Rugpjūčio 2-oji – išskirtinė diena operos solisto Merūno Vitulskio gyvenime. Šią dieną jis reikšmingai prisidėjo gelbstint gyvybes. Nesuskaičiuojamą kartą tapęs kraujo donoru, tenoras šįsyk išsipildė ir savo svajonę – gavo organų donoro kortelę. Pasirodo, šį sprendimą priimti jį įkvėpė prieš beveik dvidešimt metų išgirsta istorija.
Kas kelis mėnesius kraujo donoru tampantis dainininkas Merūnas Vitulskis saulėtą vasaros popietę vėl prisidėjo prie gyvybių išsaugojimo.
Su 15min kalbėjęs atlikėjas sako, kad šiam kilniam tikslui tikrai nereikia ieškoti progos. Teigia, jog tai tekainuoja vos 10 minučių, kurias neretai mes išleidžiam „tiesiog spoksojimui į medį ar nereikšmingiems dalykams“.
Visgi, kad Merūnas dažnai tampa kraujo donoru, įrodo ir tai, jog jis jau ir pats nebesuskaičiuoja, kiek kartų yra davęs kraujo. Patikina, kad bendras skaičius tikriausiai jau viršijo 20.
Pokalbio metu jis taip pat sako manantis, kad paaukoti kraujo yra kiekvieno lietuvio pareiga. Taip pat priduria, kad tai ne tik gera, bet ir sveika, nes duodant kraujo atsinaujina raudonieji kraujo kūneliai.
„Niekada negali žinoti, kada tau pačiam reikės kraujo. Gal kitas suabejos, o dėl to tu ar tavo artimasis neteks gyvybės... Dėl to aš nedvejoju. Duodu ir viskas“, – pasakoja kraujo donoru kas kelis mėnesius tampantis atlikėjas.
Žmoną Eriką duoti kraujo stabdo baimė
Nors Merūnas prie kitų gyvybių išsaugojimo prisideda nuolatos, pats su skubiu kraujo reikalingumu sako nėra susidūręs. Visgi jis pamena turėtą tulžies operaciją, kurios metu galbūt jo būtų prireikę.
Pašnekovas mano, kad bet kam iš mūsų gali prireikti kraujo, tad turime būti sąmoningi ir duoti kraujo reguliariai. Tokiu būdu gydymo įstaigose kaupsime kraujo rezervą ir būsime tikri, kad ištikus nelaimei mes jo gausime.
M.Vitulskio pasiteiravus apie savijautą po procedūros, jis šypsodamasis taria, kad jaučiasi puikiai ir paaukojęs kraujo nejaučia silpnumo.
Ir nors jam pačiam niekada nėra buvę jokių simptomų, jis žino, kad kitiems kraujo donorams pasitaiko visko. Merūnas juokauja, jog jo mama medikė nuo pat mažumės jį pripratino prie adatų, tad dėl to nejaučia baimės.
O štai Merūno žmona Erika šiuo klausimu visiška jo priešingybė.
„Turbūt niekas nežino, kaip mano žmona bijo gydytojų. Ji labai bijo to ligoninės kvapo... Ji vos pamačiusi adatą buvo kelis kartus nualpusi“, – apie žmonos baimę baltiems chalatams ir adatoms atvirauja vyras.
Jis pamini žinantis, kad žmona tapti kraujo donore labai norėtų, tačiau šį jos norą stabdo didelė baimė. Sako, kad Erika labai nerimauja likus kelioms dienoms iki suplanuotų procedūrų. Taigi, ji vargu, ar galėtų tapti kraujo donore.
Visgi M.Vitulskis drąsesniems skaitytojams pataria pasekti jo pavyzdžiu ir ryžtis tapti kraujo donoru: „Mąstykime realiai. Atrodo, kad gyvename įprastą gyvenimą, turime darbus, rutiną, tačiau niekada nežinome, kada iškils sveikatos problemų ir reikės kraujo. Jeigu būtų tiek dvejojančių, būtume praradę daug gyvybių.“
Išpildė savo svajonę
Be to, kad jau daug kartų yra tapęs kraujo donoru, Merūnas išgyvena dar svarbesnį įvykį – jis gavo organo donoro kortelę.
Pasirodo, šiais metais nacionalinio kraujo centro ambasadoriumi tapęs atlikėjas apie organo donoro kortelę galvojo jau nuo 18-os.
O šiam kilniam troškimui jį paskatino prieš beveik dvidešimtmetį išgirsta istorija, kai jo draugų kompanijoje viena mergaitė turėjo problemų su širdimi ir jai reikėjo ją persodinti.
„Atsimenu, su kokiais lūkesčiais ji to ilgai laukė... Aš tada su savimi turėjau diskusiją, pasvarsčiau, kad kiti laukti pusmetį negali, be to, belaukdami jie gali numirti.
Kodėl yra problema atiduoti tai, kas tau jau nebereikalinga?“ – klausė dainininkas Merūnas.
Prieš keliolika metų ši išgirsta istorija iš jo atminties neišnyko iki pat šių dienų, tad gavęs pasiūlymą gauti organų donoro kortelę dainininkas neslėpė džiaugsmo. Jis iškart šiam jau 20 metų planuotam reikšmingam sprendimui nesuabejodamas pasakė užtikrintą „taip“.
M.Vitulskis pamini, kad šiuo sprendimu su šypsena pasidalijo ir su savo sūnumis Ajumi bei Herkumi: „Klausiau, ar vaikai žino, kur aš šiandien važiuoju. Papasakojau, kad žmonės laukia donoro tarsi gyvenimo švyturio. Gal kažkas jiems padovanos inkstus, kepenis, gal širdį ar akis, dėl kurių jie galės matyti tėtį bei mamą. Jie labai įdėmiai klausėsi ir stebėjosi, kad galima žmogui padovanoti gyvybę.“
