Selena Gomez atskleidė, kaip jai sekasi kovoti su nerimu ir depresija

Selena Gomez / „Scanpix“ nuotr.
Selena Gomez / „Scanpix“ nuotr.
Šaltinis: Žmonės.lt
2019-09-28 09:00
AA

Pastarieji metai dainininkei Selenai Gomez buvo išties nelengvi. Prieš metus jai buvo diagnozuotas emocinis išsekimas, tad ne vieną savaitę jai teko praleisti ligoninėje. Naujausiame įrašė savo socialiniame tinklo paskyroje moteris prakalbo apie tai, kaip jai sekasi susidoroti su vis dar kamuojančiomis problemomis.

„Manau, esame geresni, kai sakome tiesą, tad tokia mano tiesa, – įrašą pradėjo ji. – Praėjusiais metais daug kentėjau ir negalėjau būti kartu su jumis. Nesugebėjau nei šypsotis, nei atrodyti normaliai. Atrodė, kad skausmas ir nerimas buvo užvaldęs visą mano kūną ir protą, ir tai buvo baisiausias etapas mano gyvenime“.

S. Gomez pasidžiaugė, kad laiku kreipėsi į profesionalius gydytojus, kurie jai suteikė visą reikalingą pagalbą.

Selena Gomez / „Scanpix“ nuotr.

„Ieškojau palaikymo ir gydytojai iškart man nustatė aiškią diagnozę. Žinoma, tą akimirką, kai gavau visą informaciją apie savo ligą buvo labai gąsdinanti, tačiau po truputį man pradėjo lengvėti, nes supratau, kodėl keletą metų turiu problemų dėl nerimo ir depresijos,“ – kalbėjo moteris.

Dainininkė pasakojo, kad per tuos vienerius metus ji sutiko labai daug savo sričių specialistų ir iš kiekvieno jų pasisėmė naudingos informacijos.

„Man labai pasisekė, kad sutikau tiek daug gerų savo srities profesionalų, padėjusių man susivokti savyje“, – tikino Selena.

Selena Gomez / „Scanpix“ nuotr.

Įraše moteris atsakė ir gerbėjams, kurie siuntė jai palaikymo žinutes ir klausė, kada ji jau bus pajėgi grįžti į darbus.
„Niekur nedingau, tiesiog turėjau didesnį dėmesį skirti sau, o ne darbams. Dabar esu sveikesnė ir laimingesnė. Gebu kontroliuoti savo emocijas ir jausmus daug geriau nei kada nors anksčiau.“

Selena Gomez kviečia tuos, kurie jaučiasi prastai nebijoti savo jausmų ir ieškoti pagalbos.

„Savo gyvenime sutikau daugybę puikių žmonių, kurie man suteikė nuostabių akimirkų ir patirčių, tačiau tai neapsaugojo manęs nuo prastos savijautos. Ir dėl to neturiu jaustis nė kiek blogiau, – tikino moteris. – Tai nepadaro manęs silpnesnės ar prastesnės, tai padaro mane žmogumi. Mums reikia pagalbos ir mums reikia vienas kito“.