Pokalbis su Asta Stašaityte-Masalskiene: apie sūnus, meilę sau ir išmoktas pamokas

Asta Stašaitytė/E. Blaževič nuotr.
Asta Stašaitytė/E. Blaževič nuotr.
Lina Grinkevičienė
2020-01-26 18:03
AA

„Mano atrastas „laiko stabdymo pratimas“ yra išgyventi kiekvieną dieną kaip atskirą gyvenimą. Kasdien skiriu kelias minutes permąstyti, kokia diena buvo, kaip aš ją jaučiau, kokius žmones sutikau... Taigi per praėjusius metus nugyvenu 365 skirtingus gyvenimus. Ir kiekvienas buvo kažkuo ypatingas“, – atvirauja TV laidų vedėja Asta Stašaitytė-Masalskienė.

Šį TV sezoną pradėjote dirbti ne tik naujoje laidoje, bet ir kitoje televizijoje. Ar jau apšilote ir duodate garo? 

Kitame kanale – išties nauji potyriai. Galėčiau lyginti su persikraustymu į kitus namus. Kitos erdvės, spalvos, kvapai, kitoks čiaupas, kiti veidai koridoriuje... Man labai patinka. „Yra, kaip yra“ gyvavo, jei neklystu, šešis TV sezonus. Pakankamai ilgai, kad ne tik priprasčiau, bet ir prisiriščiau. Tad komandos ir turinio pokyčiai man, neslėpsiu, buvo sukrėtimas. Iš pradžių skaudus, vėliau – malonus. Visas gyvenime vykstančias permainas stengiuosi priimti kaip dovanas. Aš nerimauju, pastenu, prasčiau pamiegu, bet iššūkiai man patinka.

Ar visus praėjusiais metais užsibrėžtus sumanymus pavyko įgyvendinti šimtu procentų? 

2019-ųjų tikslas buvo prisijaukinti naują gyvenimą – nepilnoje šeimoje, išmokti pabūti ramybėje ir vienumoje, mėgautis pokyčiais ir per daug nesižvalgyti atgal. Tam reikia laiko ir gerų draugų. Džiaugiuosi, kad abiejų turėjau pakankamai. Laikas bėga greičiau, nei norėtume, tai tiesa. Kai negalime kažko pakeisti, galime pasukti galvą, kaip situaciją išnaudoti savo naudai. Mano atrastas „laiko stabdymo pratimas“ yra išgyventi kiekvieną dieną kaip atskirą gyvenimą. Kasdien skiriu kelias minutes permąstyti, kokia diena buvo, kaip aš ją jaučiau, kokius žmones sutikau. Tad metų pabaigoje nelabai galiu daryti glaustų išvadų, nes nugyvenu 365 skirtingus gyvenimus. Ir kiekvienas buvo kažkuo ypatingas.

2019-ųjų tikslas buvo prisijaukinti naują gyvenimą – nepilnoje šeimoje, išmokti pabūti ramybėje ir vienumoje, mėgautis pokyčiais ir per daug nesižvalgyti atgal.

Kokiu tempu ir kokiomis nuotaikomis šiandien gyvenate? 

Tempas didelis, bet ne per daug. Sumažėjus darbo televizijoje krūviui, ėmiausi tikrosios meilės sau (kaip ją suprantu). Dažnai mes, turėdami itin daug darbo ir mažai laiko sau, svajojame apie laisvas dienas. Kai tokia galimybė atsiranda, sutrinkame ir dejuojame, kad nykstame be veiklos (šypsosi).

Ir man taip buvo pirmą mėnesį, kai vietoj keturių eterių per savaitę likau su viena laida. Tačiau dabar aš visur einu pėstute. Taip pat mėgaujuosi lėtesniais rytais, daugiau skaitau, dažniau paskambinu tėvams, be priežasties seniai matytiems draugams, lankau psichologinius užsiėmimus, analizuoju savo jausmus ir troškimus. Tai svarbu, nes jei nemoki būti laimingas vienas,
su savimi, nebūsi laimingas ir su niekuo kitu. Na, o likusį laiką duodu garo (juokiasi)! 

Viename interviu sakėte, kad reikėtų baigti tą tobulų žmonių gyvenimą. Ką turėjote omenyje?

Nė vienas negimė iškart stiprus. Pradžioje daug ką lemia šeima, aplinka, bet vėliau – tik mūsų pasirinkimai, valia, karštas noras keistis ar kurti. Tik suvokusi, kad nei aš, nei niekas kitas nėra tobulas (ir kokia nelaimė – nie-ka-da nebūsiu!), išlaisvėjau. Tik tada pradėjau ieškoti, iš kokių komponentų susideda MANO laimė.

Kalbėdama apie „tobulų žmonių“ gyvenimus, turėjau omenyje žalą sau ir visuomenei, kai nuslepiama to „tobulo gyvenimo“ kaina. Galime lyginti su lieknumo kultu, kuris daug jaunuolių nuveda iki anoreksijos ar sukelia kitokią psichologinę traumą. Tas pats ir su „sėkmingo“ gyvenimo kultu. 

Asta Stašaitytė / LNK nuotr.

Bet sėkmingi žmonės gali įkvėpti kitus…

Taip, savo srityje daug pasiekęs mokslininkas, sportininkas, dailininkas, aktorius, TV laidų vedėjas ar visavertį gyvenimą gyvenantis neįgalus žmogus gali įkvėpti, bet turime suprasti, kad kiekvieno jo kelias – savas, reikalaujantis darbo, nuopuolių, nusivylimų, aukų ir t. t. Taip pat mane erzina neva problemų neturinčios tobulybės. Netikiu, ir taškas. Ir net šiek tiek pykstu, nes, užuot melavę, verčiau pasidalintų su kitais, kaip sprendžia, kaip įveikia užklupusius vienokius ar kitokius gyvenimo sunkumus. 

Tokia protinga, graži ir žinoma moteris kaip jūs turbūt neatsigina gerbėjų?

Ačiū už komplimentus. Apie gerbėjus nelabai daug ką turiu papasakoti. Man patinka klausytis subtilių komplimentų, tai kartais juos susirenku ausimis, kartais – akimis. Būna ir tokių, kurie priverčia kvatotis. Ar esu išranki vyrams? Aš nesu išranki žmonėms, o širdies draugą turi išsirinkti ne mano proto susikurti kriterijai, bet širdis.

Koks jūsų neblėstančios energijos, jaunatviškumo ir geros nuotaikos receptas? 

Neslėpsiu, ir aš kartais jaučiuosi pavargusi. Norit tikėkit, norit ne, bet jei aptinku save namie apniukusią, greit šoku į batus ir einu miestan pasižmonėti. Žmonės tokie gražūs, kad vos susilaikau nepaprašiusi apsikabinti, pradedu šypsotis, o tada jie man atsako tuo pačiu. Apsuku senamiesčiu ratuką ir jau namie lygindama rūbus dainuoju (šypsosi).

Dėl jaunatviškumo jums kai ką patarsiu. Sulyginkite dvi močiutes, kurios išgyveno Sibirą. Viena – su pykčiu ir nuoskaudomis, o kita – su viltimi ir tikėjimu. Na, spėkit iš vieno karto, kuri raukšlėta, o kurios akys spindi ir oda lygi? Tai štai, nenorite turėti raukšlių? Eikite ne į kosmetikos parduotuvę, o į bažnyčią. 

Asta Stašaitytė/E. Blaževič nuotr.

Koks ryšys jus sieja su sūnumis?

Mūsų vaikams – 15 ir 17 metų. Jau yra daug situacijų, kai jie mane gelbsti, daug ką išmano geriau. Jau galime diskutuoti visomis temomis. Aš esu už santykių modelį „tėvai – vaikai“, o ne „tėvai – draugai“, bet nuo 15 metų tai persipina. Dažnai jaučiuosi draugė, neretai apginta moterimi. Jie apžiūri mano suknią prieš kur nors einant, sudaro kelionių maršrutus, išrenka filmą, kurį žiūrėsime, domisi mano veikla, vis dažniau atvirauja apie save.

Tėvų skyrybos juos sustiprino kaip brolius. 
Ilgai melavome sau ir vaikams, kad viskas šeimoje yra gerai, visiems tai paliko randų, todėl dabar esu labai nepakanti melui. Vertinu atvirumą, stengiuosi skiepyti pamatines vertybes, bet niekaip kitaip, kaip tik savo pavyzdžiu, to padaryti neįmanoma. 

Kas gelbsti nuo rutinos, kur smagiausia nuo jos pasislėpti? 

Meilė gelbsti nuo visų bėdų. Meilė gyvenimui, konkrečiam žmogui, sau, vaikams, darbui, artimiesiems ar gimtinei... Jei jos pilna širdis, net kuriai vienai liepsnai apslopus, kitos rusenimą palaiko ir jokia rutina negresia (šypsosi). Pomėgis, draugai, net kasdienio maršruto pakeitimas atšviežina galvą ir žadina smalsumą. Ką jau kalbėti apie keliones! Man patinka ir mažos išvykos, ir tolimos kelionės. 

Valgio gaminimas jums – palaima ar prievolė? 

Mėgstu gaminti, ypač kai sūnus, pakviestas į restoraną, pasako: „Neee, pasiilgau tavo maisto, būk gera, sugalvok ką nors.“ Nesenas įvykis, tai vis plačiai šypsausi prisiminusi. Širdis apsalo tai išgirdus. O kasdienybėje būna visaip. Kartais gaminu, nes reikia, kartais – nes labai noriu išmėginti naują receptą, būna, skraidau virtuvėje laukdama mylimų draugų. Pati valgau viską, išskyrus slidžius produktus. Grybais ar austrėmis manęs nepalepintumėte ir nepradžiugintumėte. Mano filosofija – saikas, daugiau augalinio maisto, mėgavimasis prie stalo ir išsamus kraujo tyrimas kasmet, kad būčiau rami, jog kūnas patenkintas mano pasirinkimais (šypsosi).

Asta Stašaitytė / Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr.

Kas jums įprasmina gyvenimą? 

Gyvenimo prasmė yra pats gyvenimas, kiekviena visiškai išjausta, išgyventa diena. Ryt gal manysiu kitaip, bet šiandien toks mano atsakymas. Vis dar tvirtinu, kad už viską mokame. Kam daugiausia suteikta, iš to daugiausia ir reikalaujama ar dar bus pareikalauta. Jei turėčiau kelis gyvenimus čia, žemėje, viename jų, susilaukusi kūdikio, pamėginčiau devintą dieną nelėkti į filmavimą ir labiau pasitikėti kitais, ne tik savimi.

Mokyčiausi nuolankumo nuo vaikystės ir dar daug kitų dalykų. Bet dabar turiu šį nuostabų gyvenimą, kuriame skausmą ir netektis priimu kaip dovanas. Kito kelio nėra, juk apsisukti ir grįžti į vaikystę negaliu, kad ir kaip norėčiau. Bet kad ir nenoriu, nes labai smalsu, kas laukia priekyje.

Ko sau palinkėtumėte šiais metais?

Neišbarstyti savęs ir to, ką patyriau. Linkiu sau pilnatvės jausmo, išminties ir žaismės, spindinčių, džiugių ir dėkingų akių. Labai linkiu sau laimės. Palinkėkite man to paties ir jūs.

Trumpa dosjė 

GIMIMO DATA. 1971 m. sausio 11 d.

ZODIAKO ŽENKLAS. Ožiaragis.

GERIAUSIAS DRAUGAS. Turiu tris: tikėjimas, meilė, viltis. 

ŠIŲ METŲ NORAS. Dar vienas TV projektas.

PIRMOJI VESTA TV LAIDA. 1991 m. „Šuniukas Mikis ir Liūtukas Timukas“. 

SKANIAUSIAS PATIEKALAS. Įvairiausiai ruošti burokėliai.

MOTERIŠKA SILPNYBĖ. Visada vazose turi būti man skintų gėlių.

MIELIAUSIA ŠIRDŽIAI ATGAIVA. Nuoširdus bendravimas.

DIDŽIAUSIA BAIMĖ. Kai kas nors tamsoje eina už nugaros.

POMĖGIS. Boulingas. 

IDEALAS. Aktorė Meryl Streep.

MĖGSTAMIAUSIA VIETA NAMUOSE. Geltonas foteliukas prie apvalaus stalo.

SMAGIAUSIOS ATOSTOGOS. Kiekvienos.

SVARBIAUSIAS DAIKTAS RANKINĖJE. Vis dažniau vaikštau išvis be rankinės. Tik namų raktai kišenėje.