Žurnalistė, rašytoja Akvilė Kavaliauskaitė ir televizijos operatorius Šarūnas Burža susipažino prieš dešimt metų dirbdami televizijoje. Metų pradžioje poros gyvenime prasidėjo naujas etapas – jiedu prisiekė vienas kitam meilę. Akvilės pasakojimas portalui Žmonės.lt – apie pažintį, santykių kuriozus, didžiausius išbandymus ir sausį atšvęstas vestuves. „Pradėjusi organizuoti šventę supratau, kokiais kvailais mitais ji apipinta“, – sako A.Kavaliauskaitė.
Poroje mokėjimas būti atskirai – menas
Portalui Žmonės.lt Akvilė prisipažino, kad pažinties su Šarūnu pradžioje atrodė, kad išskyrus darbą, jie nieko bendro neturi. Tačiau vėliau, netikėtai susitikus banke, paaiškėjo, kad yra priešingai: abu jie labai panašiai žiūri į pasaulį.
„Abu esame atviri, dosnūs, mums svarbūs draugai. Nesame tie, kurie gyvena savo pačių susikurtų taisyklių kalėjimuose. Tiesą sakant, netikėjau, kad ta draugystė tęsis dešimt metų. Maniau, kad tai – tik trumpas romanas. Kol galiausiai pamačiau žmogų, kuris yra alkanas gyvenimo, kuriam viskas įdomu, kuris linksmas ir pozityvus“, – sakė Akvilė.
Pirmieji Akvilės ir Šarūno pasimatymai nebuvo niekuo ypatingi – lankėsi restoranuose, kine ir teatre, ėjo pasivaikščioti. Visgi vienas charakterio bruožas, kurį turi abu, juos dar labiau suartino.
„Jau draugavome apie mėnesį. Baigėsi vienas televizijos projektas, o kitas dar neprasidėjo ir turėjau laisvo laiko. Nusipirkau bilietus į Romą, iš įpročio – tik sau vienai. Šarūnas sako: ką veiksi savaitgalį? Sakau: skrisiu į Romą. Šarūnas: ką? – juokėsi A.Kavaliauskaitė, prisiminusi prieš beveik 10 metų nutikusią situaciją. – Jis palinkėjo puikios kelionės ir visą laiką, kol ten buvau, man nė sykio nepaskambino. Supratau, kad veikiausiai čia – mano žmogus, čia tas, kuris leis gyventi, o ne tiesiog būti jo drauge. Mokėjimas būti atskirai – tai menas, kurį ne visos poros sugeba įvaldyti. Ne visi gali taip pasitikėti. Man atrodo, kad būtent tas pasitikėjimas ir užaugino mūsų santykius į tvirtus ir besąlygiškus. Man nereikia, kad jis būtų mano regėjimo lauke, kad žinočiau, jog mane myli.“
Rašytoja mano, kad jeigu nori savo antrai pusei būti įdomus ne pusmetį, o visą gyvenimą, privalai tiesiog gyventi ir tą patį daryti jam.
„Vertinu Šarūno potyrius ir įspūdžius, lygiai taip pat, kaip jis mano. Iki šiol mums visiškai įprasta, kad jeigu kažkuris iš mūsų yra namuose, jis laukia kito sugrįžtančio, gamina vakarienę, laukia tų visų istorijų, kurias grįžęs papasakos. Tas yra įdomiausia. Turi būti vienas kitam įdomus, nes kitaip lieka tik buitis. Jeigu dirgikliai į porą ateina tik į išorės, tai jie tose savo sultyse ir paskęsta. Jie tampa svetimi būdami kartu, nes pats įprasčiausias ir nuobodžiausias dalykas, kurį turi, yra antroji pusė. Nenorėčiau, kad man taip kada nors atsitiktų.“
Per dešimt metų Akvilei ir Šarūnui teko įveikti visokiausius išbandymus. Tarp jų – netgi nesėkmingas bandymas kartu kurti verslą.
„Kol esame kartu, parašiau dvi knygas, buvo mirčių, visokiausių nelaimių, emocinių šuolių, darbinių įvykių, kurie nebuvo malonūs ar lengvi, tikslų, kuriuos bandėme siekti kartu, bet nepavyko, pavyzdžiui, pradėjome verslą ir jį uždarėme.
Per tiek metų pasikeičiau kaip žmogus. Jis nėra pirmas partneris, su kuriuo esu, bet su nė vienu nesijaučiau tokia artima. Buvau labai individualistė, maksimaliai, turbūt net per daug. Net neįsivaizduodavau, kaip už mane kažkas kažką gali padaryti. Pati pasikeisdavau santechninį mazgą namuose, nešiodavau sunkius daiktus, pirkdavau kažką, ką daug kas suvokia kaip vyriškus dalykus. Pastebėjau, kad dabar, kai reikia ką nors nešti, aš tuo net nesusimąstau, kad pati galėčiau tai daryti, jei Šarūnas šalia“, – pasakojo žinoma žurnalistė.
Vestuvės – ne tam, kad vyras nepabėgtų
Akvilės ir Šarūno sužadėtuvės įvyko lygiai po metų nuo jųdviejų draugystės pradžios.
„Turėjome aiškią susitikimo banke datą – sausio 4-ąją. Jis man pasipiršo restorane. Yra toks labai juokingas anekdotas, kur vyras prašo moters suvalgyti pyragėlį, o ši vis atsisako, kol jis galiausiai neiškentęs griežtai liepia valgyti, nes viduje – žiedas. Mes žinojome tą anekdotą. Tada restorane mums atnešė desertą – šokoladinį pyragaitį – lava cake. Aš prapjaunu pyragėlį, išbėga šokoladas, o jis sako – ten – žiedas. Galvoju, negi tu tikrai toks kvailas ir įdėjai žiedą į šią pliurzę? Tada pakėliau akis ir pamačiau, kad visgi žiedas yra pas jį. Tai buvo prieš devynerius metus.“
Pora laukė vestuvių devynerius metus dėl paprastos priežasties. Kaip teigė Akvilė, ši šventė jiems visai nerūpi – ir dabar norėjo ne patvirtinti savo statusą, nes pati ir taip žino, su kuo gyvena ir kodėl tai daro. Akvilei nereikia santuokos tam, kad žinotų, jog vyras tikrai nepabėgs.
„Jei norės, pabėgs ir su žiedu, ir be jo. Vestuvės buvo dešimties metų nuostabaus santykio paminėjimas. Tie dešimt metų man yra daug kartų svarbiau nei kažkoks įrašas metrikacijoje ar šventė. Ne visiems taip pasiseka – turėti žmogų, su kuriuo gali būti laisvas, gali būti savimi ir su kuriuo tau gyventi lengviau nei vienai“, – portalui Žmonės.lt teigė pašnekovė.
Nenorėjo vestuvių pagal kažkieno standartus
Abu jaunieji dirba tokius darbus, kurių dėka matė begalę įvairiausių švenčių. Todėl organizuodami savo meilės puotą, jiedu tiksliai žinojo, kokia ji bus.
„Mūsų vestuvėse dainavo draugai, kalbas irgi sakė jie, buvo vien tik artimi žmonės, nė vieno, pakviesto iš pareigos. Be to, nei mes religingi, nei labai stipriai išpažįstame kokias nors filosofines sistemas. Mūsų filosofinė sistema yra laisvė gyventi ir džiaugtis taip, kaip nori, kol netrukdai kitiems.
Tik pradėjus organizuoti vestuves aš supratau, kokiais mitais ir nesąmonėmis mūsų visuomenėje yra aplipdyta vestuvių šventė. Mano kirpėja Zita, kuri kerpa nuo vaikystės, nes yra mamos draugė, kai pakviečiau į vestuves, klausė, prie ko tvirtinsiu nuometą. Aš supratau, kad net nepagalvojau, jog galiu būti su nuometu. Tada klausė, pas ką užsakinėsiu vestuvių puokštę. Mūsų liudininkė, ilgametė draugė Eglė, nupirko penkis žiedus turgelyje, prie namų, ir tai buvo mano puokštė. Yra daugybė dalykų, kuriuos žmonės tarsi privalo, bet aš geriau paaukosiu Ukrainai negu pirksiu puokštę už šimtą eurų, kurią vėliau paliksiu ant suoliuko prie metrikacijos biuro.
Vestuvių vedėjo nebuvo – kas turėjo ką pasakyt, tas ir pasakė. Mano kita draugė pasakė tokią frazę, kuri įstrigo visam gyvenimui: „Akvile, vestuvės kainuoja trisdešimt eurų – tiek, kiek kainuoja metrikacija“, – dalijosi žurnalistė.
Pasiruošimo darbų pora turėjo – ruošė dainas, kuriomis norėjo pradžiuginti žmones, be to patys kūrė vestuvių šokį.
„Dar juokiausi, nes žmonės klausė, kas bus mūsų šokio choreografas. Suprantu, kad kai kuriems žmonėms, kurių gyvenimuose yra mažiau įvykių, ši šventė yra svarbi, jiems smagus visas tas organizavimas, brangių vedėjų ir atlikėjų nusisamdymas, kad galėtų dvejus metus skelbti nuotraukas socialiniuose tinkluose. Suprantu juos be jokios ironijos, tai yra faina, bet tai nėra mums“, – interviu su portalu Žmonės.lt tęsė Akvilė.
Vestuvių šventė vyko bare sostinės senamiestyje. Dalyvavo apie 50-imt žmonių, turėjo būti dar daugiau, bet planus sujaukė gripo epidemija – dėl to Akvilei labai gaila. Paklausta, ar nesigailėjo, kad savo meilės šventę rengė ne vasarą, o šaltu metų laiku, ji patikino, jog žiema jai dar jaukesnė.
„Norėjome tuoktis sausio 4-ąją. Būtent tą dieną, kurią laikome savo meilės pradžios diena. Labiau buvo keista ne tai, kad žiema, o tai, kad vos trys dienos po Naujųjų sutikimo. Dalis draugų labai kukliai šventė Naujuosius, nes taupė jėgas vestuvėms, mes irgi taip pat.
Žinojome, kad per mūsų vestuves bus pats blogiausias įmanomas oras. Bet jis nebuvo pats blogiausias, netgi buvo išlindusi saulė kokiai minutei. To ir užteko. Žiemą patyrėme daug mažiau streso nei kad būtume patyrę vasarą. Nes vasarą būtų reikėję melstis dėl oro. Jei vasarą per vestuves lyja ir jas darai kažkur lauke, žinai, kad bus daug problemų. O žiemą būnam po stogu ir jokio skirtumo. Ir jaučiu tragišką neapykantą kaimo turizmo sodyboms, tai džiaugiuosi, kad neturėjome šios opcijos“, – juokėsi moteris, kalbėdama su portalu Žmonės.lt, ir pridėjo, kad vakarėlis vyko iki šešių ryto.
Mamos kurta suknelė ir šventės pradžiuginta močiutė
Klausantis Akvilės ir Šarūno istorijos, susidarė įspūdis, kad šie žmonės nesirenka jau pramintų takų, vietoje to renkasi patys išbandyti naujus maršrutus ir keliavimo būdus. Taip ir vestuvių atžvilgiu. Akvilė juokaudama užsiminė, kad vienintelė jų šventėje buvusi tradicija – vestuviniai žiedai. Tačiau surimtėjusi paminėjo, jog iš tikrųjų viena svarbiausių vestuvių dieną jai svarbi buvo močiutė.
„Man buvo labai svarbu, kad ji dar pamatytų vestuves. Vestuvės užsienyje atkrito iš karto, nes skristi jai būtų rizikinga. Močiutei yra 84-eri, norėjau, kad jai būtų maksimaliai patogu atvažiuoti ir pamatyti ceremoniją. Ji labai džiaugėsi. Visi džiaugėsi. Turime šiltus santykius.“
Akvilė pripažino, jog šventės metu būna labai nepatogu žiūrėti, kai žmonės verčiami daryti tai, ko nenori. Dėl to jaunikiai nusprendė užkirsti tam kelią ir pasirinko neturėti vieno vedėjo – visi svečiai galėjo į mikrofoną išsakyti norimas mintis.
„Jaunikiui nepatogu su tuo kostiumu, jis yra priverstas šokti kažkokį valsą. Tada būna vedėjas, kuris vargšus žmones intravertus visaip tampo ir liepia šokti, sakyti anekdotus, kažką pasakoti ir panašiai. Aš norėjau, kad būtų taip – tie, kurie nori kažką daryti, tegul daro, o kurie nenori – tegul būna ramiai ir lengvai, jiems irgi tegul būna šventė. Ne visi žmonės mėgsta būti dėmesio centre. O tos tradicijos... Juk dauguma skirtos tam, kad per vestuves nebūtų nuobodu.O kadangi mums tokios problemos nebuvo, mes ir taip turėjome ką veikti, tai to nereikėjo“, – sakė A.Kavaliauskaitė.
Dar vienas įdomus aspektas – vestuvinę suknelę kūrė jaunosios mama. O jaunikis buvo su įprastu juodu kostiumu. Vestuviniuose žieduose išlydyta ne viena meilės istorija.
„Kartu su mama nuvažiavome ir nusipirkome medžiagos ir tiesiog sugalvojome, kokia bus suknelė. Mama įdėjo labai daug darbo, viską pritaikė, kad būtų patogu, gražu.
Per ceremoniją Šarūnas vilkėjo visiškai juodą kostiumą, o aš – baltą. Tai iš dalies simbolizuoja mūsų partnerystę. Turime daug visokiausių moto, kuriais vadovaujamės gyvenime. Vienas jų – jeigu tau ant kažkokio dalyko yra nusispjauti ir jis tau nerūpi, bet jis rūpi kitam žmogui, tai padaryk tą dalyką. Pavyzdžiui, jeigu vienas kažko labai nori, ar į kiną, ar kažką kažkam padovanoti arba ypatingai praleisti laiką, o tau tai neatrodo ypatinga, tai tu praleisk tą laiką dėl jo. Pavyzdžiui, aš noriu perrėminti paveikslus namie, o Šarui tai nerūpi. Bet man rūpi. Tai jis ir perrėmins – negi sunku?
Kitas dalykas, mes stengiamės savo santykiuose išnaudoti tai, ką mėgstame daryti. Ir tai daro mus partneriais. Mes abu labai mėgstame gaminti, gaminame abu pasikeisdami. Jei niekas nenori gaminti – ką nors užsisakome arba einame valgyti. Yra dalykų, kurių aš labai nemėgstu daryti, tai juos visad daro Šaras. Mes abu nekenčiame pervilkinėti patalynės, todėl visada tai darome kartu.
Baltas ir juodas beveik vienodas rūbas reiškia, kad mūsų vestuvės nėra apie tai, kad jis užkariavo mano širdį ar paėmė mano ranką ar aš už kažko teku. Tai reiškia mūsų lygiavertį, tiek metų esantį santykį, kuriame vienas kitą pildome ir jame yra užkoduotas ir moteriškumas, ir vyriškumas, ir draugystė ar net konfliktas, jei jis yra.
Žiedai – padaryti iš mamos vestuvinių žiedų ir iš senelių vestuvinių žiedų. Juos sukūrė Rūta Petronytė. Ant mūsų pirštų – dviejų kartų meilė.“
Kai kalba pasisuko apie dovanas, rašytoja pripažino, kad beveik visi dovanojo pinigus, tačiau be to jie gavo keletą labai gražių meno darbų iš draugų menininkų. Vis dėlto daugiausiai emocijų jiems suteikė nuoširdūs palinkėjimai.
„Tie ypatingi darbai puoš mūsų sienas visą gyvenimą. O fainiausia buvo visą rytą skaityti sveikinimus ir verkti iš laimės. Dauguma žmonių sako, kad su metais iš jų gyvenimų dingsta draugai. O pas mus jų daugėja. Sveikinimai nebuvo iš interneto nurašyti eilėraštukai, o nuoširdūs, labai šilti ir tikrai mums skirti žodžiai. Skaičiau ir kokią valandą verkiau. Baisiausia, kas gali nutikti, kai neturi ko pakviesti į savo vestuves.“
Grįžtančių iš Kubos namie laukė dvi katės
Ir po vestuvių Akvilė liko Kavaliauskaite. Paklausta, ar svarstė perimti vyro pavardę, ji juokavo, kad ta pavardė jai netinka prie veido.
„Jeigu Šarūnas būtų to norėjęs, jeigu būčiau pajutusi, kad jis nori ir jam svarbu, tikrai būčiau pasikeitusi. Bet jis įsimylėjo Kavaliauskaitę. Net minties nebuvo keistis. Šarūno pavardė yra labai reta ir graži. Būti Buržiene nenorėjau, nes man atrodo, kad netinka prie veido. Burže irgi nenorėjau, nes tai itin netinka prie veido. Jeigu būčiau galėjusi būti Burža, gal ir būčiau keitusi. Nėra, kad „Kavaliauskaitė“ man labai graži, bet tiesiog su ja gyvenu 34 metus ir pripratau, tai tegul būna. Suprantu, kad tai yra tradicija, bet mes kuriame savas tradicijas, unikalias. Tai pavardžių keitimas nėra viena jų“, – šypsojosi ji, kalbėdama su portalu Žmonės.lt.
Medaus mėnesiui pora pasirinko pakartoti kelionę, kurioje buvo prieš maždaug penkerius metus. „Važiavome į Kubą, buvome dvi savaites be interneto ir paplūdimyje skaitėme knygas, bendravome su kubiečiais. Kai ten lankėmės, buvo įdomu, todėl darėme tai vėl.“
Susituokus žmonės neretai ima dažniau sulaukti klausimo apie šeimos pagausėjimą. Dar prieš paklausiant, Akvilė lyg nujausdama ištarė „kada norėsiu, tada ir gimdysiu“ ir nusijuokusi papasakojo, kokių stereotipinių minčių perskaitė komentaruose po žinia apie vestuves.
„Dauguma žmonių pagalvojo, kad aš nėščia, mačiau internete komentarus, ir dėl to keliu vestuves sausio mėnesį. Tai ne, ne nėščia. O vaikai yra labai asmeninis dalykas, tai, manau, tada, kada norėsis.“
Visgi Akvilė ir Šarūnas negyvena tik dviese: kompaniją jiems palaiko dvi katės – Nielsas ir Škėma. „Juokėmės, kad pats blogiausias sprendimas gyvenime buvo taip ilgai turėti tik vieną katę. Niekada negyvenau be katės. Kai dar buvau vaikas, visada ją auginome. Kai tik įsigijome pirmuosius namus su Šarūnu, pirmiausiai padarėme remontą, nusipirkome stalą, o tada – katę. Gyvūnas namams duoda siela. Grįžti namo, kažkas laukia, net jei nėra žmogaus.“
Fotogalerija:
