Vasara tik prasideda, o teatro sezonas – pasibaigia. Ta proga menininkas Tomas Žukovskij Menų spaustuvėje atidarė fotografijų parodą, kurioje – paslaptingi teatro užkuliusiai. Paroda veiks iki liepos vidurio.
Ką režisierius galvoja, stebėdamas savo pastatytą spektaklį? Ar aktorių teatre laikome istorijos personažu, įsivaizdavimu, fikcija, ar tikru žmogumi? Kokiu būdu taip sinchroniškai nuo aktorių neatsilieka ir garsai bei šviesos? Kodėl teatre visada švaru?
Teatrą lankome kaip šventę, įvykį, tai mūsų atsipalaidavimas, aistra, prasidedanti rūbinėje, teatro salėje išvedanti į nematytus pasaulius ir gausiais plojimais, aidinčiais po spektaklio, grąžinanti į realybę. O tada užveriame teatro duris – pasiliekame su emocija, įspūdžiu, bet teatro erdvę – paliekame. Paskutinis žiūrovas užveria duris.
Ir teatras atgyja. Tik truputį kitaip nei galime įsivaizduoti. Visa tai, ką spektaklio metu stebite kaip vieną nedalomą visumą, priklauso nuo didelio būrio teatro žmonių. Po spektaklio teatras pradeda priklausyti tik jiems.
Prieš kelias minutes spektaklio personažu buvęs aktorius tampa kasdieniu žmogumi, dalijasi įspūdžiais su režisieriumi, iš tamsių kampų pradeda lįsti garsistai, apšvietėjai. Kartais skamba susikaupimo tyla, kartais aidi juokas. Ten dalijamasi įspūdžiais, ten tylima iš nuovargio. Ten technika keliauja ilsėtis iki kito spektaklio, o grindys pamažu vėl ima blizgėti ir ruoštis kitos dienos svečiams.
Tomas Žukovskij kviečia įžengti ir lyg pro rakto skylutę pamatyti šį nematomą pasaulį. Jame teatro erdvė priklauso jau tik tiems, kurie šio ir visų kitų spektaklių metu stovėjo ant scenos, kurie rūpinosi, kad tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje aktorius būtų apšviestas ir įgarsintas. Tiems, kurie kantriai laukė, kad scena rytojaus spektakliui būtų pasiruošusi priimti ir nukelti į kitus naujus pasaulius.
Visas fotografijose įamžintas akimirkas lydi ir trumpi liudijimai tų, kurie yra dalis teatro, kai baigiasi spektaklis – režisierių, aktorių, techninių darbuotojų, žiūrovų, šios parodos fotografo.
Čia daug ramybės, šypsenų, sumišusių su nuovargiu, atsipalaidavimu, džiaugsmu, o kartu – čia tai, kaip po spektaklio gyvena teatro žmogus.
Tomas Žukovskij (g. 1989) fotografiją pasirinko kaip hobį, bet dabar tai tapo būdu išreikšti save – matymą, mintis, jausmą. Ilgą laiką Tomas fotografavo dėl virtualios erdvės sekėjų, gaudė tą vieną tobulą kadrą. Bėgant laikui ir kūryboje atsiradus juostai, viskas pasikeitė. Lėtesnis procesas privertė apgalvotai daryti kadrus, o su tuo atėjo ir noras kurti nuotraukų serijas, kurių visuma ir sukuria tą tobulumą. Tomas sako, jog fotografija padeda jam grįžti laiku ir pamatyti koks viduje buvo jis pats, kokie tuo metu buvo pokyčiai, procesai gyvenime. Ir savo kūryba norėtų tokius pat pojūčius sukelti ir žiūrovui.
Tomo Žukovskij paroda – fotogalerijoje:
