Verslininkei Irenai Marozienei būtų suėję 64-eri: paskutinis jos interviu

Irena Marozienė / Gedmanto Kropio / BNS nuotr.
Justė Juškevičiūtė
Šaltinis: Žmonės
AA

Rugpjūčio 6-ąją verslininkei, „Amatininkų užeigos“ įkūrėjai Irenai Marozienei būtų sukakę 64-eri. Lygiai prieš metus, pasitikdama 63-ąjį gimtadienį, Irena su portalu Žmonės.lt dalijosi savo džiaugsmais ir rūpesčiais. „Tikiu, kad metai yra mano turtas. Juo ir mėgaujuosi“, – tąkart tarstelėjo ji. Pokalbio metu skambėjo ir mintys apie nenuspėjamą gyvenimą, kurio vingiams nepasiruoši. Ir iš tiesų, likimas nenuspėjamas. Birželį Lietuvą sukrėtė skaudi žinia, kuriai pasiruošti buvo tiesiog neįmanoma – charizmatiškoji verslininkė išėjo.

Staigi I.Marozienės netektis atvėrė milžinišką skaudulį. Vis dėlto verslininkės atminimas visuomet išliks gyvas ją pažinojusių ar bent akimirkai per interviu prie jos minčių prisilietusiųjų atmintyje.

64-ojo I.Marozienės gimtadienio proga portalas Žmonės.lt dalijasi prieš metus publikuotu paskutiniu verslininkės interviu. Prieš pat 63-ąjį gimtadienį nerūpestingai plepant apie prabėgusius metus, dingtelėjo suvokimas, kad Irena nesižavėti neįmanoma – tokio tyro džiugesio gyvenimu galėjo pavydėti daugelis.

Paskutinis interviu – apie išbandymus, asmeninius atradimus ir šeimoje atrastą ramybę.

Irena, sutinkate 63-ąjį gimtadienį. Ar bėgantis laikas jūsų negąsdina?

Ne. Niekada neslėpiau savo metų, niekada nesibaiminau, kad senstu. Tikiu, kad metai yra mano turtas. Juo ir mėgaujuosi (šypsosi).

Daugeliui jūs esate stiprios moters pavyzdys. Ar pati save laikote stipria moterimi?

Manau, kad taip. Pažįstamų rate aš įvardijama kaip tvirta, stipri moteris, tačiau tuo pačiu ir labai švelni, ir labai moteriška. Aš galiu griežtai pasakyti „ša“, o po akimirkos galiu ir šveliai tarstelti: „Kaip faina, myliu“. Manau, kad jei būčiau silpna, nebūčiau tiek metų išbuvusi versle ir visko pasiekusi, nes tik stiprus žmogus gali eiti į priekį.

Irena Marozienė / Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr.

Šie metai verslams buvo labai sudėtingi, ne išimtis ir jums – restorano veikla nekart sustojo. Galbūt tas laikinas sustojimas davė kokių nors atradimų asmeniniame gyvenime?

Kadangi sukamės versle, kuris pastaruoju metu buvo kone išvien uždarytas, tų atradimų tikrai buvo. Iš tiesų, labai daug laiko praleidau su šeima Molėtuose, savo sodyboje. Mes ten visa šeima leidome laiką. Tikriausiai jei ne uždarymas, tiek laiko visi kartu nebūtume praleidę – juk visi kuriame savo gyvenimus.

Galiu tik pasidžiaugti turėjusi galimybę darkart įsitikinti, kad turiu ne tik dvi nuostabias dukras, bet ir puikius žentus. Juk sakoma, pagyvenus kartu – viskas pasimato (šypsosi). O ir pasimatė – mums penkiese labai smagu, tad tas karantino laikas, praleistas kartu, neprailgo. Tikrai galiu dėkoti likimui, kad mane supa tokie nuostabūs žmonės.

O kaip šiuo metu sekasi jūsų įkurtai „Amatininkų užeigai“?

Be jokios abejonės, šiame versle dabar viskas kur kas sunkiau nei prieš karantiną – darbo laikas trumpesnis, nes ir darbuotojų trūksta. Štai, daug kas išvažiavo dirbti į Palangą, tad sugrįš tik rudenį. Tačiau vis vien džiugu, kad dirbdami tokiu neapibrėžtu etapu, sugebėjome išlaikyti ilgamečius darbuotojus, o dar ir keletą naujų priėmėme.

Iš tiesų, buvo smagu žiūrėti, kad kai atsidarėme po karantino, atėjo klientai ir džiaugėsi, jog čia dirba tie patys darbuotojai… Pastebiu, kad tiek metų dirbant, klientai čia sugrįžta tarsi aplankyti giminių (juokiasi). Bet kokiam restoranui didžiausias įvertinimas yra kai žmonės sugrįžta, o ypač, jei ateina pavalgyti bent kartą per savaitę. Mes net turime žmonių, kurie vis sugrįžta vieno ir to paties patiekalo… Dabar prisimenu, kad kai pirmą kartą po karantino atsidarėme, vienas žymus Lietuvoje žmogus visą savaitę kasdien ėjo pas mus pietauti. Sakė, kad buvo pasiilgęs (juokiasi). Tai man yra didžiausias džiaugsmas.

Irena Marozienė / Irmanto Gelūno nuotr.

O kas jums padeda atrasti ramybę tokiu neužtikrintu metu?

Karantino metu išlaikyti ramybę padėjo šeima – mes esame kaip ramstis vienas kitam. Prisimenu, dar prieš pirmą uždarymą, kai iš vis nežinojome, kiek visa tai tęsis, susėdome, pasitarėme, nusprendėme, kaip elgsimės, ir toliau ramiai žiūrėjome, kas vyksta. Tada po kiek laiko ir vėl visi susirinkdavome, kiekvienas su savo idėjomis ir vėl spręsdavome. Tai duoda ramybės, kai gali su šeima pasitarti, pasišnekėti, priimti sprendimus.

O ir esu laiminga, kad turiu didelį ratą pažįstamų ir draugų, iš kurių jaučiu palaikymą, kurie man nori padėti, jei tik reikia. Tikrai mano ramybės šaltinis – kiti žmonės.

Prieš kelerius metus „Amatininkų užeigos“ vadovavimą perėmė jūsų vyresnioji dukra Birutė, tačiau nuo verslo reikalų per daug neatsitraukėte. Kodėl? Seniai galėjote būti tiesiog gražų gyvenimą sau gyvenanti ponia, pavyzdžiui, išvien keliauti.

Restoranui vadovauja Birutė, o aš čia esu tik patariamasis balsas. Kai jai kyla klausimų, ji manęs vis ko nors paklausia, kai man kyla klausimų, aš pasakau savo nuomonę… Nesisuku šiame versle pilnu tempu. Tiksliau: kūnas jau nesisuka, bet galva – visada sukasi (juokiasi). Galvą atjungti yra labai sudėtinga.

Iš kitos pusės, jei ne dirbti, tai ką veikti? Man šis verslas yra svarbus, tad ir sukuosi.

Dirbti pandemijos metu – tikras iššūkis. Tikriausiai šiuo metu dukrai labiausiai ir reikėjo jūsų patarimų?

Ne, Birutė labai tvarkingai dirba, pasirodo, jau viską per tuos metus buvo išmokusi (šypsosi). Kai po karantino jai reikėjo pradėti darbus, ji iš pradžių nerimavo ir sakė: „Tik nepyk, jei kažkas bus blogai“. Aš jai tuomet atsakiau: „Suprantu, visi mes darome klaidų“. Tačiau ji puikiai su viskuo susitvarko. Man tikrai nereikia dėl to sukti galvos ar nerimauti.

Irena Marozienė / P.Peleckio/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Tai kaip dabar atrodo jūsų kasdienybė, kai restoranu rūpinasi dukra? Galbūt atsirado naujų kasdienių ritualų?

Ta kasdienybė įprasta, vis tiek darbų atsiranda. Vos atsikėlusi geriu kavą, tuomet prasideda skambučiai. Jų tikrai nemažai ir jie yra labai svarbūs. O toliau nieko neįprasto, kaip ir visiems žmonėms – pietūs, vakarienė… Oi, pamiršau svarbų ritualą – ryte, dar prieš kavą, man svarbu įsijungti muziką. Ji turi groti fone.

O kokių dainų klausotės?

Aš turiu grojaraščius, kuriuos pati susidariau. Pavyzdžiui, turiu grojaraštį, pavadinimu „Gėris“, kuris tęsiasi net 80 valandų. Net ir išvien klausant, per savaitgalį neišgirsi tos pačios dainos.

Sudarinėjau ir grojaraštį, skirtą šokiams, kad per 63-ojo gimtadienio vakarėlį galėtume pašokti (šypsosi). Džiaugiuosi, jog sulaukiau tiek metų – daug kas nesulaukia tiek. Tai ir reikia švęsti, reikia šokti.

Irena Marozienė (40 nuotr.)
+34
Skaitykite daugiau