Atvykus į susitikimą su Seimo pirmininku Viktoru Pranckiečiu (59) oficiali aplinka varžo tik sekundę. Pravėrus kabineto duris, jis mane pasitinka suspaustomis lūpomis ir rimta veido išraiška, bet vos prakalbus apie dukrą Moniką, V. Pranckiečio akys nušvinta.
„Monikos sūnaus, mano anūko Jono, krikštynos – ypatingos. Džiaugiuosi, kad jie pasirinko bažnyčią Tytuvėnuose, kurioje prieš daugelį metų tėvai pakrikštijo ir mane.“
V. Pranckiečio anūkas Jonas gimė praėjusių metų, birželio 18 dieną. Ta proga, kad vaiko gimtadienis prieš pat Jonines, Viktoro dukra Monika su vyru Žygimantu nusprendė vaiką pakrikštyti šį savaitgalį. Tiesa, šią dieną yra net keletas progų švęsti – Monika ir Žygimantas savo santuoką įteisino prieš Dievą.
Gerbiamas Viktorai, šią vasarą jau ketvirtą kartą tapsite seneliu. Ką jums gyvenime reiškia šis žodis „senelis“ ?
Taiklus klausimas. Iki šiol menu dieną, kai sulaukiau pirmojo anūko. Kažkas į mane tuo žodžiu kreipėsi ir aš net sustingau. Pats žodis „senelis“ neatitinka kitose tautose vartojamos reikšmės – „pagrindinis tėvas“. Su močiute viskas gerai, gražu, o senelis man visuomet atrodė kaip senas žmogus. Net svarsčiau, gal tegul į mane vaikaičiai kreipiasi vardu, bet netruko, kol persigalvojau. Juk mano anūkams reikia turėti senelį. Tą akimirką, kai taip pagalvojau, juo ir tapau. Anūkai mano vardo nenaudoja. Kartais pašmaikštaudami jie į močiutę kreipiasi „Irena“, tačiau, kad mane vadintų Viktoru, neprisimenu.
Dažnai nuolaidžiaujate savo anūkams, užstojate juos prieš tėvus?
Dėl vaikų auklėjimo nesiginčijame nei su vaikais, nei su žmona. O griežčiausiai anūkams nenuolaidžiauju dėl kompiuterio ir visų kompiuterinių žaidimų. Esame susitarę, kad šių prietaisų naudojimą ribojame, nes tai kenkia akims ir kol kas anūkai viską puikiai supranta. Leidžiame jiems tik pasaką prieš miegą pažiūrėti.
Jei klausite apie saldumynus ir lepinimą, tai laikausi tokio požiūrio, jog reikia vaikui duoti vienu saldainiu daugiau, negu jis nori ir tada vaikas tų saldainių taip labai nebenorės. Juk būna mažųjų, kuriems tėvai neduoda pasmaližiauti, ir kas tada nutinka? Svečiuose jų jiems labai reikia.
Kartais susimąstote, kad vaikystėje savo vaikams skyrėte mažai laiko, nes reikėjo daryti karjerą, o dabar galite atsigriebti su anūkais?
Taip, kai aš sunkiai ir daug dirbau, vaikų nematydavau. Išeidavau anksti ryte, kai jie dar miegodavo, grįždavau – jau būdavo sugulę. Aišku, kad gaila, bet reikėjo aprūpinti šeimą, kad atsirastų kitų laimių. Tiesa, savaitgaliais stengdavomės pabūti visi kartu. Vykdavome prie ežero. Mūsų šeimoje maudynės ir saulė – didžiausias džiaugsmas. Kai dar vaikai buvo maži, sekmadieniais net namo grįždavome vėliau, kad dar tą paskutinį kartą išsimaudytume, o tada jau pasiruoštume pirmadienio darbams.
Galbūt su anūkais turite savų tradicijų? Firminį patiekalą, kurį visuomet jiems paruoštumėte?
Valgyti daryti nemoku. Prisimenu, kai vaikai buvo maži ir žmona išvažiavo į ilgą stažuotę, tas metas mane atgrasė nuo bet kokio gaminimo ateityje (šypteli). Kartais anūkai pas mus apsistoja kelioms dienoms. Šiuo metu savo kieme turime prūdą, kur kviečiame anūkus atvažiuoti. Tada jie su didžiausiu malonumu apsilanko. Vandens telkinys mūsų kieme yra nuo 2003 metų.
Būna, kad močiutė jus sukritikuotų dėl anūkų auklėjimo?
Niekada. Kitiems gal ir pasirodys keista, kai pasakysiu, kad nesibarame, tačiau mūsų vaikaičiams keistos tos šeimos, kur seneliai tai daro. Žinoma, už tai turiu būti dėkingas savo žmonai. Būna, Irena kartais duoda kažką anūkams ir sako: „Čia nuo senelio“. Ji – tvirtas žmogus, garbingas, besilaikantis tvirtos pozicijos. Mes vienas kito niekuomet nežeminame ir vienas kitam nepriekaištaujame.
Ką dovanosite dukrai vestuvių, o anūkui krikštynų proga?
Dukrą su vyru jau pasveikinome, kai jie tuokėsi ne bažnyčioje. Galbūt padovanosime kažką simboliško. Šiaip ypatingomis progomis savo vaikams dovanojame daiktus, kurie tą progą primintų – pakabuką ant kaklo, žiedelį. Anūkui dovaną išrinkti turėjo močiutė, tad šito tikriausiai reikėtų klausti jos. Esu laimingas jau vien galėdamas būti drauge su savo šeima.
