Solistas Tadas Jakas: „Mano širdis neatlaikytų išsiskyrimo su teatru“

Tadas Jakas / KVMT nuotr.
Šaltinis: Pranešimas spaudai
AA

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistas Tadas Jakas šiuo metu rengia Vairininko vaidmenį Richardo Wagnerio operoje „Skrajojantis olandas“, kuriuo debiutuos šios operos pastatyme Klaipėdos senajame elinge rugpjūčio 5 ir 6 dienomis. Solistas kaskart žengia į sceną su dideliu džiaugsmu ir atsidavimu bei sako, kad jo širdis neatlaikytų išsiskyrimo su šia profesija.

Solinis dainavimas – sudėtinga profesija: daug atsakomybės, rampos šviesoje tampa pastebima net menkiausia klaidelė. O kur dar nuolatinis mokymąsis. Kuo ši profesija Jus žavi?

Geriausia spektaklio dalis – nusilenkimai. Jei spektaklis praeina gerai ir jautiesi padaręs viską tinkamai, nusilenki ir jautiesi labai laimingas (juokiasi).

Jūsų kaip solisto dosjė pildosi vis solidesniais vaidmenimis. Kylate karjeros laiptais?

Pakilimų nesureikšminu. Niekas teatre nevyksta pamojus stebuklinga lazdele: daug dirbant su vokalo pedagogais, dainuojant teatro repertuariniuose spektakliuose įgyji vis naujos patirties, augi.

Tadas Jakas / KVMT nuotr.

Bet visi siekia reikšmingų, didelių partijų?

Visi pradeda nuo mažų vaidmenų. Esu turėjęs spektaklių, kuriuose turėjau sudainuoti vos vieną frazę, bet dėl jų taip išgyvendavau... Net nespėji kojų apšilti scenoje, o jau turi išeiti... Tada į tą trumpą laiką turi spėti sudėti visus savo talentus, visas įgytas žinias.

Turėjau ir nebylių vaidmenų, kur neturėjau progos sudainuoti nė vienos natos. Man jie vieni sudėtingiausių, bet sykiu ir mėgstamiausių. Tada tenka maksimaliai pasitelkti aktorinius gebėjimus, nors aktorystės mus mažai ir mokė. Situacija tarsi tave apnuogina, negali prisidengti dainavimu, esą dabar stoviu ir dainuoju, klausykitės...

Aišku, kiekvienas solistas siekia didelių vaidmenų. Tam ir tobuliname savo vokalinę techniką. Visgi iki kiekvieno vaidmens reikia „užaugti“. Kol kas jaučiuosi gerai būdamas charakterinių, komiškų vaidmenų atlikėju. Ir svajoju kada nors užaugti tiek, kad pajėgčiau sudainuoti Lenskio partiją Piotro Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“. Tai graži ir sudėtinga partija, opera užburia nuostabia muzika.

Tadas Jakas / KVMT nuotr.

Kaip pavyksta prisijaukinti vieną partiją ir paskui staiga nerti į kitą? Ar sudėtingos tos transformacijos, kai kiekvieną spektaklį esi vis kitas žmogus?

Esu jaunas. Į bet kurį vaidmenį „įnerti“ sudėtinga. Man lengva susigyventi su komiškais, linksmais vaidmenimis. Man tai tarsi smagus žaidimas. Jaučiuosi lyg vaikas, pakliuvęs į vis kitą smėlio dėžę: kokie kolegos, tokių taisyklių ir laikausi. Taisyklės įpareigoja, negali išklysti iš scenos, bet turi daug laisvės improvizuoti. Atlikdamas charakterinius vaidmenis neprivalau savęs spausti į rėmus, man jie einasi lengviau. Dramatiniai vaidmenys įpareigoja, o man norėtųsi valiūkiškai pastrikinėti. Tačiau stengiuosi įveikti ir kuo dramatiškesnes partijas.

Kaip, pavyzdžiui, Don Otavijaus iš W. A. Mozarto operos „Don Žuanas“?

Taip, stengiuosi būti toks pat nuolankus ir susikaupęs. Dramatiškas. Svarbiausia, kad netinkamu laiku ir netinkamoje vietoje iš manęs neprasiveržtų Pinčiukas (juokiasi).

Esate patyręs „velnias“, „kasas pasileidžiantis“ ne tik dainuodamas Plutoną Jacques‘o Offenbacho operetėje „Orfėjas pragare“, bet ir Pinčiuką Viačeslavo Ganelino miuzikle „Velnio nuotaka“...

Plutonas buvo kupinas ne tik vokalinių iššūkių. Kai pamačiau scenografės ir kostiumų dailininkės Renatos Valčik specialiai Plutonui sukurtus batus, primenančius nedidelius kojūkus, sušukau: „O, ne!“ Tai 15 cm aukščio platformos, kurios dengia tik pusę pėdos, tuo tarpu kulnai kybo ore... Spyriojausi tik akimirką. Priėmiau šį iššūkį, teko ilgai mokytis, tačiau jais vaikščioti išmokau. Tiesa, mano mokslus batai sunkiai atlaikė: suplėšiau kelis kartus, tad batsiuviams teko juos remontuoti. Teko ir nugriūti. Sunkiausia buvo išmokti su šiais batais vaikščioti laiptais, šokti, priklaupti ant vieno kelio. Kažką darydamas turėjai gerai apgalvoti, kaip tai darysi.

Tadas Jakas / KVMT nuotr.

Dabar atjaučiate damas, kai jos vaikšto su aukštakulniais?

Reiškiu didžiausią užuojautą. Gerai jas suprantu.

Ar palyginus su Plutonu, Pinčiuko vaidmuo atrodo paprastesnis?

Tai mano mylimas personažas. „Velnio nuotaka“ KVMT gyvuoja nebe pirmus metus. Prieš imdamasis Pinčiuko vaidmens, galėjau stebėti anksčiau jį atlikusius kolegas, pasinaudoti jų patirtimi ir pridėti kažką savo. Labai smagus vaidmuo, nereali miuziklo muzika, kuri mane tiesiog užvaldo. Prisipažinsiu, esu miuziklų fanas.

Tarp mėgstamiausių partijų, kuriose geriausiai atsiskeidžia ne tik mano balsas, bet ir pašėlusi prigimtis, yra Tedas Hintonas (F. Wildhorno miuzikle „Boni ir Klaidas“), Tekaberis (F. Loesserio miuzikle „Kaip prasisukti versle be didelio vargo“), Motelis (J. Bocko miuzikle „Smuikininkas ant stogo“), Amosas Hartas (J. Kanderio miuzikle „Čikaga“). O kaip man patinka vaidinti KVMT spektakliuose vaikams, dainuojant Mažylio (N. Sinkevičiūtės „Pasakoje be pavadinimo“), Ridikėlio (A. Kučinsko „Bulvinėje pasakoje“), Roberto Vermičeloni (A. Kučinsko „Makaronų operoje“), Pelės (A. Kučinsko „Žvaigždžių operoje“) partijas! Šiuose vaidmenyse tarsi sugrįžtu į vaikystę, prisimenu, kaip buvo smagu krėsti eibes. Mėgstu ir operas, operetes, kaip Grafas Almaviva (G. Rossini komiškoje operoje „Sevilijos kirpėjas“). Sunkiau su koncertais. Tiesiog dainuoti stovint scenoje man yra sudėtingiausia misija: atrodo, kojos įauga į sceną, suakmenėji. O kai spektakliuose pilna režisūrinių sprendimų, nėra kada nė galvoti.

Bet, pavyzdžiui, rengiant teatralizuotą koncertą „Brodvėjus LT“, turėjau išmokti šokti stepą. Nors iki tol maniau, kad esu tam negabus – kaip sakoma, gimęs su dviem kairėm kojom (juokiasi). Teko pasistengti, pasilikdavau po repeticijų ir vienas kelias valandas kaldavau į grindis stepo žingsniukus. Ir man pavyko! Scenos iššūkiai mane „veža“! Sunkiausias darbas ruošiant bet kurią partiją – išmokti ją teisingai dainuoti, atsiminti žodžius, tad esu labai dėkingas kantriesiems teatro koncertmeisteriams.

Tadas Jakas / KVMT nuotr.

KVMT jungia daugybę profesionalų, čia dirbančių ne vieną dešimtmetį...

Su jais labai smagu dirbti, bendrauti ir iš jų mokytis. Norėtųsi kartu dirbti dar ilgus dešimtmečius, nes ta patirtis neįkainuojama. Man teko laimė dirbti su Stasiu Rezgevičiumi, Jadvyga Grikšiene, kurie jau teatre nebedirba. Žiūrėjau, žavėjausi ir tikiuosi, kad man pavyko kažką perimti. Tai ne tik savo srities profesionalai, bet ir eruditai, galėję visda padėti, patarti: kaip teisingai save nuteikti, kaip psichologiškai pasiruošti išėjimui į sceną, labiau pasitikėti savo instrumentu – balsu...

Ar saugote savo brangiausią „instrumentą“?

Ne, savaime gerai veikia. Net peršalimu sergu labai retai. Šaliko nenešioju, nebent dideli šalčiai. Svarbiausia dirbant nepersitempti ir balso pernelyg nenuvarginti. Repeticijose kartais save patausoju. Nors jei koks kūrinys labai patinka, pamiršti save tausoti, net repetuoji „pilna koja“.

Gal prisimintumėt kokią linksmą istoriją iš užkulisių...

Neseniai rodėme miuziklą „Velnio nuotaka“. Aš kaip Pinčiukas turiu Raupį išsitempti į sceną ir prikulti virve. Atsitupiu paimti virvės ir girdžiu, kaip traškėdama nugaroje plyšta kelnių siūlė. Laimei, plyšį uždengė mano velniška uodega. Išėjau iš scenos stengdamasis žiūrovams neatsukti nugaros... Dainuodami operetėje „Vienos kraujas“, su viena soliste netyčia išsidrėbėme ant žemės, nors tokio režisūrinio sprendimo nebuvo. Mėgstu ir pats pasiklausyti smagių istorijų iš užkulisių, ne vienam yra jų nutikę.

Tadas Jakas / KVMT nuotr.

Kada pradėjote dainuoti?

Pirmąsias aukštas natas bandžiau išgauti vos gimęs. Gimdymo namų personalas juokavo, kad aš „dainuodavau“ net tada, kai visi kūdikėliai miegodavo, tuo priversdamas savo mamą raudonuoti. Jau tada man žadėta šlovinga solisto ateitis (juokiasi). Netyčia šie žodžiai tapo pranašingais...

Muzika mūsų šeimoje – įprastas dalykas. Mano tėvai jaunystėje grodavo privačiose šventėse, o mano seneliai, gyvenantys Lomių kaime, abu vis dar groja bandonijomis ir aktyviai koncertuoja.

Būdamas mažas, sykį taip „švariai“ sudainavau per televiziją išgirstą dainą, kad visi stebėjosi, o mama įrašė mano dainavimą į magnetofono juostelę ir dar ilgai saugojo šį įrašą. Nelankiau vaikų darželio, tai man suteikė galimybę pasimėgauti visais gyvenimo kaime malonumais: karjeras, smėlis, gamta ir nesibaigiantys žaidimai lauke su kitais vaikais.

Esu kilęs iš kaimo netoli Skaudvilės (Tauragės rajone), o nuo septynerių persikėliau gyventi į Gargždus. Čia kartu su sese pradėjome lankyti Gargždų muzikos mokyklą: sesuo mokėsi groti smuiku, o aš ėmiausi chorinio dainavimo.

O kiti dalykai, nesusiję su muzika, Jūsų neviliojo?

Visada žinojau, kad noriu dainuoti ir man tai iki šiol labai patinka. O kaip man tai pavyksta, spręsti ne man... Mokydamasis mokykloje planavau, kad jei gyvenimo nesusiesiu su muzika, rinksiuosi mokslus, susijusius su biologija, chemija, nes man sekėsi ir šie dalykai. Matematikos ir kitų mokslų „neįkirtau“ visai. Būčiau rinkęsis veterinariją ar mediciną, tačiau net sau pačiam netikėtai įstojau į Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją...

Kodėl S. Šimkaus konservatorijoje pasirinkote studijuoti dirigavimą, o ne dainavimą?

Dainavimo link ėjau „tiesiai, per aplinkui“, kaip juokauja žmonės... Nesidomėjau galimybe studijuoti Klaipėdoje. Buvau baigęs dešimt klasių, o vasarą paskutinį kartą su mokyklos choru buvau išvykęs dainuoti į užsienį. Tvarkydama senus laikraščius mama aptiko skelbimą, kviečiantį tapti šios konservatorijos studentu, tačiau stojamieji egzaminai jau buvo pasibaigę. Mano mama atkakli: paskambino konservatorijos vadovei ir paprašė priimti sūnų į dainavimą, o dukrą – į smuiko specialybę. Grįžtu po kelionės, o mama ir sako: turim šansą bandyti patekti į konservatoriją. Išvažiavom su metais jaunesne sese bandyti. Buvau visiškai nepasiruošęs, bet įstojau. Deja, dainavimo specialybės klasė buvo pilna, tad man pasiūlė mokytis dirigavimo, o atsiradus galimybei, pereiti į dainavimą.

Dirigavimas man labai patiko. Taip ir baigiau šią specialybę. Nepasigailėjau. Daug mokėmės, nes kartu su brandos atestatu ten gauni ir specialybės diplomą. Šią ugdymo įstaigą prisimenu kaip kažką nuostabaus. Tai vienas geriausių etapų mano gyvenime.

Tadas Jakas / KVMT nuotr.

Ši mokykla turi ypatingą dvasią?

Būtent. Ten dirba ypatingi pedagogai. Man labai daug davė dirigavimo specialybės mokytoja Virginija Manšienė, balso lavinimo mokytoja Rima Ramonienė ir fortepijono mokytoja Zita Žilinskienė.

Ten studijuoja neeilinės asmenybės. Bendrabučio gyvenimas. Pokalbiai. Likom draugais visam gyvenimui. Ten tokia aura: atsisėdi prie pianino ir groji, net nepastebėdavai, kaip prabėgdavo 3–4 valandos.

Vėliau tęsėte solinio dainavimo studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultete?

Tiesūs keliai – ne man (juokiasi). Ruošiausi stoti į solinio dainavimo specialybę Klaipėdos fakultete, tačiau pasitaręs su pedagoge nusprendžiau, kad man bus pernelyg sudėtinga, nes mokiausi dirigavimo. Ir pasirinkau dirigavimo studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Vilniuje. Įstojau ir pajutau, kad tai ne man... Po pusmečio mokslų sėkmingai persivedžiau ir ėmiau studijuoti dainavimą Klaipėdoje! Tapau LMTA Klaipėdos fakulteto dėstytojo Mindaugo Gylio studentu, jo klasėje baigiau ir bakalauro, ir magistro studijas. Kai kam atrodo nerimta ir sudėtinga ta mano profesija – solinis dainavimas. Bet aš tai myliu!

Čia besimokydamas kartu su kitais studentais savanoriaudavau prieš KVMT spektaklius ir koncertus. Šios savanorystės dėka nemokamai išvysdavau visus spektaklius po kelis kartus. J. Strausso operetę „Šiksnosparnis“ mačiau penkis kartus iš eilės! Man buvo juokinga, linksma, o svarbiausia, pamatydavau, kaip dirba skirtingos spektaklio solistų sudėtys. Tai buvo puiki patirtis būsimam solistui, aktoriui – stebėti ir semtis patirties.

2014 m. baigiantis mano studijoms, tuometinis KVMT vadovas Ramūnas Kaubrys man pasiūlė padainuoti J. Strausso operetės „Vienos kraujas“ atnaujinto spektaklio premjeroje. Teatro rengiamo Jaunųjų talentų festivalio dėka tąkart į sceną žengė daug jaunimo. Sutikau išbandyti savo jėgas ir tapau Jozefu iš J. Strausso operetės „Vienos kraujas“. Pamenu, iš pradžių mane viskas gąsdino, balsas drebėjo. Kai tik pertrauka, atrodė, kad gaunu daugiausiai pastabų ir man taip nesiseka. Klausiau savęs, kodėl aš sugalvojau, kad turiu čia būti... Bet galiausiai tik sukąsdavau dantis ir stengdavausi dar labiau. Raminau save, kad toks darbas, visi stengiasi, o pastabos tik padeda tobulėti.

Niekada nepamiršiu, kaip pirmą kartą turėjau išbėgti į sceną ir atlikti trumpą solo numerį. Girdžiu, kad jau grojami paskutiniai taktai, turiu bėgti į sceną, o jaučiuosi taip, lyg alpčiau iš baimės, kojos dreba... Išėjau. Pajutau adrenalino pliūpsnį, ir viską atlikau teisingai... Yra toje operetėje viena vieta, kai aš iš grafino turiu įsipilti gėrimo ir išgerti. Man taip drebėjo rankos, kad stikliukas barškėjo į grafiną ir negalėjau įsipilti. Apsimečiau, kad įsipyliau ir neva išgėriau.

Tadas Jakas / KVMT nuotr.

Patiko tiek, kad nusprendėte, jog norėtumėt čia likti?

Taip sutapo, kad pasibaigus mano studijoms, buvo paskelbta KVMT solistų atranka. Dalyvavau ir pavyko. O kaip bijojau: tekstas strigo, nemaniau, kad pasiseks...

Atėjęs į teatrą supratau, kad studijuoti viena, o tikrasis mokslas – darbas teatre ir čia tu išmoksti dar daugiau. Būti scenoje viena, tačiau kaip įdomu pamatyti teatro užkulisius ir būti ten vykstančio veiksmo dalimi. Kažkas kartojasi tekstą ir dreba, kitas juokina kolegas, ketvirtas bėga jų tildyti, primindamas, kad scenoje irgi vyksta veiksmas... Virti teatro virtuvėje įdomiau, nei sėdėti salėje ir tik žiūrėti spektaklį. Ir būti žiūrovu gerai, tačiau man įdomiau būti kitoje barikadų pusėje.

Scenos menas žavus ir įdomiais kolegomis. Kolektyvas visada pasiruošęs tau padėti: kai savimi abejoji, atsiras, kas pagirs, kai nesiseka, kažkas paguos ir patars visais darbo klausimais.

Teatras įtraukė ir nepaleido?

Įtraukė. Tiesiog beprotiškai! Negaliu išeiti iš teatro. Atrodo širdis neatlaikytų išsiskyrimo...

Muzikinis teatras jungia labai norinčius vaidinti ir dainuoti. Meilės iš išskaičiavimo čia nerasite. Tik tikrus nuoširdžius jausmus.

Fotogalerija:

Tadas Jakas (19 nuotr.)
+13

Skaitykite daugiau