Net pasauliui vis labiau liberalėjant, moteris ir karjera iki pat šių dienų yra nemažai diskusijų keliantis klausimas. Kalbėti galima daug, tačiau aišku, kad XXI amžius – moterų aukso amžius: nieko nebestebina, kad jos tampa tiek įmonių vadovėmis, tiek valstybių prezidentėmis. Šios jaunos moterys – puikūs pavyzdžiai, kaip nesivadovauti stereotipais ir daryti tai, ką liepia širdis.
Būdama vos dvidešimt dvejų Monika Linkytė, grįžusi iš „Eurovizijos“ dainų konkurso, tarsi pražydo – atsiskleidė nematytomis spalvomis. Pasikeitė jos dainos, rengimosi stilius, šukuosena (juk sakoma, kai moteris renkasi naują šukuoseną, greičiausiai tai reiškia ir naują gyvenimo etapą), o anot pačios Monikos, viskas apsivertė ir mintyse. Dabar Monikai dvidešimt ketveri ir per savo karjerą ji žengia, o gal net šuoliuoja dideliais žingsniais, labiau užtikrinta ir žinanti, ko nori iš gyvenimo.
Bijojau, kad kada nors atsikelsiu ir suprasiu, jog su savo žiniomis nieko naujo nebegaliu padaryti, kad tik sukuosi kažkokioje siauroje dėžutėje, kurdama vis tą patį.
Kol suprato, kas jai arčiausiai širdies, teko ne kartą nusivilti. Iš pradžių studijavo visuomenės sveikatą, vėliau teisę, tačiau nebaigusi nė vienų studijų ji nutarė, kad apgauti savęs nepavyks, ir dabar po šitiek bandymų pagaliau jaučiasi savo vėžėse – mokosi muzikos kūrimo Londone. „Žinoma, galėjau likti ir čia, kurti dainas vieną po kitos, kaip tai dabar moku. Tikrai būtų atsiradę žmonių, kurie man būtų padėję, bet aš per daug bijojau, kad kada nors atsikelsiu ir suprasiu, jog su savo žiniomis nieko naujo nebegaliu padaryti, kad tik sukuosi kažkokioje siauroje dėžutėje, kurdama vis tą patį ir tą patį, kad esu nuspėjama. Norėjau suprasti matematinę muzikos pusę – kodėl iš pirmo akordo yra geriau pereiti į trečią ir panašiai, ir visiškai nesigailiu, kad nusprendžiau išvažiuoti. Pamatyti platesnių vandenų naudinga ne vien dėl profesijos.“
Nuo pat vaikystės koja kojon žengusi su muzika, šiandien Monika pataria nesiblaškyti ir nebėgti nuo savo prigimties, ką visą laiką mėgino daryti veikiama artimųjų, kitų aplinkinių kalbų apie nepastovias dainininkų pajamas, profesijos aiškumo ir perspektyvų muzikos industrijoje nebuvimą. Monika juokauja, kad jos Zodiako ženklas (Dvyniai) veikiausiai irgi ne kartą kišo pagalius į ratus, mat gyvenime abejoti jai tenka daug ir dėl visko – kad pasirinko ne tą profesiją, kad ne itin gerai kuria dainas, kad ne itin gerai moka kalbėti ant scenos. Tačiau ji nenuleidžia rankų: mėgina nuolat išeiti iš komforto zonos, kelia sau iššūkius, o kai kas nors nepavyksta, stengiasi blogas mintis vyti šalin, nes, matyt, taip turėjo būti, ir tiesiog pasidžiaugti nuveiktais darbais. Kaip ir daugelį, ją kankina nemokėjimas būti „čia ir dabar“, bet ji uoliai dirba su savimi – mokosi medituoti. Monikai tai padeda atsipalaiduoti, teikia gerų emocijų, taip pat padėjo susitvarkyti su beprotiškomis nuotaikų kaitomis.
Pusryčiaudamos jaukioje prancūzų kavinukėje, kalbamės ir apie tai, kas Monikai yra muzika ir kaip ji siejasi su sąvoka „laimė“. Kelios Monikos dainos ne tik turi milijonus perklausų „YouTube“, bet ir buvo įvertintos „M.A.M.A.“ muzikos apdovanojimuose, tačiau mergina sako, kad ne tai jai teikia didžiausią laimę ir ne dėl to ji pasirinko dainavimą kaip savo gyvenimo kertinį akmenį.
„Visi apdovanojimai nublanktų, jei negalėčiau kurti pati, pasakyti dainose to, kas man svarbu, išlieti jausmų, emocijų. Tie apdovanojimai man kaip ledkalnio viršūnė, o po vandeniu slypi tiek daug… Ir gražūs gerbėjų žodžiai, ir tie momentai, kai netikėtai aplanko įkvėpimas, o tada nesustodama rašai, rašai… Visiems regima tik viršūnė, o nematoma dalis – darbas, kelionė rezultatų link. Ji man beprotiškai svarbi, teikia daugiausia džiaugsmo ir pilnatvę. Be jos viskas būtų pilka, dirbtina, jausčiausi labai suvaržyta.“
Iš Gargždų kilusi dainininkė sako, kad kelias siekiant svajonės ne visada buvo tiesus, pradedant apkalbomis, palaikymo nebuvimu, taip pat iššūkiais, kuriems įveikti reikėjo didelės vidinės stiprybės. Vienas jų – dalyvavimas „Eurovizijoje“ net tris kartus. Monika neslepia, kad buvo sunku perlipti per save ir suvokti: pralaimėjimas – dar ne pabaiga, reikia mėginti, kol pasiseks (nes juk taip ir nutiko!). Kai su Vaidu grįžo iš „Eurovizijos“, suprato, kad vis dėlto reikia būti ištikimai sau: nebijoti parodyti tikrojo savo veido, pasakyti savo nuomonės, nes nesutinkančių su tavimi bus visada, nesidangstyti po suknelėmis ir aukštakulniais apsimetant elegantiška dama, kai širdis nesavu balsu rėkia prašydama sportbačių ir trumpų, vėjui pūstelėjus besisukančių plaukų.
Kalbėdama apie didžiausias gyvenimiškas pamokas Monika prasitaria, kad būnant vos 22-ejų staiga patekus į pramogų pasaulį ateina visokių sumišimą keliančių minčių. Staiga aplink tave atsiranda pulkai naujų žmonių, kurie nori su tavimi susipažinti, su kuriais tu turi pati susipažinti. Kai šlovė apakina, labai sunku tokiai jaunai, rodos, vos atitrūkusiai nuo gimtinės suprasti ir atsirinkti, kurie su tavimi nuoširdūs, o kuriems rūpi tik apkalbos, kokia nors nauda. Tačiau kaip bebūtų, Monika vertina ir šias gyvenimiškas pamokas kaip labai naudingą patirtį, nes jos padėjo atsirinkti žmones, patikrinti draugystes ir apsupti save tik tais, kurie ją myli ir besąlygiškai palaiko.
Svarbiausiu veiksniu renkantis gyvenimo kelią Monika laiko nuoširdų pokalbį su pačia savimi, pamirštant visus tėvų prieštaravimus, kaimynų pamokymus, pažįstamų patirtis, visuomenės stereotipus, tarsi įsivaizduojant, kad šiame pasaulyje esi tik tu. Pamažu toks suvokimas ateina. Ir nors labai sunku taip atsiriboti ir pasilikti tame pokalbyje vienai (juk tuoj pat aplanko keistas jausmas, nejaukumas, žmonių trūkumas, poreikis gauti patarimą), tačiau tik tai jai padėjo atrasti save ir išdrįsti pagaliau gyventi taip, kaip norisi. Atradusi vidinę ramybę, apie ateitį ji daug negalvoja, grandiozinių planų nekuria – tiesiog tikisi, kad pavyks tą ramybę išlaikyti, o tada viskas, kas lemta, ateis savaime.