Apie senus laikus Justinai Dursus De Courcy (37) primena tik internete išlikusios fotografijos. Tada dar Mozolytės pavarde ji Lietuvos pramogų pasaulyje garsėjo kaip šokėja, choreografė, merginų muzikos grupės „Šokoledas“ narė. Prieš dešimtmetį pasukusi mados keliu, šiandien Justina – prabangos prekių ženklo „Hermès“ moterų skyriaus vadovė. Toliau kopia karjeros laiptais ir... nesibaido meilės. Užsispyrusią šviesiaplaukę kiekviename žingsnyje palaiko mylimasis Guillaume’as (32), su kuriuo šią vasarą Prancūzijoje iškėlė vestuves.
Dinamiškas, prabangos apsuptas gyvenimas, mėgstamas darbas, vestuvės pilyje – puikūs raktažodžiai pradėti istoriją, tik čia Justina mane pristabdo. Su taure šampano Londone jos niekas nepasitiko, o vos priartėjus reikiamos durys savaime neatsiverdavo. Reikėjo pasukti galvą, kaip pačiai tą padaryti. Emigracijoje ji išgyveno skyrybas, augino mažametę dukrelę, bet į savigraužą nepuolė – sunkiai ir daug dirbo: „Atsidūręs tam tikroje situacijoje, per daug nemąstai. Žvelgdama atgal, nekukliai galiu pasakyti, kad tuo metu padariau daug...“
Lietuvoje šokai, dainavai, dalyvavai įvairiuose projektuose. Kodėl netikėtai panorai likti mieste, kuriame tavęs niekas nepažįsta?
Į Londoną 2010 metais atvykau pakviesta gero bičiulio. Gyvenimas kupinas netikėtumų: planavau pasisvečiuoti keletą mėnesių, bet nutiko taip, kad draugas grįžo į Lietuvą, o aš likau (šypsosi). Londone sutikau dukrelės Majos tėtį...
Milžiniškame mieste tikrai niekas manęs išskėstomis rankomis nesutiko, nepažinojo, niekam nerūpėjo, ką veikiau gimtinėje. Dauguma pašaipiai žiūrėjo į Lietuvoje įgytą universitetinį išsilavinimą. Konkurencija ten – žvėriška, tad kurį laiką Londone dar šokau, o paskui nutariau keisti profesinę kryptį.
Žinojai, ko nori?
Nevisiškai. Kartą vaikštinėjant miesto gatvėmis už akių užkliuvo ant parduotuvės „Miss Sixty“ durų užklijuotas darbo skelbimas. Paraginta bičiulio įsmukau į vidų taip, kaip stovėjau, – nepasiruošusi, neturėdama gyvenimo aprašymo. Išdrįsau pasikalbėti su parduotuvės vadove ir netrukus ji pasakė, kad jei tik noriu, nuo rytojaus galiu pradėti dirbti. Tai ir padariau (šypsosi).
Ta parduotuvė buvo tavo tramplinas į sėkmę?
Pradėjau kaip pardavėja, tada susilaukiau dukros. Dvejus metus nedirbau, auginau ją. Galėjau ir toliau nieko neveikti, tačiau esu gan nuožmi, aktyvi, užsispyrusi. Netrukus grįžau, įsidarbinau „Karl Lagerfeld“ įmonėje. Greitai sulaukiau pasiūlymo išbandyti jėgas „Christian Dior“ kompanijoje. Ten aštuonerius metus kilau karjeros laiptais, kol atsidūriau dabartiniame poste. Su „Hermès“ prekių ženklu darbuojuosi jau pusantrų metų.
Pritari Annos Wintour žodžiams: „Madą arba išmanai, arba ne“?
Mados industrija viliojo mane nuo jaunystės (šypteli). Todėl gyvenimą pakeitęs pokalbis nėra visiškas atsitiktinumas. Gimusiai paprastoje šeimoje man, kaip ir daugumai mergaičių, teko suktis, kad atrodyčiau kitaip nei visi. Su draugėmis apsipirkdavome „Humanoje“. Ten įsigytus apdarus persiūdavome, paversdavome stilingais drabužių komplektais. Patiko ne tik puoštis, bet ir patarti, draugus aprengti. Tikrai nemaniau, kad kada nors pardavinėsiu aksesuarus, drabužius, bet į stilių žiūrėjau kaip į puikią saviraiškos formą.
Visgi persikrausčiusi į Londoną buvau meno, o ne mados žmogus. Išties teko palikti komforto zoną ir nemažai išmokti.
Pavyzdžiui?
Įprastomis aplinkybėmis tokių žmonių kaip „Christian Dior“ klientai gyvenime nesutiktum. Reikėjo su jais susidraugauti, tapti lygiaverte pašnekove: išmanyti, kas yra geras šampanas, vynas, kur jie važiuoja atostogauti, kokiais restoranais domisi. Tiesiog būti prabangos – nesvarbu, tai populiari vieta ar egzotiška kelionė, – žinove.
Kaip viską spėjai, kai namuose laukė mažytė dukra?
Gyvenau ir dariau, ką reikėjo. Dar gerokai iki pandemijos išgyvenau skyrybas. Ir pykčių buvo, ir skausmingų žodžių pasakyta. Galiausiai abu iškėlėme baltas vėliavas. Per tą laiką prie dukros apie jos tėtį iš manęs neišsprūdo nė vienas blogas žodis. Vaikai – itin jautrūs, todėl pamyniau savo principus, kad tik Majai būtų gerai. Dabar dukrelei dešimt metų, su jos tėčiu esame kaimynai. Maja su juo leidžia savaitgalius, nesipykstame.
Meile tikėti nenustojai. Kaip tavo gyvenime atsirado Guillaume’as?
Kol viskas širdyje aprimo, praėjo šiek tiek laiko. Su Guillaume’u susipažinome „Christian Dior“ kompanijoje. Neforsavau, neskubėjau. Mūsų darbo sutartys – griežtos, įmonės darbuotojams neleidžiama puoselėti romantiškų santykių, todėl, nors dirbome skirtinguose skyriuose ir vietose, savo meilę dvejus metus slėpėme. Tą daryti sekėsi neblogai – jam išėjus visi stebėjosi, kad esame pora (juokiasi). Dabar Guillaume’as dirba tarptautinėje šveicarų įmonėje IWC. Smagu šalia turėti žmogų, kuris domisi prekyba, prabangos ženklais. Esame toje pačioje valtyje.
Kokios jo savybės tave patraukė?
Guillaume’as net penkeriais metais jaunesnis, tačiau emociškai labiau subrendęs nei aš. Sunku tiksliai pasakyti, kada tapome pora. Šiais laikais juk niekas nebeklausia „ar būsi mano mergina“. Jis buvo galantiškas, dėmesingas. Po pusmečio jau pažinojau jo šeimą, netrukus Guillaume’as susitiko su Maja. Manau, pasakymas, kad vyras padeda auginti vaikus, – tikra nesąmonė. Arba augini, arba ne. Tai – jokia pagalba. Mają Guillaume’as priėmė kaip savo. Tai man buvo svarbiausia.
Praėjusį rugpjūtį nusprendėme dviem savaitėms vykti į Lietuvą. Maniau, aplankysiu šeimą, pajūrį, kuriame nebuvau gal keturiolika metų. Staiga Guillaume’as užsispyrė užsukti į Maljorką. Iškart pamaniau, kad keistas sumanymas, bet mylimasis neatlyžo. Maljorkoje prieš penkerius metus pirmą kartą drauge atostogavome. Kai pernai ten nuskridome, Guillaume’as išnuomojo tą patį butą ir jo terasoje pasipiršo. Nors įtariau apie sužadėtuves, buvo jauku, šilta ir gražu.
Kiek laiko turėjote vestuvėms planuoti?
Nuo piršlybų iki šventės praėjo vienuolika mėnesių. Viską organizavome patys. Mėgstame kontrolę perimti į savo rankas, todėl procesas buvo gana sklandus. Vestuves iškėlėme Prancūzijoje, terminių vandenų miestelyje Viši. Šventė nuostabaus grožio pilyje truko tris dienas.
Kuo ypatinga toji vieta?
Ją pamačiau dar tada, kai neketinau tuoktis. Pilies nuotrauką į instagramą įsikėlė Saugirdas Vaitulionis. Kai su Guillaume’u pradėjome galvoti apie šventę, prisiminiau tą pilį. Parašiau jiems internetu ir gavau atsakymą, kad laisvų vietų nėra iki pat 2024-ųjų. Radome kitą objektą, tačiau moteris, su kuria viską derinome, dingo kaip į vandenį. Nusprendžiau dar kartą pabandyti laimę. Ir ką jūs manote? Išgirdau, kad svajonių pilyje laisva tapo viena data! Iš karto pervedžiau avansą. Toji vieta – įspūdingo grožio pilis, joje dera skirtingi stiliai, mažai pompastikos. Ten daug miegamų vietų, graži aplinka, vaizdas pro langus – užburiantis.
Kiek žmonių atvyko į jūsų šventę?
Dalyvavo apie septyniasdešimt svečių iš įvairių šalių: Italijos, Kipro, Prancūzijos, Lietuvos, Amerikos. Kvietėme tik tuos, kuriuos pažįstame bent dešimt metų. Vestuvės tapo puikia proga visiems susirinkti ir smagiai pabūti. Manau, įgyvendinti visus lūkesčius pavyko. Po šventės sulaukiau ne vieno skambučio su padėkos žodžiais.
Kas rūpinosi pagrindiniais atributais?
Žiedus pagal užsakymą pagamino šeimos juvelyras. Suknelę pirkau viename lietuvių salone, ją siuvo ukrainiečių kompanija. Didžiausią dėmesį kreipiau į estetiką. Rinkausi tokį drabužį, kuris man tiko ir atrodė gražiai.
Pati parašei ceremonijos scenarijų.
Prancūzijoje sunku rasti angliškai kalbantį pastorių. Nors mums pavyko, mišias jis laikė prancūzų kalba. Angliškų tekstų su savimi pasiruošęs neturėjo. Viską, ką pastorius sakė per ceremoniją, surašiau pati. Man reikėjo atlikti nemenką tyrimą, pasidomėti, kaip tuokiami žmonės, kokie palaiminimai, maldos ir psalmės tinka ceremonijoje. Juokauju, kad dabar, turėdama tiek patirties, jau ir pati galėčiau tuokti žmones. Džiaugiuosi, kad pastorius buvo labai šiltas, nuoširdus. Drauge ir pasijuokėme, ir ašarą nubraukėme. Po oficialios ceremonijos bažnyčioje svečių laukė muzikantai ir kokteiliai pilyje. Į programą įtraukėme ir draugus. Viena penkiomis kalbomis kalbanti draugė man padėjo verčiant ir vedant vestuves. Keturi artimiausi draugai sakė jautrias kalbas. Nuotakos puokštę pagavo Milita Daikerytė. Taip ir parašykite, kad dabar ieškau jai vyro (juokiasi).
Viską kaip pasakoje vainikavo fejervekų šou.
Tai buvo vyro staigmena. Tokio grožio gyvenime nebuvau mačiusi, dangus nušvito skirtingomis spalvomis. Viskas per vestuves pavyko tobulai. Penktadienį susirinko mūsų šeima ir liudininkai, vakarieniavome. Šeštadienį šventėme, o sekmadienį – tiesiog ilsėjomės prie baseino. Paskui abu su Guillaume’u grįžome prie darbų: aš išskridau į Londoną, vyras liko Prancūzijoje. Vienu metu koordinuoti vestuves ir dar organizuoti medaus mėnesį pasirodė per sudėtinga. Į povestuvinę kelionę išvyksime rugpjūčio viduryje. Su Guillaume’u esame spontaniški. Dursime į žemėlapį ir skrisime, kur akys veda. Gyvenime man nieko nebetrūksta, džiaugiuosi radusi antrąją pusę, kuri visapusiškai mane papildo.
Fotogalerija:
