Balta suknelė ir nuometas. Šventė ir povestuvinė kelionė. Daug gerų emocijų ir gražių nuotraukų. Svajonės apie ilgą ir laimingą gyvenimą. Tačiau – ne vien tik tai. Vis dažniau būsimos ir dar daugiau jau sukurtų šeimų pasirašo vedybų sutartis.
Štai 2013 metais buvo sudaryta apie 1100 priešvedybinių ir povedybinių sutarčių. Vis dėlto – dar gana mažai, turint galvoje, kad buvo užregistruota apie 20,5 tūkstančio santuokų.
Vedybų sutartis dar naujiena Lietuvoje. Registras veikia tik nuo 2002 metų, nors sutarčių kasmet daugėja. Jas sudaro ir naujai besituokiančios poros, ir jau ne vienus metus susituokusios, beje, pastarosios sutarčių sudaro 2–3 kartus daugiau. Yra netgi sugyventinių sutartis – būtent taip vis dar vadinami kartu gyvenantys partneriai.
Iš esmės tai – ne vedybų, o skyrybų sutartis. Kuo geresnė šeimos materialinė padėtis, tuo daugiau motyvų ją pasirašyti.
„Kai nieko neturi, tai ir nereikia nieko“, o vedybų sutartis reikalinga būtent tada, kai turi. Turto, žinoma. Bepigu, kai tuokiasi du studentai, kurie vienodai nieko neturi ir dar nežino, kurio indėlis į bendrą katilą bus didesnis, ir kurie galų gale apie tai, kad gali tekti atsidalyti, visai negalvoja. Kad ir kaip būtų paradoksalu, vedybų sutartis – žymiai mažiau apie gyvenimą kartu ir žymiai daugiau apie tai, jei tektų pasukti skirtingais keliais. Iš esmės tai – ne vedybų, o skyrybų sutartis. Kuo geresnė šeimos materialinė padėtis, tuo daugiau motyvų ją pasirašyti. Būtent todėl jas sudaro ir ne vienus metus kartu pragyvenę sutuoktiniai. Kuo geresnė šalies ekonominė padėtis, tuo daugiau tokių šeimų, kurios ryžtasi sutarčiai, per ekonominį pakilimą gausėja ir vedybų sutarčių.
Žymiai lengviau sutarčiai ryžtasi tie, kuriems santuoka ne pirma. Jie jau supranta, kad aptarti, „kas būtų, jeigu būtų“, yra visgi lengviau, nei kalbėtis, kai santykiai pasidaro įtempti, švelniai pasakius. Tada sunku išsaugoti šaltą protą ir kažkuris vienas gali būti nepagrįstai dosnus, kitas – itin godus. Tada – kaip kokiam turguj. Kam labiau reikia skyrybų ir kas labiau nori užbraukti praeitį, tas bus linkęs atsisakyti daugiau. Paskui, žinoma, atvės ir gailėsis, o nepasitenkinimo kartėlis tik trukdys tiems santykiams, kurie lieka po santuokos griūties.
Sutarties pasirašymas byloja apie didesnę atsakomybę ir brandumą bendram gyvenimui.
Skepticizmo dėl sutarčių dar yra daug. Neva, jei myli, pasitiki, kam toji sutartis. Pasiūlymas ją pasirašyti gali net įžeisti. Sutikime, įsitikinimas, kad „jau mums taip niekada nenutiks“ šiame skyrybų amžiuje laikytinas ne gražiu idealizmu, o naivumu iš kvailumo. Taip, niekas nesiginčija, pokalbiai apie pinigus – ne iš lengviausių, juolab kai šnekama apie tai, kad gali nutikti ir visai nepageidaujamų dalykų. Bet juk tai ir yra tikras gyvenimas. Sutarties pasirašymas toli gražu nereiškia, kad meilę reikia ja paramstyti. Priešingai, sutarties pasirašymas byloja apie didesnę atsakomybę ir brandumą bendram gyvenimui. Nes jei jau negali pasirūpinti šiuo savotišku draudimu, tai kaip teks spręsti kitas sudėtingas problemas?
Vedybų sutartis gali stipriai palengvinti gyvenimą ir sumažinti finansinį nerimą abiem pusėms. Juk sutartyje negali būti nuostatų, kurios prieštarauja įstatymams. Taigi ten neatsiras punktų, kad, pavyzdžiui, kuri nors pusė atleidžiama nuo pareigos rūpintis vaikais. Taip pat ši sutartis „nedalija“ vaikų, joje nenumatoma, su kuo jie liks gyventi. Be to, sutartį galima keisti, tiesa, tik gavus teismo leidimą. Tad devynis kartus matuoti tikrai reikia. Vis dėlto, ji ne akmuo po kaklu, greičiau – saugiklis. Neiššaus – ir valio. O jei prireiks – dar ir kaip stipriai palengvins, atpigins ir pagreitins nemalonų skyrybų procesą.
Kas dažniausiai numatoma vedybų sutartyje? Tai sutartis dėl turto ir turtinių įsipareigojimų, todėl yra nuostatų apie tai, kam po skyrybų atiteks koks turtas, įgytas santuokos metu ar ir iki jos, kuriam teks grąžinti paimtą kreditą, kaip sutuoktiniai išlaikys vienas kitą, kaip dalyvaus tenkinant šeimos poreikius ir pan. Sutartį verta pasirašyti net tada, kai atrodo, kad įstatymas apsaugo pakankamai. Pavyzdžiui, net jei turtas įgytas iki santuokos sudarymo, visiškos garantijos, kad jis nebus padalytas, nėra. Mat įstatymas numato, kad jei turtas buvo iš esmės pagerintas, jis gali būti pripažintas bendra šeimos nuosavybe.
Argumentų už sutartį – užtektinai, tačiau puikiai galima suprasti ir tuos, kurie tokios sutarties nesudaro. Tai tikrai nėra mados reikalas, tad neturintiems, ką dalyti, tokia sutartis ir nereikalinga. Ji gali labai nepatikti bijantiems biurokratijos – vizitas pas notarą, sutarties registravimas, pašalinių kišimasis į asmeninę erdvę. Šalta sutartis, kaip bežiūrėsi, bet karštai meilei nepamaišys.