Tęsiame keliones po Lietuvą, kurių metu žinomų žmonių prašome pasidalyti savo žvilgsniu, kaip per 20 metų ES investicijos pakeitė jų gimtuosius miestus. Šį kartą su televizijos laidų autore ir visuomenininke Nomeda Marčėnaite stebime, kaip keičiasi ir gražėja Vilnius.
„Pasaulis yra mano namai, bet geriausiai jaučiuosi Lietuvoje. Man nereikia niekur važiuoti tam, kad ieškočiau savęs arba vietos, kurioje galėčiau apsitempti laisvo žmogaus odą“, – sako dailininkė keramikė, knygų, televizijos laidų autorė ir visuomenininkė Nomeda Marčėnaitė.
Nomeda – vilnietė iki kaulų smegenų. Ne kur kitur, o gimtajame mieste ir kapsi penkiasdešimt septintoji jos gyvenimo vasara.
Pasaulis yra mano namai, bet geriausiai jaučiuosi Lietuvoje
„Mažiems savo vaikams skaitydavau knygą „Panama labai graži“. Pasakoje tigriukas ir meškiukas pauosto tik ką rastą tuščią bananų dėžę, ant kurios puikuojasi užrašas „Panama“. Jiedu supranta, kad Panama yra svajonių šalis – juk šitaip skaniai kvepia – ir išvyksta jos ieškoti. Nežinodami, kad iš tiesų keliauja ratu, galiausiai jie grįžta į namus, nustemba, kokie šie gražūs, ir pagalvoja, kad aptiko Panamą. Kartais verta išvažiuoti iš namų tam, kad suvoktum, jog Panama yra ten, kur esi tu“, – dėsto kūrėja.
Pokalbiui su Nomeda apniukusią vasaros dieną pasislepiame sostinės Paupio turgaus kavinėje. „Esu čia pirmą kartą, – pripažįsta. – Nuostabių vietų Vilniuje tiek daug, kad jų visų fiziškai neįmanoma aplankyti.“
Didysis virsmas – ne gatvėse, o galvose
Nors Vilnius, pasak Nomedos, visada buvo jaukus ir savas iki negalėjimo, sąlyginai neseniai jis pulsavo kitokiu, ne itin maloniu ritmu. Ypač – laukinio kapitalizmo laikais, XX a. paskutinį dešimtmetį.
„Buvau filme „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“. Amo netekau, kadangi pati buvau primiršusi, kokia buvo toji realybė. „Twillight zone“ (liet. – „prieblandos zona“, aut. past.) visomis prasmėmis – tiek emocine, tiek dvasine, tiek natūralia apšvietimo. Valkiojomės patamsiuose, prieblandoje“, – prisimena Nomeda.
Didžiausias trisdešimtmečio virsmas, menininkės įsitikinimu, įvyko ne išpuoselėtoje architektūroje, moderniuose pastatuose, tvarkingose gatvėse ar naujuose tautiečių automobiliuose. Lietuvą išlaisvinančio proceso pokyčiai pirmiausia įvyko šalies žmonių galvose ir širdyse.
„Pamenu, tais laikais misija neįmanoma buvo pasodinti ir išlaikyti gėlyną, kad jo niekas neišknistų ir gėlių neišrautų, – pro kavinukės langą žvelgdama į ant turėklo kabančių pelargonijų eilę pasakoja Nomeda. – Dabar gėlės gatvėse auga pakrypusios į šaligatvio pusę. Ir tu matai, kad jos „nebesiprašo“ išdraskomos. Jos nukritusios ant pėsčiųjų tako, bet netgi su batais praeiviai jų nemina, o apeina.
Anksčiau griežčiau baudė už vandalizmą, aikštelių laužymą ar paišymą ant sienų, persekiojo. Paradoksalu: šiandien niekas į nugarą nekvėpuoja, laisvės daugiau, bet daugiau ir sąmoningumo, vidinės kultūros.“
Vis dėlto 1990-ųjų ir 2022-ųjų Vilniaus menininkė neskuba skirti kaip dviejų kardinaliai kitokių miestų.
„Kalbant matematiniais terminais, Vilnius visada turėjo pagrindinį savo vardiklį. Tai – kosmopolitiškas miestas. Jo miestietiška – gerąja prasme – dvasia tiesiog tvyro ore: atvirumas, nusiteikimas, geranoriškumas ir demokratiškumas. Tačiau vizualinis ir žmogiškas pokytis yra didžiulis“, – pastebi Nomeda.
„Čiurlionkės“ laikais – Nomedos lūžio taškas
Pokalbio metu menininkė nejučia keliskart pakartoja žodį „laisvė“. Toks jos akimis yra Vilnius. Tokia, beje, ir Nomedos siela, kuri dar vaikystėje pateko ypatingų žmonių globon.
„Norėčiau sakyti, kad daugiausia priklauso nuo paties žmogaus, tačiau tai nebūtų teisinga. Nepaprastai daug lemia aplinka, todėl man labai pasisekė, kad mokiausi Vilniaus M. K. Čiurlionio vidurinėje meno mokykloje, kuri tuo metu buvo laisvės oazė“, – akcentuoja Nomeda.
Prabilus apie mielai kūrėjos vadinamą „čiurlionkę“, jos mintis išsyk aplanko šviesaus atminimo dėstytojas dailininkas Linas Katinas. Kartą jis pavadavo sirguliuojantį šeštokės Nomedos specialybės mokytoją.
„Pastarasis buvo uždavęs nupiešti kelią. Nebeprisimenu to piešinio, tačiau būsiu papaišiusi standartiškai: brūkšnys horizonte, šonai – štai ir prašytas kelias. Parodžiau jį L. Katinui. Apžiūrėjo, pagalvojo ir paklausė: „Nomeda, bet ar čia tavo kelias?“. Pradžioje susiraukiau: oi oi oi, negi kelio neprimena. Tačiau dėstytojas kažką manyje užkabino. Susimąsčiau: koks gi išties yra mano kelias? Naują piešinį jau prisimenu puikiai: dviratininko rankos ant vairo ir atbulinio vaizdo veidrodėlis, kuriame atsispindėjo kelias. Mano kelias“, – patyrimu dalijasi Nomeda.
Šis prisiminimas į menininkės atmintį įsirėžęs ne šiaip sau – pašnekovės teigimu, tai veikiausiai buvo lūžinis jos vaikystės momentas.
„Kai tokį pyplį ne per mobingą, blogą pažymį ar patyčias, o per tokį motyvuojantį klausimą paskatina savęs paklausti kažko – tai neišvengiamai tampa lūžio momentu. Tu taip anksti imi suprasti, kad svarbiausias dalykas yra tavo požiūris į pasaulį, kuris ir yra tavo būdas šiam pasaulyje gyventi. Ne visi dėstytojai, suprantama, papuolė nuostabūs, tačiau daugelis palaikė mūsų individualumą ir gerai žinojo, kaip vaikams tuos teisingus akcentus sudėti“, – pasakoja pašnekovė.
700 metų amžiaus vaikas, kuris tiki galintis viską
Trijų vaikų mama Nomeda įsitikinusi, kad toks atžalų auklėjimo modelis turėtų tapti Lietuvos šeimų kasdienybe, ir sugrįžta prie minėtų „savęs paieškų“.
„Savęs ieškoti apskritai nereikėtų. Tu jau esi unikalus ir autentiškas dėl to, kad tu esi tu, vientisas ir išbaigtas. Ar gali kūdikis gimti su žema saviverte? Ne. Tai mes dažnesniu atveju žmonių savivertę sunaikiname. Tai pasaulinė problema, toli gražu ne vien Lietuvos.
Gerai, kad mes, tėvai, į vaiką – tuščią lapą – įrašome tam tikras bendrai priimtas visuomenės normas, tačiau tuo pačiu instaliuojame į jį visokius stabdžius, suvaržymus ir barjerus“, – savo pasaulėjauta dalijasi Nomeda.
Paklauskime 4 metų vaiko, ar jis moka piešti. „Aišku“ – nemirktelėjęs atsakys. O paklausę 35 metų žmogaus išgirsime: „Oi, ne, ne“. Pasak Nomedos, abu jie įvaldę vienodas galimybes piešti, tačiau skirtumas, kad vieno jų tikėjimas, kad jis sugeba, yra begalinis. „Nenužudykime tos potencijos žmoguje, – priduria menininkė. – Va toks mano akimis ir yra Vilnius – tas vaikas, kuris tiki, kad jis viską gali. Autentiškas miestas su gilia istorija ir gražuole dabartimi.“
Lietuva nėra vien Vilnius
Vilnietė Nomeda į paraštes nestumia mažesniųjų šalies miestų. Pastebi, kad juose kuriasi gimtinėm sugrįžę buvę emigrantai, net atokiausiose vietelėse atidarantys restoranus ir „žinantys, kas yra tikra gastronomija ir stilius“.
„Dar prisimenu siaubingą sovietų okupacijos laikotarpį, nuo kurio mus išgelbėjo stebuklų seka. Vienas tų stebuklų – Baltijos kelias 1989-aisiais. Ir čia svarbus momentas: vien Vilnius nėra Lietuva. Baltijos kelyje Vilnius vienas niekaip nebūtų atstovėjęs. Tam reikėjo visos šalies žmonių ir, žinoma, prisijungusių Latvijos su Estija. Vadinasi, potencialo visi turime. Jį tik reikia išlaisvinti ir išnaudoti“, – pabrėžia Nomeda.
Dar vienas šių dienų stebuklas, anot kūrėjos, ne vien sostinėje, bet ir periferijose gyvenantys jauni žmonės:
„Absoliučiai patriotiška, užaugusi mažiau suluošinta, turinti daugiau pasitikėjimo savimi karta – bet dar turime ką veikti šioje srityje. Žiūrint į jaunų žmonių veidus kažkaip nuoširdžiai tikisi, kad Lietuvos laukia tokia pati šviesi ateitis. O ateitį saugoti reikia, ir tai rodo Ukrainos pavyzdys. Rodo, kad laisvė nėra pažadėta, ir kad pavojus išlieka. Jokiu būdu neturime gyventi baimėje, tačiau privalome gyventi ryžte, jog ginsime savo „Panamą“ – tavo, mano, visų mūsų namus Lietuvą.“
Kaip kad vienas lauke ne karys, taip ir Lietuva, pasak Nomedos, turi stiprų užnugarį – NATO aljansą ir Europos Sąjungą (ES).
Tarsi perdžiūvusi žemė, kuri gavo vandens
Be ES investicijų Nomeda neįsivaizduotų tokių sparčių pokyčių Lietuvoje. Gražėja Lietuvos miestai ir miesteliai. Jos gimtajame Vilniuje be jos minėto mylimo Bernardinų sodo, vis daugėja ES lėšomis įrengiamų ar atnaujinamų viešųjų erdvių, remiami vietos verslai. Pasaulį lietuvišku šokoladu sužavėjusi „Naive“ šokoladinė ar didžiausias šalies kosmetikos gamintojas „BIOK laboratorija“, kurioje Nomeda turėjo progos apsilankyti – tik keli iš puikių pavyzdžių.
„Bernardinų sode man labai gera, „Naive“ gardu, o „BIOK“ laboratorija ir Paupio turguje atsidaręs lazerinių technologijų biuras parodo, kad esame įdomūs ne vien sau, bet ir pasauliui, – sakė Nomeda, pastebėdama, kad mes, lietuviai, esame prisitaikantys ir labai godūs: tarsi žemė, kuri nebuvo laistoma, ir štai staiga ant jos pradedamas lieti vanduo. Ima augti augalai, žemės lopinėlis klesti. Toks yra Vilnius ir visa Lietuva.
