Ko jau ko, bet ratukuose visus „Camino Lituano“ kelio 500 kilometrų įveikusiai Vitalijai Stasiulienei išbandymų gyvenimas nepagailėjo, kelias taip pat. Su kiekviena žygio diena intensyvios saulės kandžiojama Vitalijos oda vis labiau tamsėjo, bet šypsena nedingdavo net ir po paties sunkiausio etapo, kai pakeliui prireikdavo bendrakeleivių pagalbos, kai ne kartą išbildėdavo iš savo „drandalieto“, kai vežimėliui tekdavo keisti padangas. Bet sugrįžusi iš kelio ir išgirdusi klausimą: „Kaip jautiesi?“, Vitalija visada atsakydavo vienu žodžiu: „Puikiai!“, o kartais dar pridurdavo: „Buvo karšta...“
Dviejų suaugusių sūnų ir pagranduko Vijaus (9 m.) mama Vitalija Stasiulienė po lemtingos avarijos prarado galimybę valdyti kojas, todėl juda vežimėliu. Tuo metu jaunėliui Vijui tebuvo 10 mėn. Po metų nuo nelaimės moterį paliko jos vyras ir vaikų tėvas.
Buvo labai fiziškai sunkūs gijimo metai, tačiau ji nei vienai akimirkai neprarado optimizmo ir nepalūžo. „Negaliu paaiškinti, kodėl, bet kai pradėjau protauti, baigėsi slopinamasis vaistų poveikis, labai greitai susitaikiau su mintimi, kad tas vežimas nieko baisaus, svarbu, kad rankos liko sveikos. Stuburas pažeistas gana aukštai, krūtinės dalyje, bet rankas galiu valdyti. Guodė mintis, kad galėsiu matyti vaikus, patarti, galėsiu juos apkabinti, todėl labai norėjau kuo greičiau pati tapti savarankiška, o po to ir vaikais pasirūpinti“, – prisiminimais dalinosi Vitalija.
Mažylis Vijus užaugo, jam jau 9-eri, ir jis lydėjo mamą šioje „Draugystė veža“ projekto „Mums pakeliui“ kelionėje, buvo pats didžiausias pagalbininkas. O matydamas, kad mamai pagalbos nereikia, mielai pavažiuodavo keletą kilometrų su kelio bendražygiu Mindaugu Stanevičiumi „Asistentinio taksi“ autobusiuke, kuris lydėjo žygeivius visą kelią.
„Nors viską mėgstu daryti pati, bet nebijojau prašyti pagalbos kelyje, kai to prireikė. Žmonės geranoriški, visada padėjo. Jeigu mano pavyzdys kažką įkvėps ir pakvies išeiti iš namų – būsiu labai laiminga. Svarbiausia niekada nepamiršti – nėra to blogo, kas neišeitų į gera“, – sako pozityvumu, stiprybe ir valia žavinti Vitalija.
Vitalija sako, jog stengiasi imti iš gyvenimo viską, ką tik galima, ir dalyvauti, kur tik įmanoma. Apie projektą „Mums pakeliui“ sužinojo iš spaudos, ilgai nesvarsčiusi nusprendė įveikti visą kelią, norėdama išbandyti save, sustiprėti fiziškai, pabūti su savimi, pabendrauti su bendraminčiais. Moteris džiaugiasi savo sūnui padovanojusi įsimintinas vasaros atostogas, kurias jis prisimins visą gyvenimą.
- Ar sunku buvo Vijų įkalbėti dalyvauti?
- Ne, jis labai laukė šito žygio. Labai norėjo, jo laukė daug pirmųjų kartų. Ir su traukiniu važiavom, ir keliavom tris savaites. Jam sakiau, kad, jeigu per sunku, visada galime pasitraukti. Vijus man kartojo: „Ne, mama, ne. Noriu dalyvauti, noriu keliauti, tęsti žygį ir bandyti įveikti visus tuos kilometrus“.
Bene jautriausia žygio akimirka socialiniame tinkle dalinasi bendražygė Margarita Molienė: „Vitalija nuo pirmos pažinties minutės spinduliavo energija. Vos spėjom kalbėtis. Pasakojo, kad dažniausiai gyvenime sako: „Taip“, o paskui jau galvoja: „Kaip?...“ Taip, ji su ratukais įveikė visą „Camino Lituano“ kelią ir tik keliose vietose prireikė pagalbos.
O kai ėjome pro ežerą, tai pasakė, kad labai nori įbristi, nes jau 9 metus nebuvo vandenyje. Ji pasakė, o aš ir padėjau įvažiuoti į vandenį. Kaip gera buvo matyti besišypsančią Vitaliją! Kai paklausė, kaip dabar išvažiuoti, tai pasakiau, kad ištempsiu. Nežinau iš kur atsirado jėgų, kaip pas Heraklį, bet misija buvo įvykdyta ir mes sugrįžome į kelią“.
Vitalija ir Vijus įveikė kilometrus, o su ratukais, matyt, jau teks atsisveikinti. Komandos nariai žygeiviai pradėjo sukti galvą, kaip moteriai padėti įsigyt naują vežimėlį.
Projekto vadovė Žydrė Gedrimaitė sako: „Pasikalbėjusi su Vitalija, sužinojau, kad, pagal valstybės nustatytas tvarkas, Vitalijai įsigyti naujam vežimėliui kompensacija priklausytų tik po dviejų metų, o moteris tiesiog nori gyventi ir judėti toliau. Naujo vežimėlio, kartu su varytuvu, kaina, pasak Vitalijos, yra 2800 eurų. Tad, kam su Vitalija pakeliui, galite pervesti norimą sumą į https://contribee.com/draugysteveza#!, nurodydami „Vitalijos vežimėliui“. Ačiū.“
O Vitalija neslepia jaudulio ir dėkoja savo bendražygiams Vidai, Dariui, Gintarui ir kiekvienam kelyje sutiktam žmogui: „Iš kiekvieno aš kažką sužinojau, iš manęs gal irgi kažką sužinojo. Su visais buvo labai įdomu ir prasminga keliauti. Turbūt kitokie ir neina šiuo keliu, kaip aš sakau, ir žmonės ypatingi, ir kelias ypatingas. Ir suveda su reikiamais žmonėmis, su ypatingais žmonėmis“.
