Rimantė Kulvinskytė yra energinga, kandi, humoro jausmo nestokojanti žurnalistė, scenaristė ir viena iš laidos „Klauskite daktaro“ vedėjų. Veikli moteris pasakoja apie tai, kokių priekaištų sulaukia iš televizijos žiūrovų, kodėl baigusi mokyklą norėjo tapti teisininke ir ko traukinyje jos teiraujasi žmonės.
Rimante, LRT televizijoje su Alvydu Unikausku jau antrus metus vedate laidą „Klauskite daktaro“. Kokia buvo jūsų pažintis su profesoriumi, kaip sekėsi pradžioje?
Pradžia nebuvo lengva. Profesorius vis švelniai mane nutildydavo: tai už rankos paimdavo, tai stumteldavo sau už nugaros – kūno kalba parodydavo, kad ką nors, jo manymu, ne taip darau, ne taip pasakau. Jis – stiprus partneris. Dėl to, manau, pati buvau kalta – labai stengiausi būti gera vedėja. O dabar atrodo, kad buvau tiesiog višta (juokiasi). Paskui mane išsikvietė laidos prodiuseriai ir paaiškino, kad jiems nereikia besvorės vedėjos, kad turiu atsipalaiduoti, nebijoti replikuoti partneriui. Tą pačią dieną po laidos profesorius man pasakė, kad kitaip vedžiau laidą. Galiausiai užsitikrinau jo pagarbą. Dabar mes geri draugai.
O ką visiškai naujo, šokiruojančio, naudingo sužinojote dirbdama su gydytoju?
Tapau pusiau daktare (juokiasi). Su profesoriumi laidą vedu apie dvejus metus, bet scenarijus jai rašau jau trejus, taigi informacijos sukaupiau išties daug. Profesoriaus dėka pamilau savo kūną. Pamačiau, kaip mūsų organizmas geba save saugoti, gelbėti, kokie stebuklingi mes gimstame.
Labai džiaugiuosi, kad vesdama šią laidą ir rašydama jai scenarijus neatbunku. Anksčiau po dvejų metų jau norėdavau kelti sparnus, trokšdavau permainų. O čia jaučiu, kad nuolatos augu, tobulėju.
Ar gatvėje žmonės jus atpažįsta?
Taip, bet įdomiausia, kad į mane žiūri kaip į medikę. Pavyzdžiui, traukinyje prieina, rodo įvairias ataugas ir klausinėja, kas tai galėtų būti (juokiasi). Niekada neatsisakau padėti – pasiūlau kreiptis į specialistus. Jeigu manau, kad atvejis gali būti rimtas, paprašau iš laidos redaktorių reikiamo gydytojo kontaktų. Nepatariu tiesiog nusipirkti kokio nors tepalo.
Ar visada svajojote apie žurnalistinį darbą?
Tikrai ne. Baigusi mokyklą norėjau stoti į aktorinį, bet tėvai sulaikė. Jie troško, kad įgyčiau teisininkės profesiją. Ir pati to norėjau. Įtakos turėjo tuo metu rodomas labai populiarus serialas „Eli Makbyl“ apie jauną perspektyvią teisininkę. Be to, dar būdama mokinė, tėčiui, Naujosios Akmenės kaimiškosios seniūnijos seniūnui, rašydavau kalbas. Miestelio gyventojai labai jomis žavėjosi (juokiasi). Taigi teisininko specialybę stojamųjų lape įrašiau pirmu numeriu. Tačiau, gavusi aukščiausią įvertinimą iš stojamojo žurnalistikos egzamino, ją ir pasirinkau. Tėvams apie tai nieko nesakiau. O paskui jau buvo per vėlu (juokiasi)...
Prisiminkite karjeros televizijoje pradžią – filmavotės telekomunikacijų bendrovės reklamoje, įkūnijote blondinę Braškę.
Tiesą pasakius, į atranką ėjau iš smalsumo: nei norėjau, nei siekiau to. Kai komisijos nariai manęs paklausė, ar nesijaudinu stovėdama prieš juos, paklausiau, ar jie jaudinasi sėdėdami prieš mane (juokiasi). Tuomet jie pasiteiravo, ar noriu tapti Braške. Atsakiau, kad nenoriu, bet žinau, kad močiutė bus labai laiminga mylimą anūkę kasdien matydama per televizorių... Taigi tapau Braške.
Dar ir šiandien labai myliu šį personažą, bendrauju su kartu besifilmavusiais kolegomis. Apskritai ši avantiūra tapo mano proveržiu. Dirbdama čia išklausiau ne vieną aktorinio meistriškumo pamoką, pradėjau rašyti laidų scenarijus „Dviračio žinioms“, „Chorų karams“ ir kt. Visgi atėjo laikas, kai šį gyvenimo puslapį teko užversti. Išėjau savo oru. Susidėjo keli aspektai: supratau, kad dešimt metų negaliu vaidinti 18-metės, be to, mūsų sutartys buvo labai griežtos – personažais turėjom būti visada, niekur negalėjome būti savimi. Įdomiausia, kad daugybė žmonių tikėjo, kad mano vardas Braškė, kad mes tikrai gyvename visi drauge, būtent ten ir taip, kaip rodoma per televizorių.
Gavusi pasiūlymą vesti laidą, turėjau rinktis: arba likti Braške ir prarasti galimybę tobulėti, arba atsisveikinti ir nerti į naujus vandenis. Pasirinkau pastarąjį variantą ir tikrai nesigailiu.
Esate kilusi iš Naujosios Akmenės. Kokie maloniausi atsiminimai?
Jie labiau susiję su Kivyliu kaimu, kur gyveno seneliai, mamos tėvai. Vasaromis pas juos vienu metu viešėdavome bent dešimt anūkų (iš viso mūsų penkiolika). Tą laiką labai mistifikuoju. Priklausiau mažųjų grupei, o didieji kurdavo visokias istorijas. Pavyzdžiui, sutemus pasakodavo, kad kitoje upės pusėje gyvena indėnai. Šokdavome į valtį ir plaukdavome Agluona. Kitu krantu persirengę su deglais rankose ir šūkaudami kaip indėnai bėgdavo didieji pusbroliai...
Miegodavome palėpėje, kurioje buvo skrynia su visų vaikų karnavaliniais kostiumais: nuo kaubojų iki Nakties. Persirengdavome ir kurdavome stebuklinį pasaulį.
Dienomis, žinoma, padėdavome seneliams. Važiuodavome ravėti. Bet koks ten darbas – kai vagų keturiasdešimt, o mūsų – dešimt. Kiekvienam po keturias vagas – ir maudytis upėn. Maistą močiutė virdavo kibiruose – tokiam būriui paprasto puodo nepakakdavo (juokiasi). Na, o Naujoji Akmenė man asocijuojasi su laisve, saugumu ir besąlygiška meile.
Kokia yra tikroji Rimantė?
Esu kandi, juodojo humoro mėgėja. Neretai tenka save pristabdyti, nes... esu moteris. Žinau, teigiama, kad visi lygūs, bet pastebėjau, kad kandus žodis neretą ir stebina, ir piktina. Dažnai mums po laidos žiūrovai rašo komentarus, liepia man būti savo vietoje, nepertraukinėti gerbiamo profesoriaus (juokiasi). Žinoma, moku, kai reikia, suspausti kojas, nudelbti akis ir pamirksėti...
Be drąsos būti savimi, turiu ir jautriąją pusę: dažnai ir dėl daug ko galiu susigraudinti, kovoju už teisybę. Būna, studijos svečias pasakoja jautrią istoriją, aš žliumbiu klausydamasi, o daktaras ramiai klausinėja, konstatuoja faktus. Po laidos apiberiu jį priekaištais dėl abejingumo. O jis ramiai atsako: „Žinai, Rimante, jeigu tu tiek pamatytum, kiek aš per visą gyvenimą, reaguotum kitaip.“
Gimus vaikui daugelio moterų gyvenimas iš esmės pasikeičia. Kaip sekėsi jums?
Tapau stabilesnė – išmokau neatidėlioti, laikytis griežtesnės dienotvarkės, pasidariau darbingesnė, nes planuoju laiką. Tačiau labiausiai nustebau atradusi, kiek daug meilės, kantrybės ir stiprybės turiu. Priežastis paprasta – viską priimu kaip savaime suprantamą dalyką. Bemiegės naktys, kiti sunkumai nėra amžini.
Apskritai labai vertinu laiką, praleistą su Luna. Visi pažįstami žino, kad nuo 17 iki 21 val. mano telefonas išjungtas, nes tuo metu dėmesį skiriu dukrai.
Kokia jūsų dukra?
Mano vaikas labai fainas (juokiasi). Ji mane nuolatos stebina ir juokina. Luna labai džiaugiasi, kai pavyksta mane pralinksminti. Ji ne pagal metus protinga. Vieną vakarą, kai guldžiau miegoti, sako: „Man tiutės nebereikia.“ Paklausiau, ar tikrai. Atsakė: „Baik tu, gi juokauju.“ Vienas didžiausių komplimentų iš darželio auklėtojos, kad matyti, kiek daug meilės į Luną įdedame...
Akivaizdu, kad darote labai daug. Ar žmonių-orkestrų būna?
Taip atrodo tik iš šono. Darbui reikia sveikatos. Stengiuosi tinkamai maitintis ir išsimiegoti. Nuo rudens visiškai nebevartoju alkoholio. Mūsų darbe automatizmo nėra, visą laiką reikia aštraus proto – taigi negalima smegenų papildomai apkrauti ir žaloti alkoholiu.
Beveik kasdien per pietus 27 minutes miegu. Atsijungiu gana greitai atlikdama kvėpavimo pratimą: per 5 sekundes įkvėpiu, per 7 sekundes iškvepiu. Vos po kelių tokių įkvėpimų ir iškvėpimų užmiegu.
Koks jūsų laisvalaikis? Ką mėgstate veikti su vyru ir dukra?
Su vyru esame filmų gerbėjai, žiūrime serialus. Tačiau tą darome šiek tiek kitaip nei daugelis normalių žmonių (juokiasi): nagrinėjame, tyrinėjame, kaip kuriamos scenos, kokie techniniai elementai panaudojami ir pan.
Su Povilu taip pat kolekcionuojame meno kūrinius. Vykstame į paveikslų galerijas, kad ir į Rygą. Lunai taip pat patinka vaikštinėti tarp paveikslų, jai kyla gausybė įvairiausių klausimų. Apskritai esame palaiminti – dirbame darbą, kurį be galo mėgstame.
Kokia yra jūsų šeima: kas širdis, o kas – protas?
Povilas yra proto balsas, o aš vadovaujuosi širdimi. Jam patinka būti mano vyru, manimi rūpintis. Esu be galo jam dėkinga už tai, kad į mane žiūri ne kaip į Lunos mamą, bet kaip į moterį, žmoną. Jis yra diktatorius gerąja prasme. Atsimenu, kai persidirbusi nualpau, jis pasakė: „Viskas, gana, turi pailsėti“, ir išsiuntė mane savaitei į Druskininkus.
Mes abu egocentriški, kartais pasistumdom, bet drauge mums be galo gera. Kartais sakau, kad esame puikus krepšininkų duetas – aš išmetu kamuolį – idėją, Povilas jį pagauna į įdeda į krepšį – įgyvendina.
TRUMPA DOSJĖ
Gimimo data. 1985 04 16.
Horoskopo ženklas. Avinas.
Dukra. Luna Medeina.
Mėgstamiausia spalva. Raudona.
Akių spalva. Chameleoniška. Kai supykstu, būna žalia.
Mėgstamiausias filmas. Paolo Sorrentino „Didis grožis“.
Geriausia perskaityta knyga. Dale Carnegie „Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms“.
Skaniausias valgis. Makaronai.
Svajonių automobilis. Senos kartos mersedesas kabrioletas.
Netikėčiausias daiktas rankinėje. Ilgą laiką nešiojausi išmatų maketą iš laidos „Kvieskite daktarą“ filmavimo. Kaskart jį ištraukusi prapliupdavau juoku.
Svarbiausias gyvenimo įvykis. Kad persigalvojau dėl studijų. Dėl tokio pasirinkto kelio šiandien turiu svajonių darbą, mylimą vyrą ir nuostabią dukrą...
Mėgstamiausias metų laikas. Pavasaris.
Erzinanti žmogaus savybė. Netolerancija.
Labiausiai patinkančios gėlės. Baltos tulpės.
Idealas, sekamas žmogus. Mama.
Keisčiausias poelgis. Buvusiam NATO vadovui, kai pagyrė mano palaidinę, pasakiau: „You can watch, but you cannot touch“ (vert. Tu gali pasižiūrėti, bet negali paliesti).
Nemėgstamiausias buities darbas. Drabužių lyginimas.
Aš po 20 metų. Būsiu žiauriai faina. Esu tikra, kad bus labai smagu (juokiasi).