Net tamsiausiu sovietmečiu Lietuvoje gyveno žmonių, kurie nemėgino pasinaudoti Komunistų partijos žadamais patogumais ir tikėjo kada nors sulauksiantys laisvės. Kartais dėl jos aukodami savąją. Dainininkė Veronika ir tuomet inžinierius Vidmantas POVILIONIAI, prisijungę prie kraštotyrininkų judėjimo, drauge su šimtais kitų jaunų žmonių keliaudavo, rinkdavo tautosaką, istorijos liudytojų pasakojimus ir nuoširdžiai stengėsi saugoti lietuvybę. „Kraštotyrininkų byla“ – taip neoficialiai KGB pavadino procesą, po kurio Vidmantas ir dar trys jo likimo draugai 8-ajame dešimtmetyje buvo nuteisti už antitarybinę agitaciją ir pogrindinės literatūros dauginimą bei platinimą.
Kaip jūs įsitraukėte į kraštotyrininkų ir žygeivių judėjimą? Tuomet nė nepažinojote vienas kito?
Veronika: Kai 1964 metais įstojusi į Vilniaus universitetą kažkokia proga uždainavau seną dzūkišką dainą, galvojau – visi nualps. Nes dauguma nei tikro folkloro nebuvo girdėję, nei tikrosios istorijos. Iš Lietuvos istorijos mintinai reikėjo žinoti tik partijos suvažiavimus. Nors dirbo ir keletas kitokių dėstytojų, jų paskatinta prisijungiau prie kraštotyrininkų judėjimo. Ir tiksliai žinau, kada – 1967-ųjų kovo 29-ąją, per Vydūno gimimo metinių minėjimą, surengtą metais anksčiau. Tada, visų nuostabai, trise su dėstytoja Audrone Kaukiene ir kalbininke Maryte Razmukaite padainavome sutartinę. Kitais metais ant Rambyno kalno jau vyko didžiulis Vydūnui pagerbti skirtas minėjimas, dalyvavo daug Vilniaus ir Kauno studentų – ko gero, jis ir tapo žygeivių judėjimo pradžia.
Vidmantas: Nuo tada prasidėjo mūsų abiejų istorija.
O pats žygeivių judėjimas – gerokai anksčiau. Dar kai buvau