimi į kitą pasaulį iš šio negalime išsinešti nieko, su mumis amžinai lieka tik geri darbai, kuriuos nuveikiame.
Senoliai, su kuriais bendraudamas praleidau daug laiko, prisimindavo prasmingas savo gyvenimo akimirkas, poelgius, o ne turtus ar kitus materialius dalykus. Jų poelgiai gyvi dar daug metų po to, kai jie iškeliavo.
Žinoma, dirbdamas „Maisto banke“ turiu daug galimybių prisidėti prie gerų ir prasmingų veiklų kasdieną, bet nebūtina dirbti labdaringoje organizacijoje, kad galėtum skleisti gėrį.
Pasaulis, kuriame gyvename, nėra tobulas. Tačiau, jei prisiimsime atsakomybę, kad esame čia tam, kad padarytume jį geresnį, tai galimybių surasime kone kiekviename žingsnyje. Taigi tikrai nesvarbu, kur dirbame, koks mūsų amžius ar materialinė gerovė. Svarbiausia supratimas ir noras daryti pokyčius
Galima sunkumu pasidalinti ir, esu tikras, šalia atsiras tas, kuris ištars tinkamą žodį, išties pagalbos ranką ir padės surasti išeitį sunkioje situacijoje.
– Kaip organizuojate savo gyvenimą pats norėdamas justi mažiau streso? Kas padededa būti atidesniu kitam?
– Man šeima yra visa ko ramstis. Koks bebūtų stresas, įtampa, atsakomybės slėgimas – visada žinau, kad turiu vietą, kurioje atgausiu jėgas.
Užtenka žmonos meilaus žvilgsnio, vaikų apkabinimų, tėvų skambučio ir viso streso ir nuovargio kaip nebūta. Padeda ir malda bei savo vietos šiame pasaulyje suvokimas.
Būdamas atidesniu kitam, ištiesdamas ranką, aš iš tiesų padedu ne tik kitam žmogui, bet ir sau pačiam. Tai daro mane laimingą, o už tai jaučiu dėkingumą tam, su kurio susitikau gyvenimo kely.
Tad jis dėkingas už tai, kad jam pagelbėjau, o aš dėkingas už tai, kad toji pagalba praturtino mane. Nuoširdžiai tikiu, kad pagalbos suteikimas yra vertingesnis tam, kuris tą pagalbą suteikia, o ne tam, kuris tą pagalbą priima.
– Kaip pavyksta nepersidirbti (žinau, kad ilgą laiką buvote versle, o ten to neišvengsi)?
– Darbo nevyriausybinėje organizacijoje dažnu atveju yra žymiai daugiau negu versle. Kuomet matai karo pabėgelius ar gyvenimo nuskriaustus žmones, turi veikti ne tik darbo metu, bet ir po jo.
Visų pirma, kai vykdai prasmingą veiklą, kuo daugiau nuveiki, tuo daugiau jėgų turi. Jei jautiesi, kad eini savo keliu, esi laimingas ir sieki nuolat tobulėti. Tačiau kartu reikia neprarasti ir balanso.
Sąmoningumas tame, ką veiki, ir supratimas, kad pailsėjęs galbūt nuveiksi dvigubai daugiau nei dirbdamas be pertraukos, padeda „nesudegti“ kasdieninėse veiklose.
– Kas jums yra kertinė vertybė? Kokia įtaką ji jums daro būnant visuomeninėje veikloje?
– Visų pirma tai žmona, vaikai, tėvai, artimiausi giminės, taip pat ir tie, kurių kelionė šioje žemėje jau pasibaigusi. Kai kurių jų kelią dabar tęsiu aš. Jie mane ne tik palaiko, įkvepia, matydamas laimingus jų veidus, suprantu, kiek daug turiu, o turėdamas tiek daug, jaučiu, kad galiu dalintis, tuomet ir atsiranda tos jėgos daryti daugiau ir pan.
Supratimas, kad reikia elgtis su kiekvienu pagarbiai ir niekada nesustoti tobulėti, taip pat nepamesti sąmoningumo ir prasmės pajautimo man tai yra labai svarbūs aspektai.
– Simonai, o kaip galima padėti sau ištikus sunkesnėms akimirkoms? Kas jums suveikia?
– Didžioji dalis gerų dalykų mūsų gyvenime neatsitiktų, jei nepereitume per tas sunkesnes akimirkas. Man padeda suvokimas, kad kiekvienas sunkumas yra tiesiog tobulėjimo dalis, jis daro žmogų stipresnį, suteikia papildomų savybių, kurios leis ateityje įveikti kitas kliūtis. Labai padeda visko priėmimas su dėkingumu, net jei tai yra sunkumas.
Dar vienas svarbus aspektas. Apsvarstau, ar iš tiesų yra taip blogai, ar tiesiog labiau esu išmuštas iš vėžių, apsuptas blogų minčių. Dažnai nuo sunkumų bėgame, o aš skiriu tam laiko. Nesikaunu, bet bandau išsiaiškinti, apžiūrėti, dėl ko nutiko problema. Būtent tai padeda rasti sprendimą.
Kuomet žmogui yra sunku, manau, labai svarbu yra suprasti, kad jis nėra vienišas.
Mums atrodo, kad mūsų problema yra unikali ir vienintelė, bet aplink mus gali būti daug su tokiu pačiu sunkumu susidūrusių asmenų.
Nereikia sunkią akimirką užsidaryti, galima sunkumu pasidalinti ir, esu tikras, šalia atsiras tas, kuris ištars tinkamą žodį, išties pagalbos ranką ir padės surasti išeitį sunkioje situacijoje.
– O ką pasakytumėte tiems, kurie dar tik ieško savo pašaukimo gyventi prasmingai?
– Nešvaistyti laiko veltui, mums jis visiems ribotas. Vertėtų daryti tai, kam esi sukurtas, na ir sugebėti prisiimti atsakomybę. Jei pamatei, kad kažkam tavo pagalba pravers, prisiimk atsakomybę, neklausinėk, o kur jo tėvai ar kodėl juo Dievas nepasirūpino? Dėkingumą galima jausti ir už tai, kad sugebėjai padėti kitam.
– Ar svarstėte kada, kodėl vieni šioje žemėje jaučiasi laimingesni nei kiti? Ar tai vėlgi apie savo pašaukimą ir savirealizaciją?
– Žmonėms sunkiose akimirkose dažnai nusvyra rankos, jie lygina save su kitais. Bet čia nuolatinis kelias. Laimingi tampame tik tobulėdami. Laimė nėra galutinis taškas. Ji yra kelias. Žinote tą istoriją, kai žmogus keliavo pas Dievą laimės?
O šis išėjo jos ieškoti ir grįžo nešinas maža dėžute. Įdavė ją žmogui ir sako: laimė visai kaip sėklos. Ją reikia auginti ir prižiūrėti, bet kiekvienas tai gali.
Gal ir jūs turite įkvepiančią istoriją, kai pasakytas geras žodis paskatino jus pokyčiui ar tiesiog pastiprino sunkią akimirką? Kviečiame pasidalinti! Siųskite savo istorijas konkursai@15min.lt.
