„Įvertink tai, ką turi, o ne amžinai lauk ir reikalauk iš gyvenimo maksimumo. Aš gyvenu čia ir dabar ir pageidauju, kad tuo, kas yra šiandien, džiaugtųsi ir aplinka. Šiuo atžvilgiu esu bjauri!“ – juokiasi Nomeda Marčėnaitė.
Žurnalą „Laimė“ patogu prenumeruoti, daugiau informacijos rasite čia.
Savo vaikus bandžiau auginti kitaip
„Man poreikis gražintis atsirado vėliau nei dabartinėms mergaitėms, kurioms jį skatina galybė prieinamos informacijos apie tai, ką turi daryti, kad būtų gražios. Dukra Ula ir jos draugės, kai buvo paauglės, puolė maskuoti kremine pudra nežinia ką, nes buvo įtikintos, kad reikia maskuoti. Kaip kažkada gražinomės mes? Pamenu, kad rusvai bronzinės spalvos akių šešėlių, vyresnės draugės patarta, pasigamindavau padeginusi vyno kamštį. Tai buvo tikras atradimas! Kaip dabar suprantu, dažiausi labai juokingai. Su drauge pamačiusios savo senas nuotraukas negalėjome nekvatoti: mūsų akys tiek užjuodintos, kad atrodo žiauriai, it su fingalais.
Būdama vienuolikos apsigyvenau su močiute Vilniuje (tada įstojau į M.K.Čiurlionio meno mokyklą), o tėvai su septyneriais metais jaunesne seserim liko Kaune. Močiutė prižiūrėjo mane, aš – ją, sergančią širdies liga. Ji buvo griežtų pažiūrų baptistė, labai savotiška, ir netoleravo dažymosi, bet man daryti įtaką buvo labai sunku. Jos klausiau tik tiek, kiek norėjau. Tiesą sakant, nedaug pasikeičiau. Močiutė mane savaip mylėjo, tik nuolat girdėjau, kad elgiuosi blogai. Turbūt jaustis atsakingai už spirgančią paauglę jai buvo sunku, neramu ir ji kaip mokėjo mane drausmino. Ilgam buvo įkaltas kaltės jausmas, kuris vėliau, jau suaugus, brovėsi į mano santykius su vyrais ir kitais žmonėmis. O ypač didelę žalą, man regis, vaikams padaro jų neišmylėjimas. Jiems būtina žinoti, kad yra patys gražiausi, jų oda, plaukų ir akių spalvos geros, veido forma ir figūra tinkamos...
Tačiau abu mano tėvai buvo tokie gražūs, o mes su sese labiau panašios viena į kitą nei į kurį nors iš jų... Sykį draugė pasakė: „Nomeda, tu tokia negraži ir dar tokia aukšta!“ Prieš tai nebuvau labai susirūpinusi savo išvaizda, bet ši pastaba privertė gerokai susimąstyti. Kai po kelerių metų man buvo perduoti kitos draugės žodžiai, kad mano kojos labai plonos, aš gal pusę metų mūvėjau vilnones kojines iki kelių. Slėpiau savo nevykusias blauzdas...
Su seserim ir jautėmės, lyg būtume dvikojis brokas.
Nuo tokių nesąmonių tėvai turėtų vaikus apsaugoti. Dar labai svarbu, kaip tėvai bendrauja tarpusavyje. Jei mergaitė girdi, kad tėtis mamai – pats geriausias, o mama – pati gražiausia tėčiui, ji auga kitaip suvokdama save ir pasaulį nei ta mergaitė, kuri nuolat girdi, kad tėtis – brokdarys, nes gimė dukros, o ne sūnūs... Nesunku nuspėti, jog su seserim ir jautėmės, lyg būtume dvikojis brokas... Kaip bebūtų keista, tokia vaikystė nepaliko man baisių traumų, nors, taip, buvo laikas, kai trūko savivertės.
Nežinau, kiek pavyko, bet savo vaikus bandžiau auginti kitaip, nei augau pati: stengiausi sakyti, kad tokie, kokie yra, jie nepakartojami ir nuostabūs, buvau ta mama, kuri ramiai ir dėkingai priima komplimentus, o ne juos neigia: „Nei graži ta mano šukuosena, nei ką...“ Bet, po teisybei, kai pradėjau girdėti komplimentus, mintyse labai stebėjausi: „Kodėl jie man tai sako? Kažko nori?“
Man gražu ne tai, ką įmanoma gauti iš grožio specialistų
„Iškart matau, jei žmogus pasidaręs plastinę veido operaciją. Ji dažniausiai nepagerina vaizdo. Mačiau daug sudarkytų veidų. Yra, aišku, išimčių – tarkim, plastine operacija sutvarkomi labai užkritę akių vokai. Aš galvoju taip: ne tiek jau daug man liko gyventi ir per tą laiką tikrai taip nesubaisėsiu, kad negalėčiau pažiūrėti į veidrodį. Gal vietoj plastinių operacijų per likusį laiką geriau pasistengti gyventi taip, kad tau ir aplink tave būtų smagiau? Nematau plastinių operacijų prasmės, man būtų gaila leisti joms pinigus.
Geriausias makiažo pagrindas – perskaitytos knygos ir išmintis akyse.
Kartą dingtelėjo tokia mintis apie grožį: geriausias makiažo pagrindas – perskaitytos knygos ir išmintis akyse. Su kiekvienais metais išmintis tampa vis reikšmingesniu moters grožio komponentu, nes tada, kai vaisingas amžius baigiasi, labai greitai ima daugėti raukšlių, glebti kaklo oda, aiškumą praranda veido bruožai... Galima dramatizuoti, labai nervintis ir lengvai tapti grožio specialistų auka. Bet man gražu ne tai, ką įmanoma gauti iš grožio specialistų. Kai moters akyse matai atlaidumą, geranoriškumą, išmintį... Tai daro žmogų gražų ir kompensuoja laiko atnešamus pokyčius. Man nerealimenininkė Aleksandra Jacovskytė: žiūri į ją, visada tokią pozityvią, mielai dalyvaujančią tūsuose, ir kaifuoji, nes matai moterį, kurią pavadinti močiute neapsiverstų liežuvis. Arba Gražina Baikštytė – ji turi tiek polėkio!“
Negalima savęs vertinti pagal atvaizdą partnerio akyse
„Moters savivertė smarkiai priklauso nuo vyro, kuris šalia. Su Vytu dabar kuriame naują laidą internetinei televizijai ir buvo labai juokinga, kaip skirtingai mudu įvertinome nufilmuotą bandomąją medžiagą. Aš buvau nepatenkinta tuo, kaip atrodau, ir papriekaištavau jam, kad nepašalino vaizdą gadinančių dalykų, bet žmogus nesuprato, kas blogai: „Baik, tu taip gražiai atrodai!“ Esu mačiusi dokumentinį filmą apie įdomų eksperimentą: darnios ir nedarnios poros buvo paprašytos pasakyti, kurioje iš nuotraukų partneris panašiausias į save.
Senukui parodė jo senutės nuotraukas ir kaip tiksliausią jos atvaizdą jis išrinko labiausiai nufotošopintą, nes būtent tokią, be raukšlių, matė savo mylimą moterį. O poros, kurios stovėjo ant skyrybų slenksčio, išsirinko pačias negražiausias vienas kito nuotraukas... Mano mylimasis – tikras žemaitis ir nesivargina sakyti komplimentų, bet mano amžius jau toks, kad savo grožio patvirtinimų nepasigendu. Jie nebūtini, nes jaučiuosi esanti pakankama.
Mes turime būti sau pakankamos. Jei vyras tau sako, kad palieka, nes nebesi seksuali, graži, svarbu suprasti, kad tai – ne tu, o tik jo požiūris. Kitas dalykas – ši mano mintis gali nuskambėti eretiškai – žmonės iš prigimties nėra monogamiški. Į mūsų galvas prikišta tiek stereotipų – pradedant kūno parametrais, baigiant „ieškokite antros puselės“.
Santuoka – tai erdvė, kurioje reikia nuolat dirbti, kad būtum įdomus pirmiausia sau.
Kas per viena ta „antroji puselė“?! Manau, kad tokia tiesiog neegzistuoja, nes mes visi labai skirtingi. O santuoka – tai erdvė, kurioje reikia nuolat dirbti, kad būtum įdomus pirmiausia sau. Negalima savęs vertinti pagal atvaizdą partnerio akyse ir vaikams nuo mažens turbūt reikia aiškinti, kad gyvenimas nėra tobulas ir nuolat keičiasi.“
Stilių, kuris man artimas, vadinu chuliganišku
„Net namie kartais vaikštau su bateliais (ne aukštakulniais, žinoma), nes negaliu pakęsti negražumo, nestilingumo. Suprantu tuos, kurie mėgsta namie būti su treningais, nes turbūt labai patogu, tačiau aš jų tiesiog neturiu ir vilkiu patogiais, bet estetiškais rūbais. Man atrodo, kad tai, kaip mes rengiamės, šiek tiek atspindi ir mūsų filosofiją. Stilių, kuris man artimas, vadinu chuliganišku. Vivienne Westwood ir kiti dizaineriai įrodė, kad iki senatvės galima taip rengtis, tačiau tai nėra poreikis jauniau atrodyti, o poreikis vilkėti tuo, kas tavo, tau patinka.
Mano aplinkoje nuo vaikystės buvo daug estetikos ir grožio – pradedant drabužiais, baigiant interjeru ir maistu.
Manau, kad geriau turėti mažiau, bet įdomių, stilingų drabužių ir išsitraukus iš spintos panaudoti dešimties metų senumo, nei bėgti paskui greitąją madą. Močiutė, mama mokėjo puoštis ir aš vėliau mielai vilkėjau tai, ką vilkėjo jos. Mano aplinkoje nuo vaikystės buvo daug estetikos ir grožio – pradedant drabužiais, baigiant interjeru ir maistu. Kaip man tai svarbu, suvokiau suaugusi. Noriu akcentuoti visapusiškumo reikšmę: mano galva, reikia rūpintis ne tik tuo, kaip atrodome, bet ir kaip elgiamės, kaip sklandžiai artikuliuojame mintis. Tai – kultūringumo ženklai.“
Kasdien visiems linkiu sėkmės ir laimės
„Gyvenu čia ir dabar ir naujiems metams prasidėjus nepuolu sau kažko žadėti, nes nežinau, kas bus rytoj. 2020-aisiais mamą ištiko insultas ir dėl to dabar gyvename kartu. Kai buvau maža, gyvenome atskirai, o štai dabar – kartu ir tarsi pasikeitėme vaidmenimis. Galvoju, kad tai mums abiem – ir dovana, ir kantrybės išbandymas, ir pamoka, kurios kažkada neturėjome galimybės išmokti.
Mokausi šią pamoką. Ir mano vaikai mokosi. Tai, kas nutiko mamai, o tuo pačiu ir mums, tik dar kartą įrodo, kad Naujieji metai – jokia ypatinga takoskyra. Tik dar viena galimybė pasitūsinti su draugais, o tai darau visada, su džiaugsmu ir nuoširdžiai. Kartais nustembu pagalvojusi, kiek jau daug man metų. Bet iškart sau primenu: „Nomedyte, septyniasdešimt penkerių metų vyriškiui tu atrodai mergelka.“ Kita vertus, pilna tokių žmonių, kuriems aš atrodau sena. Taip yra, toks tas gyvenimas! Priimu jį ir tikiu, kad dar bus gražių metų. Kad taip ir būtų, mėginu rūpintis ir savo, ir šeimos narių, ir aplinkinių sveikata, ne tik Naujųjų proga – kasdien visiems linkiu sėkmės ir laimės.
Vaikystėje gulėdama lovoje įpratau pagalvoti apie artimuosius ir palinkėti jiems sėkmės.
Vaikystėje gulėdama lovoje įpratau pagalvoti apie artimuosius ir palinkėti jiems sėkmės. Tapusi vyresnė mintį apie žmogų palydėdavau pabaladojimu – kad sėkmės linkėjimas tikrai išsipildytų. Tai dariau dar visai neseniai. Ir prisimindavau jau ne vien artimuosius – ir kitus žmones, tarp jų ir tuos, kurie ant manęs supyko, nemyli... Bet vieną dieną nutariau, kad sąrašas tapo pernelyg ilgas, todėl tuos atlaidus reikia baigti, antraip nebeliks laiko miegui.“
8 metai
„Nuotrauka padaryta Marčėnų giminės fotosesijos metu. Ji buvo katastrofiška: prieš metus gimusiai sesutei Rusnei fotografavimasis žiauriai nepatiko – ji judėjo, krutėjo ir verkė. Aš jaučiausi blogai ir dėl jos, ir dėl to, kad fotografas liepė taip kvailai paremti ranka galvą... Nekenčiau jo už tai! Bet iš mano išraiškos to nesuprasi. Elgiausi kaip būsima televizijos laidų vedėja...“
26 metai
„Labai romantiška kelionė į pajūrį ne sezono metu... Vilkiu tuo metu dar neįprastas sijonkelnes ir labai fainą chaki spalvos odinę striukę. Mane nufotografavo simpatija, bet nesakysiu, kas.“
35 metai
„Titas ir Ula mėgo valgyti skirtingus dalykus. Man tekdavo multitaskinti – gaminti skirtingus valgius ir maitinti iš dviejų bliūdų. Čia tas retas atvejis, kai pagaminau kažką, kas abiem buvo skanu. Raštuotas kilimas ant grindų – labai praktiškas, nes... nupieštas.“
43 metai
„Per „Lietuvos garbės 2008“ apdovanojimus buvau paprašyta pasveikinti „Metų pareigos“ laureatą. Tąkart buvau ir vertinimo komisijos narė. Pamenu, kad Dalią Grybauskaitę, taip pat komisijos narę, ėmiau įkalbinėti dalyvauti Lietuvos prezidento rinkimuose... Mano galva, ji buvo nuostabi Prezidentė.“
48 metai
„Pirmąkart gyvenime dalyvavau maratone. Nors anksčiau nieko panašaus nebuvau dariusi, sutikau nubėgti 5 kilometrus, nes manęs paprašė mylimojo Vyto dukra, organizavusi maratono reklamą. Matyt, šioje nuotraukoje užfiksuota mano emocija: „Aš tai padariau!“ Iš pradžių labai taupiau jėgas – kol supratau, kad lipu per krintančius kūnus ir imu lenkti kitus maratonininkus.“
50 metų
„Neketinau švęsti jubiliejaus, bet Vytas ir Mindaugas Šventoraitis (Babtyno dvaro, kuriame vyko šventė, šeimininkas) ėmė traukti per dantį: „Bijai? Jei tu bijosi, ir kiti bijos penkiasdešimtmečio.“ Apsisprendžiau švęsti, bet kitaip, nei įprasta. Sugalvojau apdovanoti draugus, tėvus, vaikus, buvusius mylimuosius... Tris mėnesius lipdžiau papukų formos skulptūrėles, prikūriau visokiausių nominacijų. Mes taip gerai pasilinksminome! Pasipuošiau zuikio kostiumu ir buvo labai netikėta, kad ir Vytas susiorganizavo tokį kostiumą.“
51 metai
„Nuostabus fotografas Mindaugas Meškauskas, fotografuojantis senoviniu šlapio kolodijaus metodu ant sidabro plokštelių, norėjo mus su Vytu įamžinti. Kai mylimasis grįžo po 4 mėnesius trukusio plaukiojimo jachta, pamaniau, kad su tokiu – apaugusiu, nesušukuotu paklydėliu jūreiviu – aš ir norėčiau nusifotografuoti. Juokavau, kad jis turės mane merginti iš naujo, nes per tiek laiko viską pamiršau. Man ši mūsų nuotrauka žiauriai patinka.“
56 metai
„Mėgstu žiūrėti kiną. Ir Vytas mėgsta. Mes gyvename atskirai, važinėjame į pasimatymus ir jų metu dažnai žiūrime filmus. Esu mačiusi daugybę, bet pavadinimų, pavardžių neprisimenu, o Vytas turi nerealią atmintį: žino metus, pavadinimus, aktorius, režisierių filmografiją, tad iš mudviejų tikrasis sinefilas – jis. Tiesą sakant, abu nepastebėjome, kaip prabėgo šie metai, – susigalvojome tiek veiklos... Štai nutarėme pažaisti televiziją: mūsų bendros laidos, kurios prodiuseriu tapo Vytas, startas – LRT gruodį.“
