Daugelio atmintyje iki šiol gyvas žurnalistas, politikas ir visuomenės veikėjas Rokas Žilinskas savo nuveiktais darbais bei pokalbiais paliko ryškų pėdsaką istorijoje. Artimą ryšį su broliu puoselėjusi Roko sesuo Monika Žilinskaitė šią vasarą įamžino R.Žilinsko atminimą skirdama jam knygą „Aš – Rokas Žilinskas“. „Manau, kad ši knyga – tikrai graži dovana jo 50-mečiui“, – brolio jubiliejaus dieną atviravo ji.
Artimą ryšį su broliu Roku nuo pat vaikystės palaikiusi Monika kalbėdama su portalu 15min pasidalijo jautriausiais judviejų prisiminimais bei sentimentais, kurie jos atmintyje nugulė amžiams. Tarp jų – ir judviejų nesuspėti įgyvendinti planai apkeliauti pasaulį bei pasiilgtos kasdieniškos detalės, pavyzdžiui, galimybė „tiesiog būti kartu“.
„Taip jau sutapo“, – sako Monika, turėdama omenyje tai, kad kaip tik šiemet, kai Rokas būtų šventęs savo jubiliejų, jam simboliškai bus skiriama Rokiška knyga.
– Monika, birželio 6 dieną suėjo lygiai penkeri metai nuo brolio mirties. Ar skausmas po tiek laiko nė kiek nesumažėjo?
– Atrodytų, nemažas laiko tarpas apsiprasti su netektimi... Tačiau aš nežinau, kaip išmatuoti netekties skausmą, ir negaliu pasakyti, ar dabar mažiau skauda. Skauda, tik kitaip.
Gedėjimas turi savo stadijas, dabar aš jau jas visas išgyvenau, su sielvartu susigyvenau. Ką dabar tikrai galiu pasakyti, tai kad gyvenime man labai pasisekė turėti tokį brolį. Už tai aš jaučiuosi labai dėkinga.
Man labai pasisekė turėti tokį brolį ir už tai aš jaučiuosi labai dėkinga.
– Esate teigusi, kad su Roku buvote ne tik vienos šeimos nariai, bet ir geriausi draugai. Kaip dažniausiai leisdavote laiką kartu?
– Aš taip neteigiau, taip tiesiog buvo – mes visada buvome geriausi draugai. Visi, kas geriau mudu pažinojo, tai žino. Mudviejų panaši pasaulėžiūra, panašios vertybės. Mudu nuo mažumės buvome labai artimi, rūpinomės vienas kitu, o užaugę dažnai laisvalaikį leisdavome kartu, turėjome bendrų draugų, begalę bendrų pomėgių.
Rokas labai daug skaitė, vertino tik kokybišką literatūrą ir visada turėdavo ką man pasiūlyti paskaityti. Nors aš knygoms esu labai išranki, man niekada neteko nusivilti Roko rekomendacijomis.
Rokas dažnai mane kviesdavosi į įvairius renginius, kartu išeiti pasižmonėti, mėgome kartu nueiti į kiną, kadangi mudviejų panašus skonis filmams. Rokas labai laukė „Įsikūnijimo“ tęsinio – labai gaila, kad ateinančią žiemą negalėsime kartu nueiti į šio filmo premjerą.
– Tikriausiai judu turėjote ir ateities planų, kuriems įgyvendinti reikėjo vienas kito?
– Turėjome bendrų planų ateičiai – ketinome steigti pagalbos priklausomiems asmenis centrą. Rokas turėjo aiškią viziją, kaip sėkmingai įgyvendinti priklausomybių prevencijos politiką Lietuvoje. Planavome kartu šioje srityje daug nuveikti. Planavome kartu nuvykti į Indiją, kartu pakeliauti po pasaulį... Tam jau neužteko laiko.
Planavome kartu nuvykti į Indiją, kartu pakeliauti po pasaulį... Tam jau neužteko laiko.
– Ko jam išėjus labiausiai pasiilgsti?
– Šalia Roko labai gera buvo tiesiog būti. Labai pasiilgstu pokalbių su juo, pabuvimo kartu, to bendrystės jausmo.
– Brolio atminimas bus įamžintas netrukus pasirodysiančioje knygoje „Aš – Rokas Žilinskas“. Kas joje nugulė?
– Esu šios knygos sudarytoja. Prie jos dirbau kartu su gera bendra savo ir Roko drauge Daiva Žeimyte, ji man labai padėjo. Šioje knygoje sugulė Roko rašyti straipsniai, jo surašyti pastebėjimai, pamąstymai, kitų žurnalistų daryti interviu su Roku. Taip pat dalį knygos sudaro Roko draugų, bendražygių, kolegų prisiminimai apie brolį. Knyga gausiai iliustruota nuotraukomis iš Roko gyvenimo – tiek iš profesinio, tiek iš privataus. Išėjo spalvinga ir jauki, tokia tikrai Rokiška knyga.
Esu labai dėkinga visiems, kas paskyrė laiko parašyti į šią knygą. Taip pat ir tiems, kas padėjo šiai idėjai virsti realybe, ir tam, kas pageidavo likti neatskleistas, bet suteikė finansinę paramą knygos išleidimo darbams.
– Kiek laiko prireikė, kad knyga galėtų išvysti dienos šviesą?
Rinkti medžiagą knygai pradėjome 2018-2019 metais. Buvom su Daiva apsitarę, kas, kaip, kokie skyriai knygoje bus. Tačiau Daivos gyvenime tuo metu įvyko daug permainų – ji ištekėjo, vėliau jai gimė sūnelis. Tad suprasdama, kad Daiva artimiausiu metu daugiau laiko knygai paskirti negalės, tęsti pradėto darbo ėmiausi pati viena – dėliodama, perdėliodama, vis dar kažką bepridėdama.
Sunkiausia buvo pradžia – emociškai. Būdavo, pasileidžiu šifravimui TV laidą su Roku, o nieko daryti negaliu, tik žliumbiu, išgirdusi jo balsą...
Knygą pabaigėm dar pernai vasarą, tačiau ilgai užtruko tinkamo dizainerio paieškos – tai tie dizaineriai nesuprasdavo, ko aš iš jų noriu, ir sumaketuodavo knygą lyg kokį „Kolūkiečių laikraštį“, tai išvis nepabaigę darbų dingdavo. Džiaugiuosi, kad su dabartine dizainere suradom bendrą kalbą.
Būdavo, pasileidžiu šifravimui TV laidą su Roku, o nieko daryti negaliu, tik žliumbiu, išgirdusi jo balsą...
– Knyga skaitytojų rankas turėtų pasiekti jau rugpjūčio mėnesį. Ar ji bus skirta visiems? Ko tikitės iš knygos skaitytojų?
– Ši knyga skirta visiems Roką žinojusiems, bet nebūtinai asmeniškai pažinojusiems, jį mylėjusiems, jo besiilgintiems žmonėms.
Ji skirta Roko atminimui. „Atmintis – tarsi antras gyvenimas“, – taip gražiai į knygą parašė viena iš autorių, Roko bendražygių. Tad mano vienintelis lūkestis, kad šios knygos pasirodymas pradžiugins tuos, kas mylėjo Roką, kurie branginą jo atminimą, kurių atsiminimuose jis tebegyvena.
– Parašyti knygą buvo Roko svajonė, tačiau jos išpildyti pats nesuspėjo. Kaip manote, ką jis pasakytų, jei matytų, jog tai padarėte už jį?
– Aš nuoširdžiai manau, kad Rokui tikrai patiktų visa šita knygos, skirtos jo atminimui, idėja. Tikiu, kad ir pati knyga patiktų, kaip jau minėjau – knyga išėjo tikrai Rokiška.
Taip jau sutapo, kad šiemet būtų buvęs Roko jubiliejus, ir manau, kad ši knyga – tikrai graži dovana jo 50-mečiui.
