Prieš metus tėčio netekusi V.Mičiulienė – apie paskutinį pokalbį, keistą sutapimą ir legendinę taburetę

Violeta Mičiulienė ir jos tėtis Eduardas Trečiokas / Asmeninio albumo ir „Turiu fotoaparatą“ nuotr. .
Kamilė Akelaityte, 15min
Šaltinis: Žmonės
AA

Prieš daugiau nei metus humoristė Violeta Mičiulienė išgyveno viena didžiausių skausmų – neteko tėčio. Šių metų Tėvo diena buvo antroji, kurią moteris pasitiko be vieno artimiausių žmonių, tad, be jokios abejonės, tądien netrūko sentimentų ir noro bent mintimis sugrįžti į tuos šiltus praeities prisiminimus. Violeta atvira – skausmas dėl tėčio netekties niekur nedingo, tačiau ji stengiasi judėti toliau, nes būtent tėtis ją išmokė gyventi.

Dar būdama maža mergaitė Violeta neteko mamos – tada jai ją atstojo tėtis Eduardas. Šiandien ji kalbėdama su 15min pasakoja apie patirtą nereikalingumo jausmą jam išėjus, apie paskutinius judviejų pokalbius ir legenda tapusią dukros ir tėčio taburetę. Violeta savo širdyje jaučia, kad net „išeidami žmonės pasilieka“.

Violeta, nuo tėčio mirties praėjo jau daugiau nei metai. Koks jums buvo šis laikotarpis?

Sudėtingas. Aš žinojau, kad nuo nelaimės pabaigos viskas tik prasideda. Netekimo jausmas viską iškelia nuo dugno. Kai supratau, kad nebėra kuo rūpintis, kad nebėra kam skirti dalies savo gyvenimo, kad nebėra kur savęs padėti, aš pajutau tuščio lizdo sindromą. Tas netekimo jausmas atima galimybę jaustis reikalingu. Pusę metų po tėčio netekties ėjau žemyn. Po to atspyriau nuo dugno ir pradėjau suvokti, jog viskas yra labai gerai. Viskas, kas įvyko, yra gerai ir aš negaliu egoistiškai įtikėti į tai, kas man nepriklauso.

Violeta Mičiulienė / Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr.

Mintis apie netektį išliedavote ir savo 15min publikacijose. Kaip manote, rašymas šia skaudžia tema labiau padėdavo jums ar skaitytojams? 

Per visą šį atsitiesimo laikotarpį daugelis žmonių, netekusių artimųjų, skaitydami mano rašytus tekstus juose rasdavo kažkokią žinią, kuri padėjo jiems susitvarkyti su netekties jausmu. Būdavau lyg konsultantė, kuri savo pavyzdžiu moko, kaip išgyventi su artimųjų netekimo jausmu. Man žmonės prisipažindavo, kad kai būdavo labai sunku, susigyventi su tuo jausmu, jie vėl ir vėl skaitydavo mano tekstus. Juose ieškodavo atsakymų. Aš tekstuose nekalbėdavau, kaip man yra blogai, o kaip tik, kaip aš džiaugiuosi, jog visa tai buvo ir yra. Teigiau, kad kartais išeidami žmonės pasilieka.

Teigiama, jog po netekties būna kelios savijautos fazės ir tik laikas gali padėti susigyventi su skausmu. Kokią fazę dabar išgyvenate?

Jaučiuosi kaip žmogus, kuris sirgo liga ir negalėjo išeiti iš namų. Dabar galų gale pasveikau ir žinau, jog galiu eiti į pasaulį, bet bijau peržengti slenkstį. Šiuo metu aš pati sau pripažįstu, kad esu užsibuvusi paukštė – galiu skristi, bet nepasitikiu savo jėgom. Eiti skauda, o skristi bijau.

Violeta Mičiulienė/Gretos Skaraitienės/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Kas jums šiuo sunkiu laikotarpiu buvo didžiausia atrama? 

Vaikai. Toks keistas sutapimas – kada mano tėtis sužinojo, jog man gims anūkė, jis pasakė: „Viskas, man jau laikas išeiti ir užleisti vietą“. Aš prieštaravau, bet jis pasakė: „Gyvenime taip yra – vienas nueina, kitas pareina.“ Jis taip ir nesulaukė jos. Trūko kelių mėnesių. Jis nusprendė išeiti tam, kad būtų daugiau vietos.

Man tai kėlė didžiulį džiaugsmą, visus savo norus kažkuo rūpintis nukreipiau į anūkės pusę. Todėl ir dabar, per Tėvo bei Motinos dieną, esu Anglijoje, šalia savo anūkės Adelės. Manau, kad dalį mano tėčio stiprybės gavo šitas mažas žmogus. Šiuo metu man atrodo, jog ji iš jo pasiėmė viską, kas geriausia.

O kaip anksčiau jūsų namuose būdavo minima Tėvo diena? 

Šią dieną tėtis man visada primindavo apie tai, kaip mums važiuojant namo užklimpo taksi. Tada jis kelis kilometrus nešė mane iki namų, juokavo, kad jam buvo labai sunku nešti trijų kilogramų nešulėlį (juokiasi).

Kaip suvaldėte širdį veriantį tėčio praradimo skausmą? 

Dėl žmogaus netekties skauda tada, kai mes save graužiam, kad mes gal ne viską padarėm. Aš sau pasakiau: „Padariau viską, ką galėjau, ir net šiek tiek daugiau.“ Aš, būdama jauna mergaitė, po mamos mirties, prie tėčio turėjau garsinių pamąstymų.

Dejuodavau „Jeigu aš būčiau nuėjus, jeigu aš būčiau pasakius, jeigu aš būčiau paprašius...“, ir tada tėtis man pasakė nuostabų pastebėjimą: „Kodėl tu prisiimi sau Dievo vaidmenį? Ką tu būtum galėjus padaryti prieš likimą? Ką tu gali pakeisti, kas yra ten aukštai pasakyta? Tu nieko negalėjai padaryti.“

Aš labai džiaugiuosi, kad jau galiu žiūrėti ir jo nuotraukas, ir vaizdo įrašus, galiu apie jį kalbėti. Nors apie tėtį man visada patikdavo kalbėti. Aš važiuodavau į susitikimą su žmonėmis, kurie skaitė mano tekstus apie tėtį, nes jis jau buvo tapęs visų tėčiu.

Violeta Mičiulienė / Eriko Ovčarenko / 15min nuotr.

Koks gražiausias jūsų prisiminimas, susijęs su juo?

Prieš mirtį apturėjau labai gražių dalykų. Buvo pandemijos laikotarpis, buvome uždaryti. Bet mes kažkaip sugebėjome išeiti iš namų neišeidami iš jų. Mes su tėčiu bei kitų žmonių pagalba darėme plačiai nuskambėjusią legendinę taburetę. Visos parduotuvės uždarytos, o jis nusprendė sutvarkyti kėdę, kai aš galvojau, jog jau ją išmesiu. Tėtis kelias paras nematydamas šveitė tas jos medines kojas. Taburetės viršus atkeliavo iš Kauno, o dažai – iš Londono. Po to atvažiavo žmogus, kuris pragręžė. Tėtis pasakė: „Kokia stipri yra žmonių jėga. Jeigu jie nori kažką padaryti, net kovidas jų negali sustabdyti.“ Po to jis pasakė, jog jo nebebus, bet šita legendinė taburetė stovi ir stovės. Jis prašė, kad ateityje ją nuvežčiau proanūkei, kurios jis nespėjo sulaukti.

Nebeliko nuoskaudų, liko tik tokie gražūs dalykai. Reikia tuo gyventi. Kai aš parašau gražiai apie tėtį, labai daug žmonių parašo, jog man pavydi, nes jų gyvenime tėčio nebuvo, kad jie jam nerūpėjo, kad jie jų išvis nepažįsta, nenori prisiminti, negali parašyti... Man labai liūdna, kad kai kurie žmonės neturėjo savo gyvenime tokios tvirtos uolos, prie kurios šalia būnant niekas nebaisu.

Kada miršta abudu tėvai, tik tada tampi našlaičiu. Po tėčio laidotuvių aš supratau, kas yra našlaitis. Niekada gyvenime negalvojau, kad tėtis gali man kažką padėti. Aklas, senas žmogus, bet kol jis buvo gyvas, aš jaučiau, jog esu saugi. Tas netekimo jausmas iškelia klausimą „O kas bus dabar?“ Reikia suprasti, jog dabar tu stovi pirmose gretose, kad ugnis į save jau turėsi priimti tu, ne tėtis, kuris tave užstoja.

Violetos Mičiulienės tėtis / Asmeninio albumo nuotr.

Ar gerai pamenate savo paskutinius pokalbius su tėčiu? Kokie jie buvo? 

Likus savaitei iki mirties, kai jam buvo sunku paeiti, aš ant rankų nešiau jį į vonią. Tada jam priminiau: „Aš svėriau tik kelis kilogramus, tu mane nešei pusantro kilometro. Dabar aš tave nešiau gal 10 metrų, bet turbūt atsimokėjau.“ Jis pasakė: „Su kaupu“. Mes turėjome labai gražų patyrimą kartu. Netikiu, kad vaikai nesirenka tėvų. Mes stipriai renkamės. Aš labai džiaugiuosi, kad šis mano pasirinkimas buvo geras.

Kokius bruožus iš jo paveldėjote? Ko tėtis jus išmokė?

Sarkazmą, humorą, užsispyrimą, darboholizmą... Negalėjimą pakęsti, jeigu vakare kriauklėje lieka neplauti indai. Nesvarbu, kokia yra mano būsena, kaip aš jaučiuosi, bet šitas dalykas man yra šventas. Jis mane išmokė gyventi, džiaugtis tuo. Patys paskutiniai jo žodžiai buvo apie svarbiausius dalykus gyvenime. „Tai yra kelionės ir žmonės. Atiduok save kelionėms, kad pažintum žmones“, – sakė jis.

Violeta Mičiulienė / Laidos stop kadras

Koks tėtis išliks jūsų atmintyje?

Mano tėtis yra pats nuostabiausias pasaulio vyras. Kito tokio nesutikau. 

Už ką jam esate labiausiai dėkinga?

Už tai, kokia esu aš šiandien. Tai yra jo nuopelnas.

Skaitykite daugiau