Negalią turintis pasaulio fitneso čempionas Viktoras Topol: „Ribos mano gyvenime neegzistuoja“

Viktoras Topol / Asmeninio albumo ir Augusto Didžgalvio nuotr.
Viktoras Topol / Asmeninio albumo ir Augusto Didžgalvio nuotr.
Justė Juškevičiūtė
Šaltinis: Žmonės
2021-09-21 18:02
AA

„Negimiau mokėdamas, bet gimiau tikėdamas“, – tokie žodžiai pasitinka visus, kurie užsuka į daugkartinio čempiono Viktoro Topol socialinių tinklų paskyras. Iš tiesų, įgimtą fizinę negalią turinčiam sportininkui siekti savo svajonės nesutrukdė niekas – neįgaliojo vežimėlyje sėdintis vaikinas vos 13-os metų tapo Lietuvos, o vėliau ir pasaulio lengvojo kultūrizmo čempionu.

„Jokios ribos mano gyvenime neegzistuoja. Tai ir norisi visiems parodyti, kad ir jų gyvenimuose nėra apribojimų“, – portalui Žmonės.lt besišypsodamas sako šiandien daugeliui įkvėpimu tapęs Viktoras.

Kaip pasakoja V.Topol, į neįgaliojo vežimėlį jis atsisėdo būdamas dešimties metų. Viktoras atvirauja, kad jau vaikystėje pajuto, jog jo kojos greitai pavargsta, tad jis negalėdavo nueiti didelių atstumų. Iš pradžių berniukui vaikščioti padėjo specialūs kojų įtvarai, tačiau ir su jais galėjo vaikštinėti tik namuose ar kieme. 

Visgi nepaisant sunkumų V.Topol sugebėjo pasiekti visko, ko užsigeidė, o jo žygdarbiais nesistebėti neįmanoma – būdamas paauglys jis tapo Lietuvos, o vėliau ir pasaulio lengvojo kultūrizmo čempionu. Dar vėliau televizijos žiūrovus stebino hip hopo šokiais ir įspūdingais triukais, kuriuos atliko laidoje „Lietuvos talentai“. Įkvėpimu ne vienam tapęs Viktoras šypsosi – planų, kurie aplinkinius gali nustebinti, jo galvoje sukasi dešimtimis.

Kai tikėjimas pranoksta negalėjimą, laikui bėgant gali išmokti to, ko tau reikia. 

Viktorai, jūsų „Facebook“ paskyroje užrašyti žodžiai: „Negimiau mokėdamas, bet gimiau tikėdamas“. Su kokiomis pamokomis teko susidurti, kol atėjo tikėjimas pačiu savimi?

Pirmosios gyvenimo pamokos, išmokiusios tikėti, mano kelyje pasitaikė vos gimus. Kai gimiau, man buvo nustatyta stuburo išvarža ir pasakyta, kad aš net sėdėti negalėsiu, o apie vaikščiojimą nebuvo nė kalbos.

Visgi būdamas ketverių pradėjau vaikščioti. Tiesa, truputį laikydamasis, ramstydamasis į sienas namuose. Tuomet supratau, kad nors negimiau su mokėjimu kažką daryti, gimiau su prigimtiniu tikėjimu, jog galiu viską. Kai tikėjimas pranoksta negalėjimą, laikui bėgant gali išmokti to, ko tau reikia.

Tada pradėjau išmėginti savo galimybes visose srityse ir supratau, kad iš tiesų viskas yra įmanoma, nesvarbu, kaip iš pradžių atrodo sudėtinga.

Viktoras Topol / Asmeninio albumo nuotr.

Esate pasaulio lengvojo kultūrizmo čempionas. Kada jūsų gyvenime atsirado sportas?  

Galėčiau sakyti, kad sportuoju visą gyvenimą, bet meluočiau (juokiasi). Sportu pradėjau domėtis būdamas septynerių, kai žiūrėdavau filmus su aktoriais Jackie'iu Chanu ar Arnoldu Schwarzeneggeriu. Žiūrėdamas į juos galvojau, kad ir aš noriu būti toks stiprus, tiek daug pasiekti. Tuomet ir pradėjau sportuoti namuose. Kai nori, nereikia jokių specialių sąlygų.

Laikui bėgant užsimaniau išbandyti savo jėgas ir pirmose savo varžybose sudalyvavau būdamas 12 metų – tai buvo lenktynės vežimėliuose. Tąkart greičiausiai įveikiau 400 metrų atstumą ir tapau Lietuvos čempionu bei rekordininku.  Tada mano požiūris ir pradėjo keistis. Atrodė, kad jei padariau tai, galiu dar daugiau. 

Taip viskas ir prasidėjo –  būdamas 13 metų tapau Lietuvos lengvosios atletikos čempionu (lenktynės vėžimėliu). Prisimenu, tuomet galvojau, o kas toliau? Juk pasiekiau svajonę, kuri galvojau, kad išsipildys, kai būsiu 18 metų... Tačiau būdamas 18-metis jau tapau pasaulio lengvojo kultūrizmo čempionu (šypsosi).

Viktoras Topol / Asmeninio albumo nuotr.

Esate minėjes, kad besimokydamas mokykloje patyrėte patyčias. Kas jums padėjo į jas nereaguoti ir toliau siekti savo tikslų?

Susidūriau su patyčiomis, tačiau, manau, kad tai yra patyręs kiekvienas, kuris turi negalią. O, iš tiesų, net ir tie, kurie jos neturi. Nors mane supo nuostabūs žmonės ir pašaipos nebuvo dažnas dalykas, jų sulaukdavau iš jaunesnių vaikų.

Tačiau esu labai dėkingas mamai, kad ji mane nuo mažens auklėjo taip, kad niekuomet nesijaučiau, jog esu „kitoks“, visuomet dariau tai, ką noriu. Daug laiko praleidau su kitais vaikais, niekuomet nesijaučiau izoliuotas. Galbūt todėl ir dabar nemėgstu sėdėti namie, noriu kuo daugiau visko pasiekti. Aš visą laiką savęs klausiu, ką galiu padaryti dar ir dar.

Viktoras Topol / Asmeninio albumo nuotr.

Sporte skaičiuojate įspūdingus pasiekimus. Koks jūsų tikslas – realizuoti save ar pakeisti žmonių požiūrį į negalią?

Visada sportavau sau, tačiau, be abejo, tuo pačiu man svarbu parodyti žmonėms, kad viskas yra įmanoma. Kaip tik dabar savanoriauju Europos žmogaus teisių projekte, kuris mažina socialinių grupių stereotipus. Norisi parodyti tiek sau, tiek kitiems negalią turintiems, tiek jos neturintiems žmonėms, kad visko galima pasiekti. Gali sukurti save tokį, kokį nori ir išbandyti save ten, kur atrodo, jog negali, net jei ir iš pradžių atrodys sunku, skaudės, reikia ieškoti stipriųjų savęs pusių. Štai didelė dalis mano sveikų draugų negali atsistoti ant rankų, o aš ne tik ant jų atsistoju, bet dar ir vežimėlį iškeliu. Siekiu, kad žmonės susimąstytų apie tai, ką jie turi ir ką gali.

Viktoras Topol / Asmeninio albumo nuotr.

Dar iki karantino važinėjote į mokyklas, kuriose vesdavote paskaitas, kaip siekti savo tikslų, pasitikėti savimi, kalbėdavote ir apie negalią. Kokį požiūrį į negalią stebite šių dienų visuomenėje?

Tas požiūris vis dar yra paviršutiniškas – į negalią žvelgiama kaip į apibendrintą dalyką, nesigilinama į individą ir asmenybę. Pavyzdžiui, kai susitinku su nepažįstamais žmonėmis, jie pirmiausiai atkreipia dėmesį į tai, kad turiu negalią, bet juk galėtų vertinti mane visai kitaip. Kas būtų, jei sutiktų pirmiausia kaip asmenybę, kaip specialistą, o tik po to matytų, kaip žmogų, turintį negalią? Manau, kad tas požiūris į mane būtų kitoks.

Nors vis dėlto galima džiaugtis, kad požiūris į negalią jau nebėra toks, koks buvo prieš keletą dešimtmečių, kai neįgalieji galėjo tik sėdėti namie ir neturėjo visiškai jokių galimybių. Dabar mes galime ir dirbti, ir studijuoti, ir keliauti, ir kurti nuosavus verslus. Daug kas priklauso nuo mūsų pačių.

Viktoras Topol 2010 metais dalyvavo laidoje „Lietuvos talentai“ / A.Didžgalvio nuotr.

Jūs esate žinomas kaip sportininkas, tačiau tai nėra vienintelė jūsų veikla. Kur dar save išbandėte? 

Taip, aš esu ne tik sportininkas ir edukatorius. Bandau save daugelyje dalykų – jau esu išbandęs hip hopo šokio stilių, tuomet su bičiuliu dalyvavome „Lietuvos talentuose“ ir iškovojome trečią vietą. Esu bandęs ir aktorystę, o neseniai pradėjau projektus su modelių agentūra, tad ateityje matau save kaip fotomodelį ar podiumo modelį. Iš tiesų, pasirodyti ant podiumo jau turėjau galimybę, net nusifilmavau drabužių parduotuvės reklamoje. Nekantrauju, kada reklamą pamatys pasaulis (šypsosi).

Jus galima išvysti ir grupės „The Roop“ dainos „Be Mine“ vaizdo klipe. Kaip ten atsidūrėte?

Čia buvo viena iš mano svajonių (šypsosi). Ilgą laiką norėjau nusifilmuoti muzikinime klipe, tad kartą sulaukęs pasiūlymo iš „The Roop“ tai padaryti, labai apsidžiaugiau. Smagu, kad ir tas klipas yra ypatingas – jis buvo grupei debiutinis, jį filmavome 2014-aisiais.

Iš tiesų, visą filmavimą prisimenu lyg jis būtų vykęs vakar. Tai buvo nuostabi patirtis. Dabar turiu kitą tikslą – filmuotis serialuose ar filme.

„The Roop“ dainos „Be Mine“ vaizdo klipas:

O kokie ateities planai? Jau neplanuojate dalyvauti varžybose?

Prieš karantiną kaip tik pradėjau lankyti biliardą, tai labai tikiuosi, kad kitais metais pavyks susiorganizuoti biliardo turnyrą ir jame sudalyvauti (šypsosi). Dar norėčiau išbandyti keletą sporto šakų, tačiau jų Lietuvoje nėra. Pavyzdžiui, norėčiau pabandyti žaisti regbį, fechtavimąsi. Nesakau, kad norėčiau tuo užsiimti profesionaliai, bet norisi savo jėgas pasitikrinti. Iš tiesų, tų planų yra šimtai visose srityse (juokiasi).

Fotogalerija:

Viktoras Topol (8 nuotr.)
+2