„Man patinka keisti, nepatogūs filmai, kurie išplečia realybę ir padaro ją kitokią. Nemėgstu klišių, nuspėjamų scenarijų ir plastikinių aktorių. Kinas – tai menas, papildyta realybė, kurios nepastebiu. Mano priėjimas į filmus visada labai asmeninis, susijęs su mano pačios išgyvenimais. Dažniausiai mėgstamus filmus žiūriu ne vieną kartą“, – savo kino skonį atskleidžia Jolita Vaitkutė ir dalijasi mėgstamiausių filmų rekomendacijomis.
„Tonis Erdmanas“, (rež. Maren Ade)
Kai režisierius mane apgauna – mintyse jam dėkoju. Būtent šitaip nutiko su šiuo filmu, kuris dabar yra vienas mano favoritų. Nuo pirmų minučių filmas labai erzino, buvo nepatogus ir visiška nesąmonė. Bet žiūrint toliau (tokiose situacijose aš maldauju, kad režisierius būtų mane apgavęs, o filmas ne tiesiog būtų blogas nuo pirmos minutės) aš įsimylėjau personažus ir visą keistumą, vykstantį filme. Dabar pati noriu būti labiau Tony Erdmanas, nes jis kalba tas tiesas, kurios svarbiausios gyvenime.
„Bėk, Lola, bėk“, (rež. Tom Tykwer)
Šis filmas yra mano vaikystės legenda. Turėjome net žaidimą, kuris vadinosi taip pat, kaip filmas. Nedaug prisimenu iš pirmos žiūrėjimo patirties, bet praėjusiais metais pažiūrėjau antrą (sąmoningame gyvenime pirmą) kartą. „Bėk, Lola, bėk“ apjungia dvi mano mėgstamas temas – Berlyną ir laiką. Pridėsiu dar tai, kad man patinka to laiko estetika ir aš neverčiama žiūriu senas televizijos laidas iš 2000-ųjų. Labai mėgstu filmus apie laiką ir persipinančias realybes, šis visiškai patenkina mano norus.
„Šaltasis karas“, (rež. Paweł Pawlikowski)
Tai viena geriausių mano matytų meilės istorijų. Be saldumo, be vietų, kurios visiems aiškios ir žiūrovas gali numanyti, kas jose vyksta. Lakoniškas, bet labai iškalbingas ir vizualus. O kur dar aktoriai, į kuriuos galėčiau žiūrėti ir žiūrėti. Vien ko verti pirmi kadrai su tokiais išraiškingais veidais! Nenuostabu, kad gavo tiek „Oskarų“. Po filmo premjeros galvojau apie toksiškos meilės romantizavimą kine ir kaip mane tai erzina, bet ši drama rodo toksišką meilę su visu jos negrožiu.
„Pasiklydę vertime“, (rež. Sofia Coppola)
Pirmą kartą filmą žiūrėjau senokai, bet tikrai ne tada, kai buvo šviežias. Žinojau istoriją ir viešėdama Tokijuje kartais prisimindavau tą magišką nuotaiką iš filmo – ji buvo kiekviename mano žingsnyje. Filme yra scena, kurioje pagrindinė veikėja po karaokė vakarėlio sėdi su tokiu rožiniu peruku, kokį gavau dovanų paskutinę savo naktį iš sutiktos japonės. Apskritai mano kelionė buvo apie atsitiktinumus. Praėjus keliems mėnesiams po grįžimo filmą žiūrėjau vėl ir graudinausi, nes nežinau kito filmo apie mano mylimą miestą, kuriame būtų taip gerai pagautas jausmas, kuriuo tas miestas gyvena. Prieš vykstant į Tokiją filmą gražu žiūrėti, mėgautis istorija. Tačiau po apsilankymo Tokijuje filmas tampa patirtų jausmų kapsule su galimybe vėl pajusti miestą.
„Nesibaigianti poezija“, (rež. Alejandro Jodorowsky)
Šį filmą žiūrėjau festivalyje. Sėdėjau pirmoje eilėje, nes nebuvo vietų salėje, ir buvau visiškai prikausčiusi dėmesį. Pirmą kartą mačiau taip tiksliai atkurtą sapnų projekciją. Nežinau ar taip pat ir režisieriui, bet žvelgiant iš mano taško,- aš taip ir sapnuoju. Filmas yra be galo gražus, vizualus, tikrai poetiškas, su daug paslėptų ir išreikštų idėjų. Tai yra skaniausias desertas.
„Silvio“, (rež. Paolo Sorrentino)
Tiek, kiek man patinka trash’as, tiek pat patinka ir estetika. Sorrentino yra estetikos genijus, matantis tuos mažus, labai gražius ir net šlykščius dalykus ypatingai. Galėčiau čia įrašyti beveik betkurį šio režiesieriaus filmą ar net serialą, tačiau „Silvio“ yra paskutinis, su ryškiausiu įspūdžiu ir dar mintyse gyvais vaizdiniais. Man patiko viskas nuo poezijos iki moralės kvestionavimo, o visą tą laiką vakariniame seanse mėgavausi net nežvilgtelėjusi į telefoną.
„Meilė“, (rež. Gaspar Noé)
Šitaip aš atradau Gaspar Noe filmus, bet galimai ir baigiau su jais. „Meilė“ du kartus žiūrėjau kino salėje ir dar keletą kartų namuose. Tai filmas apie toksišką meilę, kuriame ji yra romantizuojama. Jei „Šaltasis karas“ to neišteisina, „Meilė“ sako – dramos, kančia ir yra meilė. Man į tai buvo labai gražu žiūrėti vizualiai, patiko Paryžiaus vietos, kuriose pati esu buvusi. Šiuo metu filmas man yra kai kas iš praeities, kurią priėmiau ir gerbiu. Todėl jis yra šiame sąraše.
„Geismas ir garsas Vakarų Berlyne“, (rež. Alexander von Sturmfeder)
Pirmą kartą šį filmą mačiau festivalyje, buvau seanse, kuriame vyko diskusija su filmo istorijos pasakotoju. Tuo metu dar nebuvau aplankiusi Berlyno, bet tą miestą įsimylėjau būtent dėl šio filmo. Filmas man sukūrė mitą apie tiek daug istorinių lūžių patyrusį miestą, į kurį atvykusi visur mačiau istoriją, muziką, žmones, kurie ten gyveno. Per pirmą kelionę į Berlyną visas savo pažintis stačiau ant šio filmo, vokiečius labai nudžiugindavo faktas, kad aš ne tik žinau apie ką tai, bet ir esu įsimylėjusi šią istoriją. Bandžiau filmą rodyti draugams, bet kai kas net užmigo, nes nebuvo daug veiksmo, tad siūlyčiau žiūrėti su nusiteikimu.
„Trumeno šou“, (rež. Peter Weir)
Filmas, kurį žiūriu, kai sergu. Man tai nuraminanti klasika ir vienas geriausių Holivudo naratyvų. Man patinka filmo gilumas tokioje lengvoje formoje. Dar patinka Jim Carrey ir ta vieta, kur personžas bando sudėlioti savo mylimosios vizualą iš atsitiktinių žurnalo reklamų.
„Garbės pilietis“, (rež. Gastón Duprat, Mariano Cohn)
Šis filmas toks pat nepatogus, kaip ir „Tonis Edmanas“. Pilnas netikėtumų ir realybės, kuri tokia nebūna, bet parašyta pačiu įtikinamiausiu scenarijumi. Apie radikalų nuoširdumą, sveiką protą ir šaknis. Aš mėgaujuosi tokiais filmais, nes tai apie mane ir mano gyvenimą.
Daugiau motyvuojančių ir kitų žanrų filmų rasite www.zmonescinema.lt.